SENOVĖS EGIPTAS

Rusne · Parašytas: Pir. 02 06, 2006 7:43 pm Rašyti temą: Mohendžo Daras ir Harapa

Kodel niekas nekalba apie priesistorinius-pirmuosius Indijos miestus, tokius senus kaip Mesopotamijos civilizacija?
Harapa ir Mohendžo-Daras buvo gerai suplanuoti maždaug 1 kv. mylios ploto miestai, turėję apie 25-40 tūkst. gyventojų. Įrankiai ir indai buvo gaminami daugiausia iš vario ir bronzos. Šalia įprastų apyvokos daiktų ir įrankių buvo gaminami grąžtai, iečių galvutės, pjūklai, skustuvai, lietos žmonių ir gyvūnų figurėles iš vario ir bronzos, nors liejimo technologijos lygis kiek žemesnis, negu Mesopotamijoje. Papuošalus gamino iš vario, aukso, sidabro ir švino, antspaudus - iš akmens. Atrasta medvilnės audinių likučių. Indo slėnio gyventojai prekiavo su su Mesopotamija, apie tai (nuo 2600 m.pr.m.e.) liudija Harapos antspaudai, rasti Ure ir kituose Mesopotamijos miestuose ir Mesopotamijos prekybiniai dokumentai bei epigrafika. Eksportą sudarė mediena, dramblio kaulas, auksas, juvelyriniai dirbiniai, įveždavo sidabrą, vilnonius audinius, grūdus, varį.
_________________
"Kartą gėręs Nilo vandens-atgal prie Nilo veržiasi.Jo troškulio nenumalšins jokios kitos žemės vanduo.Tėbuose gimęs veržiasi atgal,nes nėra žemėje kito tokio miesto."

Vp007 · Parašytas: Pir. 02 06, 2006 9:16 pm Rašyti temą:

naujiena dar turiu, internete labai apie tai skaiciau daug, mokslininkai rado nuskendusius miestus indijos krantuose, ir ju amzius siekia daug daugiau negu Mesopotamiskosios civilizacijos, pasirodo indijos kultura senesne uz mesopotamus

AstraliniS · Parašytas: Pir. 02 06, 2006 9:47 pm Rašyti temą:

linką numesk jei gali Wink

adriana · Parašytas: Antr. 02 28, 2006 6:38 pm Rašyti temą:

jei angliskas ar kitoks tai nlb tereik... Confused

Vp007 · Parašytas: Pir. 04 17, 2006 1:30 pm Rašyti temą:

Nuskendę miestai, archeologinės kultūros ir moderniosios indologijos teorija apie nomadų invaziją, sugriovusią nuostabią senovės civilizaciją

„Khambato įlankos dugno miestas“ ir astrometrinis Vedų tekstų datavimas

2001 m. gegužę mokslo pasaulis sužinojo apie Arabijos jūros Khambato įlankos dugne 40 m gylyje esantį nuskendusį miestą, galbūt jau VII tūkstantmetyje pr. Kr. gyvavusį prie didžiulės upės žiočių šakos. 2000 m. gruodį Indijos Nacionalinio vandenynų technologijos instituto darbuotojai negalėjo patikėti savo akimis, sonariniuose Khambato įlankos dugno atvaizduose išvydę kažkokius aiškiai negamtiškos kilmės darinius. Nuskendusį miestą jie aptiko Gudžarato valstijoje, už 48 km į vakarus nuo Surato. Mūro statinių liekanos ir kiti buvusio miesto teritorijoje rasti artefaktai primena analogiškus Harapos kultūros (maždaug 3100-1900 m. pr. Kr., atrasta 1920–1921 m.) atributus. Vis dėlto nemažai ekspertų gyvenvietę priskyrė ne pastarajai kultūrai, bet jos prototipui – vadinamajai Protoharapiškajai (Hakros keramikos) kultūrai (maždaug 7000-3100 m. pr. Kr.). Jos nederėtų painioti su Priešharapiškąja (Kot-Didži) kultūra,– ši Harapos kultūros (toliau – HK) „sesuo“, kurią daugelis tyrinėtojų klaidingai laiko „HK ankstyvąja faze“, maždaug 3300–2900(?) m. pr. Kr. aprėpė visą Indostano šiaurvakarių pakraštį. Tačiau 3100–3000 m. pr. Kr. „preharapiečiams“ teko ne juokais nukentėti nuo HK nešėjų. Po to Priešharapiškoji kultūra, išlikusi tik senovės Gandharoje (Pandžabas ir dalis Harjanos), per 1000 metų gyvavo kaip „Vėlyvoji Priešharapiškoji kultūra“; apie 1900 m. pr. Kr. dar „prisikėlusi naujam gyvenimui“ kaip vadinamoji Baros kultūra, 1400–1000 m. pr. Kr. toji „gandharvų civilizacija“ jau galutinai užbaigė savo egzistavimą, paskutiniuosius jos puoselėtojus asimiliavus Pilkosios ištapytosios keramikos kultūros (toliau – PKK) nešėjams.

2001 m. „Khambato įlankos mieste“ rasta žmonių ir augalų fosilijų, keramikos šukių, makrolitinių ir mikrolitinių darbo įrankių bei namų apyvokos daiktų, terakotinių žmonių, elnių ir ančių statulėlių, akmeninių karoliukų, kažkokiais rašmenimis išmarginta akmeninė plokštė, taip pat karbonizavęsis artefaktinis tikmedžio medienos gabalas (Pietų Eurazijoje iš patvarios tikmedžio medienos nuo senų senovės gaminamos laivų ir gyvenamųjų namų konstrukcijos). 14C metodu nustatytas jo amžius pasirodė besąs maždaug 8500 metų. O 2002 m. Lakchnau paleobotanikos institutas, Nacionalinis geofizinių tyrimų institutas (Haiderabadas) bei kai kurios ne Indijoje veikiančios laboratorijos nustatė ir „kalibruotą“ (patikslintą dendrochronologiniu metodu) to medgalio amžių – 8150–7650 metų. Taigi jei ilgainiui pavyks įrodyti mūsų miestą išties egzistavus jau 6150–5650 m. pr. Kr., indiškąją civilizaciją teks pripažinti esant bent 2500 metų „vyresnę“ už mesopotamiškąją (beje, kai kurie „žinovai“ aiškina, kad indų okeanologai atrado ne senovės miestą, o tik dar vieną vadinamųjų „ankstyvųjų neolitinių gyvenviečių“ – nors sonariniai mūro statinių liekanų, laiptuoto baseino ir tik miestams būdingo kanalų tinklo vaizdai verčia labai abejoti tokia aptariamo atradimo interpretacija).

Miesto gyventojų etninė priklausomybė kol kas neaiški. Tiesa, tas pat pasakytina ir apie kur kas vėlesnės HK nešėjus. Dauguma indologų mano, kad indoeuropiečių kalbą ir Vedų kultūrą į protodravidiškai kalbėjusių australidų gyventą Indostaną apie 1500 m. pr. Kr. atnešė iš Pietryčių Europos stepių atklydę nomadai. Tačiau vis daugiau vadinamųjų „postmoderniųjų“ (t.y. nuosekliai taikančių vad. polidisciplinarinį mokslinio tyrimo metodą) tyrinėtojų Vedų civilizaciją datuoja VII-IV tūkstantmečiu pr. Kr. bei tapatina su Protoharapiškąja archeologine kultūra, o iš jos išaugusios HK liekanas laiko tik vėlyvosios Vedų, arba paravedinės civilizacijos palaikais. Mat astrometrinis vedinių bei paravedinių tekstų datavimas rodo daugumą jų atsiradus ne 1200–300 m. pr. Kr., o jau VII-III tūkstantmetyje pr. Kr. Kitaip sakant, iš įvairių Vedose fiksuotų lygiadienių ir saulėgrįžų taškų pozicijų matyti, kad Rigveda (ji sudaryta daugiausia iš VII–III tūkstantmetyje pr. Kr. atsiradusių tekstų) daugmaž dabartinę savo apimtį įgijo IV tūkstantmečio pr. Kr. antrojoje pusėje, Jadžurveda, Samaveda ir Atharvaveda – apie 2400 m. pr. Kr.[1], aranjakos ir ankstyvosios brahmanos buvo sukurtos iki III tūkstantmečio pr. Kr. pabaigos, dauguma ankstyvųjų upanišadų – iki II tūkstantmečio pr. Kr. vidurio. Tuo tarpu su „nomadiškąja“ Vedų kultūros kilmės versija visiškai nedera, pasak daugelio „postmodernistų“, pats Vedų tekstų turinys, liudijantis iš esmės urbanistišką ir dargi marinistišką Vedų kultūros pobūdį. Tačiau „Khambato įlankos miesto“ atradimas ne vieną ekspertą paakino prisiminti ne tik šiuos, bet ir daugelį kitų alternatyvios etnokultūrinės „harapiečių“ identifikacijos argumentų. Prisiminkime ir mes bent kai kuriuos iš tų argumentų, taip retai teaptariamų akademiškosios humanistikos leidinių puslapiuose.

„Arijų invazijos“ teorijos nepagrįstumas

Makso Miulerio XIX a. galutinai suformuluota tamsiaodžių protodravidų civilizaciją sugriovusios arijų genčių invazijos į Šiaurės Indostaną teorija kartais grindžiama vadinamuoju „Rigvedos liudijimu“ (kad terminas arja Vedose vartojamas vien kaip socionimas, o „arjų kalba“ pradedama minėti tik paravediniuose tekstuose – „miulerininkams“, matyt, nė motais,– aut.). Ten esą vaizduojamas Afganistano kalnus ratiniu transportu (?!..) ką tik įveikusių nomadų ordų veržimasis į pietryčius - į „dar dravidakalbį“ Pandžabą. Betgi net paviršutiniškai susipažinus su to „miulerininkų“ nurodomo Rigvedos fragmento (III. 33. 9–11) kontekstu (III, V, VII), nelieka jokių abejonių, kad iš tiesų tariamas „rašytinis nomadų invazijos liudijimas“ vaizduoja sėslių Indostano indoarijų vidaus karo epizodą, kurio metu viso Septynupio[2] ( = viso Šiaurės Indostano) imperatoriaus àSudasos Paidžavanos armija, žygiuodama į maišto apimtą Pandžabą, juda tiesiai į šiaurės vakarus. Tačiau tai dar ne viskas. Ilgėliau pasigilinus į čia aptartąjį ir kitus Rigvedos tekstus, kuriuose neva kalbama apie „baltaodžių arijų“ kovas su „australidais harapiečiais“, netrunka paaiškėti, kad „rasių karu“ tieji tekstai nė nekvepia, o tariamai „tamsiaodžiai“ arjų priešai dasjūs – tai tokie pat europidai ir indoarijai kaip ir jų socialiniai bei pasaulėžiūriniai antagonistai, t.y. vedinės „vaišjų varnos“ (skr. arja varna) nariai ir kiti Tūkstantaakio Indros garbintojai.

Ne kažin ko verti ir du „klasikiniai“ HK neariškumo „archeologiniai argumentai“ – esą HK žmonės, priešingai negu „jų miestus sugriovę arijai“, dar nebuvo prisijaukinę arklio ir dar nevartoję geležies. Mat iš tiesų nediduko arklio (equus sivalensis, turinčio, kaip ir „Rigvedos arklys“, 34 šonkaulius) kaulų HK gyvenvietėse jau buvo rasta, ir ne kartą, tik indologai „modernistai“ tų arklio kaulų niekaip neįstengia atskirti nuo asilo kaulų, o dėl neva geležiniais ginklais ginkluotų „arijų“, t.y. PKK nešėjų priešpastatymo vien bronzą pažinojusiems „harapiečiams“ pakaks pasakyti, kad jokių geležies vartojimo pėdsakų iki šiol neaptikta ne tik HK, bet ir ankstyvosiose PKK gyvenvietėse.

Daugybė HK miestus kasinėjusių archeologų, kad ir labai stengėsi, tačiau taip ir neaptiko jokių „arijų invazijos“ pėdsakų. Negana to, pastarųjų dešimtmečių atradimai leidžia kalbėti apie nuoseklų vadinamosios Vėlyvosios Harapos kultūros (1900–1300 m. pr. Kr.), ar, tiksliau sakant, kelių glaudžiai susijusių „postharapiškų“ kultūrų peraugimą į jau neginčytinai indoarišką archeologinę kultūrą. Savotiška tarpinė šios transformacijos grandis buvo jau minėta „Pilkosios ištapytosios keramikos kultūra“ (jos gyvenvietėse randama keturių tipų keramikos: raudonosios, raudonosios su juodu vidiniu paviršiumi, juodosios poliruotosios ir pagaliau pilkosios, kurios liekanos tesudaro vos 10 proc. visų PKK gyvenvietėse aptinkamų keramikos šukių). Dabar, po daugelio ne vieną moderniosios indologijos „aksiomą“ paneigusių mokslinių atradimų, šios kultūros nešėjus galime jau drąsiai kildinti ne iš kokių nomadų, o iš Eneolitinės Gangos vidupio lygumos ir Šiaurės Vindhjos plynaukštės kultūros (toliau – EGVLK) nešėjų. Ir EGVLK (2000(?)–700 m. pr. Kr.; VII–VI a. pr. Kr. iš EGVLK išaugo Šiaurinės juodosios poliruotosios keramikos kultūra), ir PKK žmonės gaminosi tų pačių keturių tipų keramiką, ir vieni, ir kiti gyveno apskrito plano bambukiniuose stulpinės konstrukcijos būstuose, meldėsi bambukinėse ovalaus plano šventyklėlėse, laikė tų pačių rūšių gyvulius, augino tų pačių rūšių grūdines kultūras (ryžius ir truputį kviečių), gaminosi tų pačių tipų strėlių antgalius, puošėsi tokiais pat akmeniniais karoliais. Pirmoji masinės emigracijos iš EGVLK arealo banga apie 1400 m. pr. Kr. užliejo tik palyginti nedidelę teritoriją abipus Gangos aukštupio. Iki XI a. pr. Kr. EGVLK–PKK gyvenvietės išplito jau ir Jamunos pakrantėse, visoje Harjanoje, didesnėje Pandžabo dalyje, taip pat Šiaurės Radžastane bei kai kuriose kitose srityse, o maždaug 700–500 m. pr. Kr. PKK, greičiausiai paveikta naujos išeivių iš Gangos vidupio baseino bangos atneštos kultūros, transformavosi į Šiaurinės juodosios poliruotosios keramikos kultūros vakarinį variantą.

Pastaraisiais dešimtmečiais patikimai įrodyta, kad net vadinamasis brahmi raštas išsirutuliojo iš indologų „modernistų“ niekaip neiššifruojamų tariamai hieroglifinių „Indo slėnio rašmenų“. Neseniai dargi paaiškėjo, kad kai kuriose I tūkstantmečio pr. Kr. pirmojoje pusėje jau neabejotinai indoariškose srityse HK rašmenys vartoti iki pat to tūkstantmečio vidurio; pasak XX a. pabaigoje juos vis dėlto iššifravusio dr. Natvaro Džha, iš tiesų tie „protodravidų hieroglifai“ – tai jokie hieroglifai, o tiesiog dar labai gremėzdiška, „ikipaniniška“ sanskritiška abėcėlė, sudaryta iš 60 raidžių, 162 ligatūrų ir, savaime suprantama, šventojo skiemens „OM“ ženklo…

„Postmodernistiškai“ jau interpretuojama ir neva protomundiškos Vario lobių (Ochros spalvos keramikos) kultūros (Jamunos ir Gangos tarpupis, 2600–1200 m. pr. Kr.) nešėjų etnogenezė. Viena labiausiai šių laikų indologų sąmonėje įsišaknijusių „aksiomų“ yra pirmųjų Gangos baseino indoarijų tapatinimas tik su PKK nešėjais, kurie apie 1400 m. pr. Kr. neva iš šiaurės vakarų pusės infiltravo Vario lobių kultūros arealą. Tačiau naujausių tyrinėjimų išvados rodo, kad vadinamoji „Vario lobių kultūra“ – tai HK variantas, susiformavęs po maždaug 2600 m. pr. Kr., kai iš Sarasvati vidupio srities pajudėję HK nešėjai kolonizavo Jamunos ir Gangos tarpupį. Tuo tarpu iš Sudasą Paidžavaną liaupsinančių Rigvedos himnų matyti, kad vykstant minėtam vidaus karui (XXXIV a. pr. Kr. paskutiniajame ketvirtyje,– aut.) Sarasvati dar įtekėjusi į jūrą, o svarbiausią Sudasos priešų dalį sudarė į rytus nuo Gangos aukštupio gyvenę turvašos ir kiti rytiniai indoarijai. Vadinasi, Gangos baseine indoarijai įsikūrė dar prieš išdžiūstant Sarasvati. Matyt, ne šiaip sau paravedinė tradicija iš Gangos vidupio srities kildina ir pirmąjį Sudasos imperijos „vyriausiąjį žynį“ Vasišthą, ir jį pakeitusį Višvamitrą, o patį Gangos vidupio baseiną laiko Vedų kultūros lopšiu (beje, panašiai koreguotinas ir „Mahabharatos karo“ datavimas tik IX a. pr. Kr.,– juk Mahabharatoje aiškiai nurodyta, kur įsikūrė iš Hastinapūros ištremti Pandavos – miškuose prie Sarasvati upės,– aut).

Kraniologiniai tyrimai parodė, kad bent apie 2000 m. pr. Kr. tiek Pandžabe, tiek Sinde, tiek Gudžarate gyveno daugiausia pietiniai europidai (beje, europidai – ir ne šiaip kokie, o „itin stambūs ir tvirto sudėjimo“, taigi visai kaip seniausi žinomi baltiškųjų hidronimų arealo gyventojai – buvo ir Epipaleolitinės–Mezolitinės Gangos vidupio lygumos kultūros nešėjai). Višnu puranos sudarytojai tamsiaodžius Vidurio Indostano gyventojus nišadas laikė imperatoriaus Angos (sen. bengalų, arba vad. angų, eponimas) anūko Nišados ainiais, o Rigvedoje kone visų dravidų protėviu skelbiamas Jadu (jadavų eponimas) brolis Turvaša (turvašų eponimas), iš savo tėvo Jajačio esą paveldėjęs vadinamąjį „Pietrytinį penktadalį“. Iš Šiaurės Indostano indoarijų save kildina ir patys Dekano dravidai - nors jie priklauso vienai pereinamųjų rasių. Be to, labai archaiška jų tradicija neatspindi jokios „nomadų invazijos“, o Šiaurės Indostano toponimija – jokios „dravidakalbės“ šio regiono praeities. Visa tai rodo Dekano dravidus esant ne „nomadų invazijos aukų“, bet veikiau apie Rigvedos sudarymo laiką Dekaną užplūdusių indoarijų ir vietos australidų metisų palikuonimis.

Apie „nomadų invaziją“ neužsimenama nė senovės indoarijų raštuose. Tačiau juose (Mahabharatoje etc.) minima ir „šąlanti protėvių šalis“, ir per ją tekanti Nimunos upė, ir tos šalies žyniai, ir senovės indoarijų nuolat lankytos „Gintaro jūros“ pakrantės. Anot Rigvedoje pateikto padavimo, indų protėvius iš „protėvių šalies“ išvijęs klimato atšalimas. Mahabharatoje, kurioje užsimenama apie po Kurukšetros mūšio įvykusį Bhymos atsiskyrimą nuo „brolių“ ir įsikūrimą prie „Gintaro jūros“, netgi nurodyta, kurlink toji jūra esanti – į šiaurės vakarus nuo Indijos (IV. 6). O kas gi netrukus po 3102 m. pr. Kr. – aišku, jei tikėsime tradiciniu Kurukšetros mūšio datavimu[3] – vyko Pietų ir Pietryčių Pabaltijy, t.y. artimiausioje baltiškojo gintaro gavybos rajono kaimynystėje? Archeologai tvirtina, kad pradėjo formuotis įvairios „Virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių“ kultūros. Iš tame regione anuomet atsiradusių naujovių mūsų atveju ypač paminėtinos apskrito plano stulpinės konstrukcijos būstų ir ovalaus plano stulpinės konstrukcijos kulto pastatų statyba (tokio pat plano ir tokios pat konstrukcijos būstai bei kulto pastatai yra vieni svarbiausių Neolitinės–Eneolitinės Gangos vidupio lygumos kultūros atributų), daug intensyvesnė nei ankstesniu laikotarpiu žemdirbystė ir plati taikomoji svastikos simbolio (vienos iš HK rašmenų ideogramų) vartosena. Pažymėtina, kad pačių indoarijų surašytiems jų kilmės iš Nimunos baseino šalies bei dalies senovės indoarijų repatriacijos į „protėvių šalį“ liudijimams nė kiek neprieštarauja nei išskirtinai artima indoarijų ir baltų kalbų giminystė, nei daugybė šių etninių bendrijų mitologijos paralelizmų. Tad ar adekvatu tuomet Europos „virvelinės keramikos“ kultūrų tapsmo superstratu laikyti ne žemdirbišką Neolitinę Gangos vidupio lygumos kultūrą, kurios svarbiausi skiriamieji atributai yra lipdytinė virvelinė keramika ir šlifuoti akmeniniai kirviai, o kurią nors „nomadišką“ ar „pusiau nomadišką“ kultūrą?

Pasak II a. graikų istoriko Flavijaus Ariano, visų 153 iki Čandraguptos Maurjos gyvenusių indų imperatorių valdymo laikotarpiai truko iš viso 6042 metus (Indica. IX). Nurodydamas šiuos skaičius Arianas rėmėsi iki mūsų dienų neišlikusia Megastenio „Indika“, o Seleukidų valstybės diplomatui Megasteniui tie skaičiai tapo žinomi Maurjų imperijos sostinėje Pataliputroje, kurioje jis viešėjo apie 302 m. pr. Kr. Šių laikų tyrinėtojai „nuo jūros iki jūros“ nusidriekusios šalies valdovų vien puranose suskaičiuoja ne ką mažiau - apie 135. Iš brahmanose ir puranose esančios informacijos matyti, kad viso Šiaurės Indostano imperatorius galėjo būti kilęs ir iš àAnarthos (dabartinis Gudžaratas), ir iš Gandharos, ir iš àVidešos (sen. sritis tarp Gangos ties Pataliputra ir Himalajų), ir iš Angos (sen. sritis į pietus nuo Gangos žemupio), ir iš Vidarbhos (sen. sritis abipus Narmados aukštupio). Ar visa tai žinodami turime teisę tuos valdovus pravardžiuoti „nedidelių Pandžabą infiltravusių nomadų kilčių vadais“? Ir dar numoti ranka į tai, kad Maurjų imperijos „istorikai“ savosios šalies valstybingumo pradžią datavo tuo pačiu tūkstantmečiu pr. Kr., kuriuo archeologai datuoja visą Šiaurės Indostaną aprėpusios Protoharapiškosios kultūros susiformavimą?

Artimųjų Rytų indoarijai: Harapos kultūros indoariškumo liudytojai

Ne vėliau kaip XXV a. pr. Kr. Vidurio Anatoliją užvaldę nesitai, arba „hetitai“, ilgą laiką kalbėjo kalba, labai panašia į senuosius Indostano prakritus. Žinoma, kad jie naudojęsi ir savo kaimynų huritų (kaukaz. hurri[4]), arba „mitanių“[5], savotiška sanskrito atmaina rašytais žirgininkystės traktatais. Archeologinę Kuros–Arakso kultūrą (Armėnijos kalnyne ir kitur, XXXIV–XVIII a. pr. Kr.) palikę huritai[6] taip pat turėjo kalbėti indoariškai,– savo dangiškuosius viešpačius, minimus 1350(?) m. pr. Kr. nesitų ir huritų valstybių unijos akte, jie vadino vardais Mitra, Aruna (skr. aruna – purpurinis, raudonas; plg. su vediniu Mitra-varuna[7], semantiškai tapačiu rytų slavų Solnce krasnoje,– aut.), Indara ir Nasatija.

Nesitai ir kultūriškai, ir fizinės antropologijos požiūriu buvę itin artimi šumerams. Tačiau iki maždaug 2000(?) m. pr. Kr. jie vartojo ne tik į šumeriškąjį panašų dantiraštį, bet ir HK rašmenims giminišką „raidyną“[8]. Indologai „modernistai“ šį faktą dažniausiai nutyli. Nutyli jie ir Sūrjos garbintojų kasitų (akad. kaššu, egipt. kešad) maždaug 1750 m. pr. Kr. įrašą, kuriame minima dievybė vardu Himalaja. Ar bereikia geresnio įrodymo, kad į Tarpupį tie Babilono didvalstybės įkūrėjai atkako ne iš Pajuodjūrio stepių? Indiškajai kasitų, arba „chaldėjų“[9], kilmės versijai neprieštarauja nei jų pagarba vediniams marutoms ( = višvedevoms), nei artefaktai, liudijantys kasitus prekiavus su Dvaraka – bene didžiausiu ano meto Indijos uostamiesčiu, maždaug 3100–1400 m. pr. Kr. klestėjusiu netoli vėlesniosios Sarasvati žiočių. Gudžarate, šalia dabartinio Mithapūro ne per seniausiai atrastos išties įspūdingos, dabar jūros dugne esančios to senovės didmiesčio liekanos.

Grįžtant prie nesitų ir šumerų brolystės derėtų pasakyti, kad „modernistai“ ją iš esmės ignoruoja, o nežinia kokia kalba (gal „protonesitų“?) kalbėjusių šumerų protėvynės atkakliai ieško tik pačiose neįtikimiausiose vietose. Gerą trečdalį Indostano bei nemažus gretimus regionus aprėpusios HK ir už ją keliasdešimt kartų mažesnės Šumerų miestų kultūros panašumą jie laiko „šumerų įtakos“ pasekme. Tačiau visame Gangos vidupio baseine, visame buvusiame Sarasvati baseine, visame Indo slėnyje etc. apčiuopiamas HK prototipas, t.y. Protoharapiškoji kultūra gyvavo jau VII tūkstantmetyje pr. Kr., o šumerų miestai ėmė rastis tik apie 3100 m. pr. Kr. Be to, ir patys šumerai save laikė ne Tarpupio čiabuviais, o ateiviais iš jų „civilizacijos dievo“ Enkio jau kaži kadai įsteigto „žemiškojo rojaus“. Tą tiesiai į rytus nuo Ūro buvusį „rojų“ savo rašytine kalba (gimininga dravidų kalboms) jie vadino žodžiu Dilmun, ir su šia anaiptol ne „mitine“ šalimi intensyviai prekiavo visą savosios kultūros gyvavimo laiką (beje, iš dalies HK rašmenų „dantiraštiško“ pobūdžio nesunku numanyti ir šumerų dantiraštį esant indiškos kilmės).

Sarasvati: keista „nomadų ainių“ reminiscencija?

Minėta upė, prie kurios žiočių kadaise išaugo „Khambato įlankos dugno miestas“, – tai ne kas kita kaip Vedose šlovinama Sarasvati – vandeningiausia, ūkiškai reikšmingiausia ir švenčiausia vedinės Indijos upė. Visa bėda, kad dabar Indostane tokio vardo upės nėra – kaip tik todėl jau XIX a. kai kurie mokslininkai ėmė aiškinti, esą toji galinga, daugybės miestų aptūpta upė laikytina „nomadiškuosius indoarijų protėvius“ kažkur „dar ne Indijoje“ nepaprastai nustebinusia ir todėl vėliau tų „nomadų“ palikuonių egzaltuotai apdainuota realija. Tačiau panašiai išvedžiojantį XXI a. indologą vargu ar begalima laikyti tikru mokslininku. Mat mūsų dienomis abi Sarasvati vagos, nuo vakarinių Himalajų vinguriuojančios iki pat Gudžarato, aiškiai matomos iš dirbtinių Žemės palydovų darytose nuotraukose, ir kaip tik abipus šių senvagių išsidėsčiusios absoliuti dauguma archeologams žinomų HK gyvenviečių. Anot paleogeografų, tarp 3500 ir 3300 m. pr. Kr. upei pakeitus tekėjimo kryptį, susiformavo vėlesnioji, arčiau Indo tekėjusi Sarasvati. Pažymėtina, kad Khambato įlankos radiniai yra prie ankstesniosios Sarasvati gyvavusio miesto liekanos,– 2001 m. šalia jų aptikta stambios upės suformuotų konglomeratų, o juk viena iš minėtose nuotraukose matomų paleoupės vagų baigiasi būtent ties Khambato įlanka. Beje, „harapiečiai“ Sarasvati, ko gero, dažniau vadino àHagara, o ir „dravidiškosios civilizacijos steigėjas“ Agastja „išgėrė“, matyt, ne „vandenyną“, arba sagarą, o Sarasvati, arba àHagarą[10], kurios dar senesnį vardą, tarkim, àSagara, vėlesnių laikų kompiliatoriai tegalėjo suvokti jau tiktai kaip vieną vėlyvesnių skr. vandenyno įvardijimų (aut.).

Sarasvati išdžiūvo, pasak tų pačių paleogeografų, tuoj po 1900 m. pr. Kr.[11]. Jeigu jie neklysta, tuomet ar beverta abejoti, kad būtent šis gamtinis kataklizmas tuoj po 1900 m. pr. Kr. pražudė visus HK arealo branduolio miestus[12]?

© Geistautas Gečiauskas 2005 07 04

--------------------------------------------------------------------------------

[1] Tokiam Atharvavedos datavimui neprieštarauja ir „eneolitinis“ šios samhitos sudarymo laikmečio pobūdis (žr. AV VI. 138. 5, VIII. 4. 19, kur aiškiai kalbama apie vad. negeometrinius mikrolitus; Šiaurės Indostane šie akmeniniai darbo įrankių komponentai vartoti tik iki II tūkstantmečio pr. Kr. pradžios).

[2] Skr. Sapta saindhava („septynios upės“; identifikuodami tas septynias sen. indoarijams švenčiausias upes, „modernistai“ Sapta saindhava sąvoką paprastai redukuoja į formulę „Pandžabas („penkupis“) + Indas + mitinė Sarasvati“; plg., „postmodernistai“ Sarasvati laiko apie 1900 m. pr. Kr. išdžiūvusia Šiaurės Vakarų Indostano paleoupe, piečiausią iš aptariamų upių - Rasą - jie tapatina su dabartine Narmada, ryčiausią (?) iš tų upių - Saraju - su Gangos intaku Ghaghara bei Gangos tėkme žemiau Ghagharos žiočių).

[3] Jo teisingumą patvirtina, be kita ko, ir paravedinių tekstų astrometrinės referencijos.

[4] Šiuo ir kt. pan. Kaukazo šeimos kalbų žodžiais, reiškiančiais tiesiog „Rytų žmonės“, „rytiečiai“, indoariškai kalbėjusius huritus vadino, matyt, tik jų „kaukazakalbiai“ pavaldiniai.

[5] Terminas mitanni huritų tekstuose greičiausiai žymi ne „vieną iš daugelio huritų genčių“, kaip teigia daugelis šių laikų humanitarų, o huritų visuomenės karinį administracinį luomą.

[6] Anot Sudasą Paidžavaną garbstančių Rigvedos himnų ir kai kurių puranų, Sudasa išvijo iš Indijos druhjų, anų, parsų, alinų, parthavų ir kitus etnosus ar jų dalis; dauguma tų ištremtųjų dasjų (vedinės „kšatrijų varnos“ narių ir kt. Mitros garbintojų,– aut.) migravo į vakarus, taigi veikiausiai būtent jie padėjo pagrindus Armėnijos kalnyne apie 3300 m. pr. Kr. lyg „iš dangaus nukritusiai“ Kuros–Arakso kultūrai, kuri daugeliu savo bruožų yra tikra Protoharapiškosios kultūros kopija.

[7] Po Sudasos Paidžavanos įvykdytos protovedinės religijos reformos vediškasis „abiejų vandenynų (t.y. „pneumatiškosios“ ir „psichiškosios“ substancinių dimensijų) viešpats“ prarado – bent jau „paravedinėje“ raštijoje – ne tik Tūkstantaakio Indros „siuzereno“ statusą, bet ir pirmąjį, „soliariškąjį“ savo dvigubo vardo dėmenį, taigi dar vėlesnių laikų egzegetams jau galutinai „sulunarinto“ Varunos senąjį vardą beliko interpretuoti kaip dviejų atskirų dievybių porą...

[8] Viena iš „tarpinių grandžių“, genetiškai siejančių pačias seniausias, dar nealfabetines indoarijų ir nesitų rašto sistemas, yra vadinamosios Armėnijos kalnyno ideogramos.

[9] Anot kalbininkų, sen. egiptiečių sąvoka àAr pa Kešad (Biblijoje ji perteikta kaip Arpachšad,– toks esą buvęs vieno iš Abraomo protėvių vardas) semantiškai tapati hebr. Ur Kasdim („Kasitų /Chaldėjų Ūras“).

[10] Plg. su Pakistane, piečiau Bahavalpūro dar ir šiandien plika akimi matomos Sarasvati sausvagės vardu: Hakra (vartojamas tik Indostano musulmonų).

[11] Iki mūsų dienų išliko tik buvęs Sarasvati aukštupys, virtęs dabartiniu Satledžo aukštupiu.

[12] Tačiau ne Harapos ( = paravediškąją) civilizaciją. Aut. galva, būtent Sarasvati žūties sukelta emigracijos banga lėmė tiek staigią EGVLK „harapizaciją“ II tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje, tiek tuo pat metu įvykusius paravediškosios civilizacijos sakralinio centro persikėlimą į dabartinį Varanasį bei šventosios Saraju upės „perkrikštijimą“ į Ghagharą (plg. su induistų vartojamu Sarasvati sausvagės (Hakros) vardu: Ghaggar).
_________________