SENOVĖS EGIPTAS

AstraliniS

Agnis

Agnis, (sanskr. agni, ugnis), vienas įtakingiausių senųjų Indijos dievų, aukojimo ir židinio kaitros dievybė. Po Indros Rigvedoje (II tūkst. pr. Kr.) jam skirta daugiausia giesmių. Agnis Vedų ir induizmo mitologijoje: ugnies dievas, namų židinio, aukojimo laužo dievas; svarbiausias iš su žeme siejamų dievybių senojoje Indijos tradicijoje, stovi pagrindinio senosios Indijos ritualo centre. Sudievintos, šventos ugnies kultas Vedų mitologijoje iškeliamas, šio ritualinio aukojimo svarbos tame laikmetyje ir Agnio kaip žynio funkcijos - tarpininkauti tarp žmogiškojo ir dieviškojo pasaulių. Dėl nepalyginamai didesnės Agnio reikšmės kaip ritualo dalies nei kaip mitologinio personažo, ši dievybė paliko viena mažiausiai charakterizuotų Indijos mitologiniame pasaulyje.
Pagal teogonines mitų apie dievų kilmę Vedų klasifikacijas, jis priskiriamas žemės dievams (iš čia jis suprantamas kaip svečias tarp žmonių), bet gyvuojantis gausybėje formų, kurių pagrindinės – ugnis danguje arba saulėje, ugnis atmosferos erdvėje arba žaibas, ugnis vandenyse (iš čia ir skirtingos Agnio gimimo versijos). Dėl silpnai išreikštos personifikacijos, jis dažniau nei kiti dievai minimas ilguose įvairių dievybių garbinimo tekstuose. Agnis vaizduojamas kaip draugiškas žmonėms ir padedantis jų darbuose, jam priklauso daugybė vardų, tačiau aukščiausiasis iš jų lieka nežinomas. Pagrindiniai Agnio epitetai: Hutašana (aukų rijikas), Vaišvanara (visiems žmonėms priklausantis), Džatavedas (žinantis gimstančius).

Indijos mitologijoje Agnis yra viena iš svarbiausių Vedų laikotarpio dievybių. Jis – ugnies dievas ir jo aukšta padėtis dievų hierarchijoje glūdi ugnies svarboje aukojimo ir ritualų metu. Jis buvo toks svarbus, kad Rigvedoje jam skirta apie 200 himnų, o aštuoniose iš dešimties Rigvedą sudarančių knygų tekstai pradedami kreipimais į jį. Čia (Rigvedoje) Agnis kartu su Indra ir Soma sudaro populiariausių dievų trejetuką.

Anot padavimų, Agnis gimęs išsyk danguje, vandenyse ir tarp žmonių. Jis ir gyvena trijose vietose tris gyvenimus, skleidžia trejopą šviesą (dega, spinduliuoja ir apšviečia), turi tris galvas, tris jėgas, tris liežuvius. Agnis šildo, laimina santuoką, globoja dorą, gerovę, nuveja tamsą, bet sykiu ir naikina visa prie ko prisiliečia. Vos gimęs Agnis bemat prarijo savo gimdytojus, vieną į kitą patrintus du medžio pagaliukus. Pagerbdami Agnį, Indijos gyventojai į laužo liepsnas žiūrėdavo iš skirtingų pusių, nelygu koks tikslas. Kai žiūrima iš rytų, ugnis naudojama aukojimui dievams; iš pietų, ugnis skiriama mirusiųjų pasaulio aukoms. Į ugnį žiūrint iš vakarų galima tiesiog gaminti valgį.
Vėlesnėse pasaulio aiškinimo koncepcijose (būtent, Upanišadų tekstuose) Agnis suprantamas kaip visaapimanti pradžia, persmelkianti visus pasaulius, arba kaip šviesa, esanti tarp žmonių ir žmogaus viduje. Besivystant induizmui Agnio statusas dievų panteone sumenko. Jis pradėtas laikyti tiesiog viena iš Šyvos arba Brahmos reinkarnacijų. Epiniame indiškosios mitologijos laikotarpyje Agnio, kaip kosminės jėgos, funkcija atsiduria keturių pasaulinių periodų (juga) sampratoje, o Agnis kaip stichija tampa vienu iš penkių Visatą sudarančių elementų. Kaip atskira dievybė Agnis pasitraukia į antrą planą, tapdamas vienu iš keturių arba aštuonių pasaulio saugotojų (lokapala); jo globai atiduodami Pietvakariai, kartais ir Rytai. Tačiau epiniuose tekstuose ir Puranose jis įgauna daugiau jo psichologinį portretą piešiančių bruožų. Agnis suvilioja išminčių žmonas, neretai įsimyli, pagimdo karo dievą Skandą, išgydo Indrą, tampa antraeilių dievybių vasu pirmtaku, vykdo aukštesnių dievybių užduotis. Tokiu būdu buvusi centrinė Vedų laikotarpio kulto figūra atlieka eilinio, “patarnaujančio” dievo, kaip taisyklė pasiuntinio arba šauklio, funkcijas. Viename epiniame siužete jis kartu su kitais dievais (Indra, Varuna, Kala), padėjo ruošiant šauniojo karaliaus Nalio ir puikiosios karalaitės Damajanti vedybas, tačiau kai tik jis pradeda nepakankamai garbingai elgtis, jį kaip ir kitus jo lygio dievus, pasmerkia išminčiai ir maldininkai.

Epiniame Indijos mitologijos laikotarpyje Agnis, kaip ir kiti dievai pradedamas minėti kartu su žmona – tokia tampa Svaha, personifikuojanti ritualinį pakylėjimą. Ugnies dievo paklusnumas aukštesnėms dievybėms išreiškiamas jo “genealogijoje”, kuri per daugybę jungiančių sąsajų pasiekia Angirą, vieną iš Brahmos sūnų. Jo tėvais dar laikomi Saulės šviesa, Dangus ir Žemė, Aditė ir Kašjapas. Agnis vaizduojamas raudonveidis, ugniaplaukis, liepsnabarzdis, senas ir jaunas, dviem arba trim galvomis, daugiarankis, važiuotas ugnies vežimu arba raitas ant raudono ožio, rečiau avino.

AstraliniS · Parašytas: Sk. 12 04, 2005 6:52 pm Rašyti temą:

Indra

Indra – senovės indų griaustinio ir žaibo dievas, dangaus dievų valdovas, vėliau lokapalas (lokapalai - dievai kuriems paskirta saugoti ir valdyti pasaulio šalis (rytus, vakarus, šiaurę ir pietus), kurių kiekviena įsivaizduojama kaip atskira šalis), rytų šalies valdovas ir gynėjas, dievų – devų vadas nesibaigiančiame kare su demonais – asurais, vienas iš pagrindinių pasaulio tvarkos saugotojų.
Rigvedoje jam vienam skirta per 250 giesmių – daugiau nei bet kuriai kitai dievybei, mat jis kadaise įveikęs kitus dievus ir tapęs jų karaliumi. Anot padavimų jis sukūręs dangų, aušrą, saulę ir nuolatos jas ginąs. Be to teikiąs gerovę, derlių, ilgą gyvenimą, vyrišką jėgą, duodąs turto, galvijų, esąs dainių įkvėpėju. Kartą jis prisigėręs per daug nemirtingumo gėrimo somos (amritos) ir išaugęs toks didelis, jog pats vienas užpildęs ir dangų ir žemę. Indros vardas senovėje reiškė ir jėgą ir vaisingumą. Jis apsukrus, protingas, visažinis, puikus meistras, narsus, stiprus, karingas, visa nugalintis kovos dievas, be paliovos kaunąsis su piktosiomis dvasiomis, taigi turįs begalę priešų.

Būtent Indros pagalbos šaukiasi kariai, dvi mūšio lauke susidūrusios kariuomenės, jis įkvepia dainius – rišas kurti herojinius himnus. Indra buvo maitinamas soma (amrita), pakeitusia jam motinos pieną. Į kovas jis vykdavo, lydimas triukšmingo marutų būrio, auksiniu kovos vežimu, su vadžra rankoje, įkvėptas svaiginančio somos veikimo:
Ir niekas negalėjo pasipriešinti jam, ir dangus ir žemė drebėjo nuo Indros įniršio, kai jis partrenkdavo priešą griausmingąja vadžra.
Indra – labiausiai antropomorfiška Vedų laikų Indijos panteono dievybė: giesmėse apdainuojamos jojo kūno dalys, veidas ir barzda, apranga, balsas, ūgis, amžius; yra ir psichologinis portretas – pyktis, įniršis, vyriškumas, jėga, išmintis, vikrumas ir panašiai. Ta sąlyginai nežymi ikivedinių laikų Indros padėtis Indijos panteone, kuri Vedų laikotarpiu savo reikšme pakyla į pačią panteono viršūnę, daugeliu Indijos mitologijos tyrinėtojų leidžia manyti, kad Indros kilimas susijęs su arijų užkariavimais šiaurės – vakarų Indijoje. Indra tapo kovos prieš senuosius gyventojus, jų dievybes, pasaulėžiūrą, simboliu. Šių kovų metu Indros reikšmė pačių arijų tarpe sparčiai didėjo į antrą planą nustumdama iki tol viešpatavusius dievus.

ačiau ilgainiui Indros reikšmė ir galia sumenko, jis teliko siejamas su rytais, lietumi ir derlingumu. Pradedant indiškosios mitologijos epinių kūrinių periodu Indros statusas pastebimai sumenko. Kaip lietaus ir vaisingumo dievas Indra vis labiau žemėja link Vedų lietaus dievo Pardžanjo (į Indra kreipiamasi lietaus šaukimo apeigose). Kylant aukščiausios dievų triados sampratai Indra turi tenkintis tik jų malonėmis. Būtent Brahma suteikia buvusiam “visatos valdovui” rytų saugotojo titulą. Jam kaip ir visiems reikšmingiems dievams paskiriamas jojamasis gyvis (vahana), kuriuo tapo dramblys Airavata.
Pats Indra gimęs iš žemės ir dangaus, kuriuos atidalijęs amžiams. Indros kilmė, kaip ir daugelio Vedų dievybių, paini: jo tėvais pavadinta daugelis mitologinių personažų. Vienuose padavimuose jis septintasis Aditės sūnus, nors Rigvedoje vadinamas ketvirtuoju. Jo tėvu laikomas ir Djausa ir Tvaštaras ir Pradžapatis, dar kitur tvirtinama, kad keli dievai susitarę ir jį sukūrę. Indra dažnai tapatinamas su kitais dievais (Surja, Savitaru, Pardžanju). Jo žmona (Šakti (jėga), moteriškasis dievybės pradas, kūrybinė galia) Šačė, Pulomė, o Atharvavedoje – Prasaha ir Sena. Indros brolis dvynys buvęs Agnis (kituose padavimuose Pūšanas, Tvaštaras). Indra buvo mylimas Aditės, dievų motinos, sūnus, pats galingiausias iš sūnų. Pasakojama, kad jis gimė ne taip kaip kiti josios vaikai, o neįprastu būdu, per gimimą vos nepražudydamas savo motinos:

Tik pasirodęs pasaulyje jis griebėsi ginklo. Išsigandusi neįprasto sūnaus gimimo ir jo grėsmingos išvaizdos, Aditė paslėpė Indrą, bet jis pasirodė visiems auksiniais šarvais iškart po gimimo, savimi užpildydamas Visatą, o motina didžiavosi savo galinguoju sūnumi. Ir tapo jis didžiu, nenugalimu kariu, prieš kurį drebėjo ir dievai ir asurai.
Indra vaizduojamas važiuojantis per dangų (tapatinamas su saule) arba raitas ant dramblio Airavato, su savo brolio, nagingojo dievų meistro Tvaštaro pagaminta vadžra (žaibu, vėzdu) dešinėje, kuria baudžia Vedų tikėjimo bei arijų priešus. Jo padėjėjai – aditjai (deivės Aditės ir pirmykščio išminčiaus (rišos) Kašjapo sūnūs, pasaulio sergėtojai, remiantys darną, tvarką), apsaros (nuostabaus grožio ir žavesio laumės, vandens dvasios), gandharvai (pusdieviai, dažnai vaizduojami muzikantais, kurie linksmina dievus per puotas) ir sidhai (pusiau dieviškos ore (antarikše) gyvenančios tyros ir šventos būtybės, galinčios tapti labai mažytėmis, arba priešingai, didžiulėmis, akimoju persikelti į bet kurią vietą erdvėje, minties jėga gauti tai, ko nori, be to, palenkti savo valiai daiktus bei laiką). Tačiau ištikimiausi kovos dievo bendražygiai ir vertingiausi pagalbininkai buvo marutai (audros, vėjo, perkūnijos ir žaibų dievai):

Ir nors jų tėvu buvo Rudra (Šyva), jie tapo Indros būriu, pamilusio juos, kaip savo paties vaikus. Su auksiniais šarvais ir šalmais, su ugniniais žaibais rankose išvykdavo marutai į žygius spindinčiais kovos vežimais, pakinkytais dėmėtais elniais, ir be atodairos, kaip audringi vėjai, skriejo jie per dangų, uždengdami saulę. Ir drebėjo kalnai, ir miškai palinkdavo siaube, kai marutai lydėdavo Indrą į kovas su asurais ar pabaisomis.
Mahabharatoje aprašytas Svargas, Indros rojus, esantis Meraus kalno viršūnėje, antarikše. Tai dangiško grožio karalystė, kurios sostinė – tūkstantvartis Amaravatės miestas. Tenai, Nandano sode, gyvenanti dangaus karvė Surabhė ((saldžiai kvepianti), kitaip Kamadhenu (troškimų karvė) – šventa dangaus karvė, įvykdanti bet kokį savo šeimininko norą), augą norus išpildantys kalpavrikšo medžiai bei auksažievis gyvybės medis Paridžatas, įsigytas tuo metu, kai dievai iš dangaus vandenyno plakę nemirtingumo gėrimą amritą. O tarp visų tų gėrybių švyti neregėto puikumo rūmai, Puškaramalinė, kuriuose Indra gyvena su savo žmona Šače. Tenai jis pasikviečia paviešėti kovoje kritusius didvyrius, kol jiems ateinąs laikas vėl atgimti žemėje.
Pagrindiniai Indros žygdarbiai susiję su įvairių demoniškų jėgų nugalėjimu, visų pirma minima pergalė prieš į gyvatę panašų Vritrą (užsikimšimas, užtvara), stabdžiusį upių bėgimą, inertiškos ir chaotiškos Pradžios įsikūnijimą. Indros ir Vritros kova dažnai paaiškinama kaip kosmogoninė pasaulio samprata – kaip organizuojančios, tvarką kuriančios kosminės jėgos pergalė prieš gyvybei priešiško chaoso jėgas.[/list]

AstraliniS · Parašytas: Sk. 12 04, 2005 6:52 pm Rašyti temą:

Šyva

...Rudra gimė iš Brahmos kaktos, panašus į pykčio liepsną, ir jame įsikūnijo visa griaunančios jėgos bei pačios baisiausios ir grėsmingiausios dievų savybės. Niūrus, nuožmus ir vienišas jis pasitraukė nuo visų ir apsigyveno nesvetinguose šiauriniuose kalnuose. Jam buvo atiduota valdyti visus žvėris kaip Pašupačiui (Žvėrių Valdovui). Jis – vienišas medžiotojas, apsirengęs kailiais, melsvai-juodais į mazgą surištais plaukais, klajoja po miškus ir kalnus toli nuo visų, ginkluotas juodu lanku ir strėlėmis. Tačiau ne tik žvėrys buvo atiduoti Jo valiai, ir ne tik miškuose bei kalnuose Jo valdos. Jis – Visur Esantis, ir visa kas gyva dreba prieš Jo siaubingas strėles, nešančias ligas ir mirtį. Kad apsisaugotų nuo Jo rūstybės Jam skiriamos maldos. Jis siunčia ligas žmonėms ir marą galvijams, tačiau kartu Jis ir – didis gydytojas, ir Jis būna maloningas tiems, kurie meldžia Jo pasigailėjimo. Dėl to žmonės Jį pradėjo vadinti Šyva, “Maloninguoju”...

Šyva (sanskr. Siva – “Maloningasis”), vienas iš aukščiausios, klasikinio Indijos dievų panteono, Trejybės (Trimurti) narių (kartu su Brahma ir Višnu). Pagal populiarumą ir svarbą lyginamas tik su Višnu, vienų metu būdamas ir vaisingumo, gyvybės šaltiniu ir pasaulio griovėju. Jo vaizdinyje susilieja asketiškojo atsiskyrimo nuo pasaulio ir erotinio aktyvumo priešybės. Iš pradžių Rudra (senasis Šyvos vardas) buvo antraeilė Indijos dievų panteono dievybė. Jis buvo siejamas su griaunančiąja griaustinio jėga, šiaurės gyventojas, atvirai vadinamas “galvažudžiu” nuo kurio ateina mirtis. Tuo pat metu Rudra žinomas ir kaip gydytojas, geriausias iš gydytojų, suteikiantis ilgaamžiškumą ir galintis prašantiesiems duoti palikuonių. Šyva yra Didis Dievas (Mahadeva). Kaip transcendentinis Dievo aspektas, Neturintis Savybių, paniręs į Tuštumą (Šunją). Jis – Nirguna-Brahmanas, neturintis pavidalo. Su savo žmona Parvati jis Saguna-Brahmanas, matomas, girdimas ir suprantamas. Jei mūsų gyvenimas sunkus, aplink mus ligos, finansiniai sunkumai, nesėkmės ir panašiai, tai Šyva rodo savo griaunančiąją pusę. Mes matome jį, supamą tamagunamajos, grubiosios energijos. Tai įvyksta tada kai gyvas sutvėrimas savo silpnume mėgaujasi materija ir forma, pamiršęs dvasinį tobulėjimą, susipančioja iliuzijų tinkluose, darydamas nuodėmes. Tuomet išgelbėti gali tik Šyva – Rudra. Grubiomis, tačiau veiksmingomis priemonėmis. Jis ištraukia dvasią iš mirties rankų, priversdamas tąją melstis ir atgailauti, smerkiant neteisingą gyvenimą, prašyti nurodyti teisingą kelią, nes Jis nori, kad mes gyventume.

Rudra verčiamas kaip Verkiantis, nuo žodžio rud – ašara. Jis priverčia piktadarius, persipildžiusius pykčiu, puikybe ir pasipūtimu verkti ir atgailauti. Taip pat Jis saugo dievobaiminguosius nuo pagundų. Rudra – ne Blogis ir ne Šėtonas, Jis – Pavitras (Apvalantysis). Jis prisiima sau visas nuodėmes tų atsidavusiųjų kurie prašosi pagalbos. Kada iš Jo akių teka užuojautos ašaros, jos kietėja ir tampa grūdais – rudakša. Todėl tas kuris nešioja tokį grūdą yra Šyvos apvalomas nuo nuodėmių. Jis – amžinojo vidinio pasitenkinimo ir ramybės šaltinis – dovanoja Save tokį visiem kurie siekia šių vertybių. Žinoma tokia istorija – kai dievai ir asurai (demonai) bandė išgauti nemirtingumo gėrimą (amrita), iš pradžių išsiskyrė siaubingi nuodai, kurie grasino apnuodyti visą Visatą. Niekas nesugebėjo sustabdyti nelaimės. Tada, perpildytas begalinio gailesčio pasauliui, Šyva išgėrė tuos nuodus ir sulaikė juos savo gerklėje. Nuo nuodų Jo kaklas pamėlynavo, o Šyva nuo tol vadinamas ir Nilakantha (Mėlynagerkliu). Rudros gyvenamoji vieta – šiaurė, toli nuo kitų dievų, kurie gyvena rytuose, paaiškina šią dievybę kaip svetimą Vedų dievų “kolektyvui”.

Apie kelią kuriuo Rudra buvo priimtas į pagrindinių induizmo dievų tarpą liudija legenda apie dievo Dakšos aukojimą. Pagal šią legendą Dakša (septintasis Brahmos sūnus) Himalajuose suruošia aukojimą į kurį pakviečia visas dievybes išskyrus Rudrą – Šyvą. Šis staiga pasirodęs nutraukia aukojimą, sunaikina aukai skirtą antilopę ir sutinką netrukdyti ceremonijai tik tada kai gaus ir jam priklausančią dalį. Dievams sutikus su šiais reikalavimais Šyva atsiduria aukščiausių dievybių panteone, kur palaipsniui užima vis svarbesnę vietą. Svarbiausiems mitams apie Šyvą priklauso ir pasakojimas apie kosminį Šyvos šokį, vadinamą tandava (pats pavadinimas kilęs iš tamilų kalbos veiksmažodžio “šokinėti”), kurį jis atlieka kartu su žmona Devi ant užmušto asuro (demono) Apasmara kūno (yra žinoma septyni skirtingi šokiai, rečiau – devyni, iš kurių dažniausiai minimas ananda-tandava – “palaimos šokis”). Šio šokio metu sugriaunamas pasaulis po to vėl atgimsta iš naujo. Šiuo savo šokiu Šyva nugalėjo dešimt tūkstančių jam priešiškų asketų, kurie iš pradžių pasiuntė prieš Jį tigrą o vėliau gyvatę ir antilopę. Tačiau Šyva - Nataradža, “Šokio Valdovas”, pasinaudojo šiais gyvūnais kaip trofėjais, sau pasidaręs tigro kailinius, ant kaklo pasikabinęs gyvatės vėrinį ir amžiams kairėje rankoje sulaikydamas antilopę (Šyva – Pašupatis “Žvėrių Valdovas”). Šyva, jo šeima ir palikuonys užima svarbią vietą Indijos dievų panteone. Svarbiausia yra jo šeima susidedanti iš Jo Paties, žmonos Devi – Parvati (žmona yra ir Šyvos Šakti – kuriančioji, seksualinė energija) ir dviejų sūnų, Skandos ir Ganešos. Grėsmingi, griaunantys sutvėrimai laikomi Jo emocijų kūriniais, iš kurių išsiskiria tūkstantgalvis ir tūkstantrankis Virabhadra, kaip tik ir sunaikinęs Dakšos atnašaujamą auką. Kirtimukha su liūto galva, sutvertas nugalėti Saulės ir Mėnulio užtemimų demonui Rahu, Bhairava (Bauginantysis) su gigantiškomis iltimis, apsijuosęs kaukolių ir gyvačių vėriniais. Be to, Šyva pasuptas gausaus būrio žemesnių dvasių (bhutų), kurie kaukdami ir cypdami lydėdavo savo valdovą.

AstraliniS · Parašytas: Sk. 12 04, 2005 6:53 pm Rašyti temą:

Višnu

...Septintuoju Brahmos sūnumi, septintuoju iš kūrimo valdovų, buvo Dakša. Dakšos trečiajai dukteriai – Aditi gimė dvylika šviesių sūnų, didžių dievų. Varuna – Okeano dievas, Indra – audros ir griaustinio dievas, Virasvatas – Saulės dievas, kuri vadina ir Surja, buvo galingiausi iš jų, tačiau visus pranoko jauniausiasis Aditi sūnus, Višnu, Pasaulio Tvarkos saugotojas, Erdvės valdovas...

Višnu (žodis "Višnu" yra kilęs iš sanskritiško žodžio "vis", reiškiančio "persmelkti, prasiskverbti") kartu su Brahma ir Šyva sudaro dieviškąją trejybę. Kartu su Šyva tai labiausiai garbinamos induistų dievų panteono dievybės. Višnu laikomas Visatos saugotoju, pasaulio gerbūvio kūrėju, engiamųjų ir pavergtųjų gynėju, kuris nepailsta kautis su bet kokiomis blogio apraiškomis. Višnu aktyviai dalyvauja Visatos gyvenime, kovoja dievų ir asurų kare dėl Visatos valdymo. Pagal vieną induizmo sampratų Višnu atlieka centro, branduolio vaidmenį, bendros ašies tarp Visatos Viršaus ir Apačios, funkcija analogiška Pasaulio Medžiui. Pasivertęs Narajana (žodis "Narajana" reiškia "Dievas žmoguje" arba "Tas, Kuris yra visose būtybėse") Višnu pirmasis pradėjo judėti kosminiuose Visatos vandenyse, užpildžiusiuose visą erdvę. Višnu judesys tapo pasaulio kūrimo pradžia. ...

Višnu gyvena nuostabiame dangaus pasaulyje – Vaikunthoje. Šio dangiškojo rojaus centre teka dangiškoji Gango upė, o ežeruose plūduriuoja mėlynų, baltų ir raudonų žiedų lotosai. Čia stūkso daugybė puikių rūmų pastatytų iš brangiųjų akmenų ir aukso. Vaikunthos centre esančiame soste sėdi pats Višnu, jam iš dešinės įsikūrusi jo žmona Lakšmi, nuostabioji laimės ir turtų deivė, niekada nesiskirianti su savo dieviškuoju sutuoktiniu. Paukščių karalius – įstabusis erelis Garuda nešioja Višnu po pasaulius šiam išsiruošus kelionėn...

Vėlyviausioje ikonografijoje Višnu vaizduojamas sėdintis ant pirmykštės gyvatės Šeša, Anantha ("Anantha" reiškia "be pradžios ir be pabaigos") arba kaip stovintis ginkluotas jaunuolis. Vienoje iš keturių jo rankų – čakra (ratas, diskas), į bumerangą panašus ginklas turintis nepaprastų galių (kai kurie šaltiniai teigia, kad čakra - ratas simbolizuoja laiką), kitoje rankoje – kriauklė (šankha), kurios garsas yra didysis "OM", trečioje – vėzdas (gada), ketvirtoje – lotosas (padma) arba lankas. Višnu odos spalva – tamsiai mėlyna, drabužiai geltoni kaip ir jo įsikūnijimų (avatarų) Ramos ir Krišnos.

Norėdamas sunaikinti blogį žemėje Višnu pasirodo įvairiais pavidalais, avatarais, iš kurių svarbiausiais laikomi Rama ir Krišna. Pagrindinių dievo įsikūnijimų priskaičiuojama dešimt (Žuvis, Vėžlys, Šernas, Nykštukas, Liūtažmogis, Parašurama, Rama, Krišna, Buda, Kalkis). Tačiau pagal indų tikėjimą Višnu žmonių pasaulyje pasirodo dažnai ir gali įsikūnyti į realias istorines asmenybes. Šie pastebimi savo pamaldumu ir atsidavusia tarnyste kenčiančiai žmonijai.

Pagal vieną mito apie Tvaną variantą, kiekvieno pasaulinio ciklo (juga, kalpa) pabaigoje Višnu sutraukia Visatą savin ir užmiega gulėdamas ant pirmykštės gyvatės Ananthos, plaukiojančios pasauliniame vandenyne. Kada Višnu prabunda ir apmasto naują pasaulių kūrimą, iš jo bambos išauga lotosas, kurio žiede atsirandantis Brahma ir kuria pasaulį.

Iš kitų mitų susijusių su Višnu reikėtų paminėti pasaulinio vandenyno plakimą vadovaujant Višnu – Narajanai. Višnu atima iš demonų išgautą amritą, pasivertęs gražia moterimi ir suvaidina lemiamą vaidmenį po to vykusioje dievų ir asurų kovoje:

...Kadaise ant Meru kalno susirinko dievai ir ėmė skųstis vis sunkėjančia amžių našta bei senatve, kuri persekiojo net ir dieviškuosius kūnus. Neišmatuojamai pranoksta dievų gyvenimas žemiškųjų sutvėrimų gyvenimus, bet ir jam numatyta pabaiga. “Kaip išsilaisvinti nuo senatvės amžiams ir tapti nemirtingais bei amžinai jaunais ?” – kalbėjo jie. Ilgai galvojo dievai ir tarėsi tarp savęs ką daryti, ir tada Višnu jiems pasakė: “Eikite kartu su asurais prie didžiojo Okeano ir kartu plakite jo vandenis, kad išgautumėte iš jo amritą – nemirtingumo gėrimą. Ir dievai paklausė Višnu patarimo. Jie sudarė taiką su asurais ir kartu su jais pradėjo ruoštis vandenyno plakimui, pažadėję demonams lygią nemirtingumo gėrimo dalį, kai pavyks išgauti.

[...] Su Mandaros kalnu ir gyvate Vasuki dievai ir asurai atėjo prie Okeano ir prašė jo leidimo plakti vandenis. Vandenų valdovas leido pradėti darbą bet už tai paprašė dalies amritos ir sau.

[...] ir pradėjo plakti vandenis, ir truko tas plakimas daug šimtų metų. Iš pradžių Okeano vandenys, sumaišyti su žolių ir medžių sultimis, pavirto į pieną, po to pienas susimušė į sviestą. Bet amritos vis dar nebuvo. Bet tada kai asurai ir dievai išvargo nuo sunkaus darbo, iš Okeano vandenų pasirodė pilnas Mėnulis ir pakilo dangun, šviesdamas šalta šviesa. Dievai ir asurai vis dar plakė milžiniško vandenyno vandenis. Ir paskui Mėnulį iš Okeano išėjo baltai apsirėdžiusi Lakšmi, grožio ir laimės deivė, ir atsistojo prieš dirbusius dievus ir asurus. Ji prisiartino prie Višnu ir prisiglaudė prie jo krūtinės: ji pažvelgė į nudžiugusius dievus ir nusisuko nuo asurų, kuriuos apėmė didelė neviltis.

[...] Po to iš pieno vandenyno pasirodė žėrinčioji Sura, vyno ir apgirtimo dievybė, ir dievai priėmė ją, o demonai – atstūmė; sakoma, dėl to jie ir vadinami asurais, o dievai – surais.

[...] iš paskos pasirodė Kaustubha, stebuklingas akmuo, šviečiantis kaip saulė; jis papuošė didžiojo Višnu krūtinę.

[...] ir pagaliau iš jūrų išėjo Dhanvantari, gydymo ir išgijimo dievas, rankose nešdamas brangųjį indą su nemirtingumo gėrimu – amrita.

[...] Kada asurai pamatė indą su amrita juos apėmė siautulys. Šaukdami “Tai mano!” jie pasileido link brangiojo indo, ir kiekvienas jų stengėsi gauti nemirtingumą tiktai sau. Tada Višnu pasivertė nebūto grožio moterimi su nuostabiu veidu ir puikiu stotu, ir įžengė tarp asurų. Pamatę prieš save nuostabią deivę, apstulbę asurai liovėsi kovoję už nemirtingumo gėrimą, jų protas pasimaišė, ir, apakinti deivės žavesio, atidavė jai indą su amrita. Kai asurai atitoko ir pamatė kad amrita prapuolė juos vėl apėmė sumaištis. Tačiau dievai su Višnu priekyje jau buvo toli nuo asurų ir nedelsdami ėmė gerti trokštamą gėrimą...

Blogio nugalėjimo motyvas ir tai kovai skirtos formos priėmimas sudaro mitų apie Višnu avatarus pagrindą. Bet kokiame pavidale Višnu įkūnija energiją, palaikančią kosmoso tvarką, harmoniją. Įvairiose mitologinėse ir religinėse sistemose ši energija vaizduojama daugeliu pavidalų: nuo neaprašomo, neišreiškiamo žodžiais Absoliuto iki dievo – asmenybės, kuriam žmogus gali jausti stiprią emocinę trauką (dievo meilė – bhakti). Vienu svarbiausiu pasakojimu tarp Višnu skirtos mitologinės tematikos laikomas mitas apie tris nykštuku pasivertusio Višnu žingsnius, kuriais jis atėmė neribotą Visatos valdžią iš asurų valdovo Bali. Šiame pasakojime pastebime ir amžinos dievų – asurų kovos Visatoje motyvus ir Višnu – palaikančiojo, atkuriančiojo kosmoso harmoniją (trijų pasaulio sferų – dangaus, žemės ir požemių harmoningos sąveikos atkūrimas, juos perskiriant Višnu-Nykštuko žingsniais) veiklą. ...

Ir dangus, ir žemė, ir požemio šalys priklausė jam (Bali), ir patys dievai pakliuvo į asurų karaliaus valdžią. Įskaudinta savo sūnų pažeminimo, Aditi kreipėsi į Višnu: “Tik tu gali sugražinti valdžią savo broliui Indrai. Padėk dievams, tavo broliams, o Išmintingasai !”. Tada Višnu pasivertė nykštuku ir atėjo pas Bali, Visatos valdovą, ir paprašė sau tiek vietos kiek galės atmatuoti trim savo žingsniais. “Atsakyk jam”, - patarė karaliui jo patarėjai. Tačiau išdidus ir dosnus Bali nepaklausė išmintingųjų patarėjų ir sutiko atiduoti nykštukui tiek vietos kiek tas prašė. Tada sukrėsto Bali akyse nykštukas išaugo į milžiną; vienu žingsniu jis peržengė dangaus sferas, antruoju peržengė visą žemę. Trečio žingsnio Višnu nežengė; paprašytas Brahmos jis pagailėjo kilniojo Bali ir paliko jam požemio pasaulius, Potalą. Taip dievams sugrįžo Visatos valdžia, o asurai buvo nuvyti į požemius...

AstraliniS · Parašytas: Sk. 12 04, 2005 6:54 pm Rašyti temą:

Brahma

Brahma (tariasi Bramha) yra indų Trejybės (Trimurti) Dievas - Kūrėjas, tas Dievo aspektas, kurio dėka atsiranda ir vystosi Visata. Brahma - tai įasmenintas Absoliutas, pati Tiesa, begalinis ir visažinantis. Jis negarbinamas kaip Yštadevata ("Asmeninis Dievas"), ir yra tik kelios Jam skirtos šventyklos. Tačiau Jo atvaizdas yra visose Šyvos ir Višnu šventyklose šiaurinėje pusėje, ir šiose šventyklose Jam kasdien aukojama pudžia (apeiginis Dievo pagarbinimas). Nėra Jam pašvęstų Bhadžianų (religinės giesmės).

Mene Brahma vaizduojamas kaip subrendęs, raudonos spalvos barzdotas vyras, apsirengęs baltais rūbais. Jis turi keturis veidus (simbolizuojančius keturias Vedas, keturias Jugas (laikmečius) ir keturias visuomenės kastas) ir keturias rankas. Vienoje rankoje Jis laiko skeptrą - valdžios ženklą, antroje - knygą (Vedas - visos išminties šaltinį), trečioje - rožinį, simbolizuojantį dvasingumą, ir ketvirtoje - vandens ąsotį, simbolizuojantį gerovę. Brahma vaizduojamas sėdintis lotoso soste, ant gulbės (Hamsos) arba stovintis.

Dievo Višnu atvaizduose Brahma vaizduojamas sėdintis lotose, iškylančiame iš Višnu bambos. Brahmos Šakti arba "Žmona" yra Sarasvati, Mokslo ir žinių Deivė. Brahma vaizduojamas vyriškio Pavidalu, todėl Jo nereikia painioti su Brahman'u, beformiu Visuotinu Absoliutu arba Aukščiausiąja Tikrove.

Evaldas · Parašytas: Tr. 12 07, 2005 4:10 pm Rašyti temą:

Viskas labai gerai ,bet daug ka jau zynojau saunuolis astralinis gerai kaip turime tiek daug informacijos Smile

_________________
20 metų reikia žmogui pasireikšti, 30 amžių prireikė ištirti jo sandarai. Amžinybės reikia pažinti jo sielai. Bet vienos minutės pakanka jam sunaikinti.

AstraliniS · Parašytas: Tr. 12 07, 2005 5:11 pm Rašyti temą:

kai turėsiu laiko pora įdomesnių mitų parašysiu Wink

Bastet · Parašytas: Pir. 01 16, 2006 9:59 pm Rašyti temą:

Indiškasis tvano variantas

Sakmė apie tvaną

Vivasvato sūnus Manu, netikras Jamės brolis, apsigyveno žemėje nuošalioje buveinėje netoli pietinių kalnų. Vieną ankstų rytą, mazgodamas rankas, kaip tai daroma iki šiol, sugavo atneštame praustis vandenyje mažą žuvytę. Ji jam tarė:
- Palik mane gyvą, ir aš tave išgelbėsiu.
- Nuo ko tu mane gelbėsi?, - nustebęs paklausė Manu.
- Bus tvanas, ir žus visi padarai. Nuo to aš tave ir išgelbėsiu.
- O kaip man tave išgelbėti?
- Mums, žuvims, kol mes tokios mažos, visur gresia mirtis. Viena žuvis praryja kitą. Tu iš pradžių laikyk mane ąsotyje, o paskui paleisk į kūdrą. O kai dar didesnė užaugsiu, nunešk mane prie jūros ir paleisk į laisvę, nes tada man jau visai nebegrės mirtis.

Manu taip ir padarė. Greit ji užaugo ir tapo didžiule žuvimi džaša su ragu ant galvos; o tai pati didžiausia iš žuvų. Ir Manu paleido ją į jūrą. Tada ji pasakė:
- Tokiais ir tokiais metais bus tvanas. Tu pasidirbk laivą ir lauk manęs.

Ir tais metais Manu pasidirbdino laivą. Prasidėjus tvanui, jis įlipo į laivą ir žuvis atplaukė pas jį. Manu, paklausęs jos patarimo, pasiėmė įvairių augalų sėklų. Paskui jis pririšo laivą prie žuvies rago, ir ji greit nutempė jį per šėlstančias bangas. Nebesimatė žemės ir iš akių išnyko pasaulio šalys. Aplink buvo tik vanduo; ir Manu su žuvimi buvo vieninteliai gyvi padarai šiame vandens chaose. Įtūžę vėjai blaškė laivą į visas puses, bet žuvis vis plaukė ir plaukė pirmyn, kol atplukdė prie aukščiausio Himalajų kalno. Tada ji pasakė Manu:
- Aš tave išgelbėjau. Pririšk laivą prie medžio. Bet būk atsargus, vanduo gali tave nunešti.

Manu paklausė žuvies patarimo. Nuo to laiko ši vieta šiauriniuose kalnuose vadinama "Manu nusileidimu". O tvanas paskandino visas gyvas būtybes. Liko vienas Manu pratęsti žemėje žmonių giminės.
_________________
As the sun sets beyond the pyramid
To greet me with its rays
I place my hand on my forehead
To see your chariots' flames...

Andrius · Parašytas: Antr. 01 17, 2006 2:27 pm Rašyti temą:

Bastet · Parašytas: Antr. 01 17, 2006 3:01 pm Rašyti temą:

Manės aš irgi pasigedau. Kiek pamenu yra keli šito mito vriantai. Vienas iš jų yra kad žuvies padedami išsigelbėja brolis ir sesuo, o paskui dievas paverčia juos vyru ir žmona. Ir dar vienas variantas, kad išsigelbsti Manu, o žmona paskui iš kažkur atsiranda Smile

Nepamenu tiksliai, jau senokai kažką apie indiją skaičiau.
_________________
As the sun sets beyond the pyramid
To greet me with its rays
I place my hand on my forehead
To see your chariots' flames...

Vp007 · Parašytas: Tr. 01 25, 2006 9:26 pm Rašyti temą:

yra indu mitas kaip vyras su savo mergina išsigelbejo... ;]

shmeree · Svečias

ujj kejp jega kad zhmogiukaj ydeda sje shitas nsmn ;D ash prjekta padarew xoxooow :* thnx lepaj :*

caesar · Parašytas: Pir. 02 27, 2006 8:10 pm Rašyti temą:

adriana · Parašytas: Antr. 02 28, 2006 6:36 pm Rašyti temą:

as nzn,skaicius daug tvano mitu,tai sitas manes nenustebino...kazkur jau skaisiau toki Smile

o ka shmeree parase??? nieko nesupratau Confused

...

Vp007 · Parašytas: Tr. 04 12, 2006 5:54 pm Rašyti temą:

tureciau patikslinti astralinio straipsnius, kai indu mitologijoje rasai apie dievybes reikia butinai parasyti PUSDIEVIS, PUSDIEVE, PUSDIEVIAI, nes daugelis vakarieciu tyrinetoju klysta, kad senosios indijos religija buvo politeistine... ne... ji buvo monoteistine... induizme tikima Auksciausiuoju Dievu, kad yra jo beasmenis pavidalas visur, ir asmeninis pavidalas turintis forma, isvaizda, bet nematerialus... kaip kokia projekcija... Induizme Dievas yra vienas, bet vat pusdieviu gyvenanciu siame kosmose, tarp rojaus planetu.. tai daug Laughing

_________________