SENOVĖS EGIPTAS

AstraliniS · Parašytas: Sk. 12 04, 2005 6:26 pm Rašyti temą: Šiaurės kraštų mitologija

Odinas

Aukščiausiasis senovės skandinavų dievas - Odinas. Dar jis vadinamas Votanu ar Vodanu. Vardo kilmė kyla iš islandų žodžio "Od", kuris reiškia "poezija" arba "šėlimas" ir rodo jaudulį, šamanišką ekstazę.
Odinas

Akmenys su Odino - Votano vardu buvo atrasti VI-VIII a. Tik vėliau atsiranda Vodanas kaip išmintingumo, žinių ir magiškų jėgų nešėjas. Senesnėse vokiečių legendose jis paminimas kaip "laukinės medžioklės" globėjas. Odinas - kariuomenės sąjungų ir karių įšventinimų globėjas, t.p. kaip dievas - šamanas. Odino vardas simbolizuoja dvasinę jėgą ir išmintį. Kiti jo atitikmenys - karinę jėgą ir turto našumą.

Laikui bėgant pomirtinis gyvenimas buvo suskaidytas į apatinį ir dangaus pasaulį. Paprastų žmonių sielos po mirties keliaudavo į apatinį pasaulį, į dangaus pasaulį keliaudavo tik išrinktieji - narsūs kariai, kritę kare. Vienu iš svrabiausiu dangaus dievu tapo Odinas.

Odinas - senovės skandinavų vyriausiasis, galingiausias, išmintingiausias Dievas, dangaus ir žemės kūrėjas, kitų Dievų valdovas, Boro ir Bestlos (milžino Beltorno duktė) sūnus. Odinas - Frigos vyras ir tėvas kitų asų kilmės dievų. Jis turi daug vardų ir pravardžių. Štai keletą iš jų: Alferdas, Tėvas, "Didysis" Haras, "Baisusis" Igas, "Besislapstantis po kauke" Grimpyras, "Karvedys" Hroftas, "Žiloji barzda" Habardas, "Vaidų skleidėjas" Hpikaras....

Odinas dažnai keičia savo išvaizdą. Jis gyvena dangiškam Asgarde. Jo buveinė padengta grynu sidabru ir jį vadina Valiaskojalvu arba Gliad-scheimu.

Odinui tarnauja varnos - "mąstantysis" Huginas ir "prisimenantysis" Muninas , vilkai - "gobšuolis" Geris ir "nepasotinamasis" Frekis. Odinas dažnai vaizduojamas sėdintis ant žirgo su aštuoniomis kojomis - "gracingojo" Sleipnyro, ant kurio keliaudavo per abu pasaulius; jis vienaakis, apsisiautęs mėlyna skraiste ir plačia skrybėle, užsmaukta ant kaktos. Odinas - Karo ir kariaunos dievas, Suteikiantis pergalę ir pralaimėjimą, herojų globėjas, karo vaidų skleidėjas.

Pasiaukodamas, Odinas persismeigia ietimi ir 9 dienas kabo ant Igdrasilo medžio. Po visko iš savo senelio Beltorno rankų numalšina troškulį . Ir štai tada jam ateina runų pažinimas. Odinas - burtų ir visų užkeikimų tėvas; jis - magiškų runų savininkas. Taip pat jis yra poezijos dievas ir globoja skaldus (skaldas - senovės skandinavų (IX-XIII a.) dainius ir riteris, kūrėjas ir rinkėjas dainų apie didvyrius).

Odinas - išminties ir protingumo įsikūnijimas. Bet ne paprasto proto, o susijusio su intuicijom ir magišku menu, su gudrybe ir klasta.

AstraliniS · Parašytas: Sk. 12 04, 2005 6:26 pm Rašyti temą:

Toras

Jis dar vadinamas Tyru arba Donaru. Jo vardas kilęs iš senovės germanų "Purnra", kuris reiškia "griaustinis".

Germanų ir skandinavų mitologijoje Toras - senovės skandinavų audros, griaustinio, gyvybinių jėgų Dievas. Dieviškas galiūnas, apsaugantis žmones ir dievus nuo pabaisų ir milžinų. Iš vienos pusės, Torą lygina su slovėnų dievu Perunu - žaibų mėtytoju; iš kitos, panašus į finų-ugorskų griaustinio ir dangaus dievą - Uką ir Tarą. Galima pamanyti, kad iš pradžių Toras mąstydavo, kaip dangaus dievas.
Toras

Toras vaizduojamas su kūju rankose, nors mitologinėj literatūroj paminima kaip su žmogus, apsiginklavęs kirviu, kuris visada sugrįžta pas savo šeimininką. Pietų Skandinavijoj Toras dar vaizduojamas su vežimu ir ožiu, kuris parodo, kad jis turėjo poveikį ir derlingumui.

Toras turi kelis vardų atitikmenis - Veoras, Vingniras, Hloridis. Jis - Asų giminės, antras po Odino pagal reikšmingumą. Jis turi dukrą Trudę; gyvena dangiškoje buveinėje - Trudheime. Vaizduojamas su ilga ruda barzda, apsiginklavęs kūju Melnyru, važiuojantis vežimu, pakinkytu ožiais. Kūjis - amžinas Griaustinio ginklas. Ožių vardai - Tangniostras ir Tangrispiras - simbolizuoja didelį triukšmą, džerškėjimą ir simbolizuoja griausmą.

Skandinavų epuose Toras - pirmiausia kultinis herojus ir galiūnas, ginantis Midgardą (žmonių pasaulį) ir Asgardą (dievų pasaulį) nuo milžinų - Etunų. Jis - didžiosios gyvatės Ermungandos priešininkas.

Kartais tarp Toro bendražygių paminimas Lokis (Lokis - asų, svarbiausiųjų Dievų, priešas, kuris stengiasi suardyti tvarką pasaulyje, priversti asus nupulti). Jis padeda galiūnui, o kartais ir piktybiškai jam kenkia.

AstraliniS · Parašytas: Sk. 12 04, 2005 6:28 pm Rašyti temą:

Friga, Frėja

Friga - "mylinti" Odino žmona. Ji - santuokos, meilės, šeimos židinio ir vaikų gimimo deivė; Baldaro motina. "Vyresniame Ede" pasakojama, kaip Lokis prikaišiojo Frigai dėl santykių su savo vyro broliais - Viliu ir Ve.

Pažodžiui Frėja reiškia "ponia". Skandinavų mitologijoje Frėja - derlingumo, meilės ir grožio deivė. Ji buvo Njerdo duktė ir Freiro tikroji sesuo.

Asų šeimoje ji yra Odo žmona (gali būti, kad čia minimas vienas iš Odino vardų). Kai Odas išvyksta tolimon šalin, Frėja verkia auksinėmis ašaromis. Frėja - Chnoso (brangakmenis) ir Gersimės (lobis) motina.

Vienas iš jos atributų - vėrinys (kaip ir pas Frigą), jos pagrindinis atributas - Brisingamenas (stebuklinga juosta). Frėja atvažiuoja į Baldaro laidotuves karieta, pakinkyta katėmis. Ji, kaip ir daugelis skandinavų panteono dievai, didelė magijos žinovė. Pas ją keliauja žuvę mūšyje kariai, o kiti - pas Odiną. T.y. vykdė valkirijų funkcijas (valkirijos - senovės skandinavų mitologijoje: karo, mirties ir likimo deivės, Odino dukterys ir pasiuntinės, lemdavusios pergalę ar pralaimėjimą). Ir tai parodo, kad Friga ir Frėja - vienas ir tas pats asmuo. Frėja - pastovus milžinų Etunų geismo objektas.

AstraliniS · Parašytas: Sk. 12 04, 2005 6:28 pm Rašyti temą:

Baldras

Žodis verčiamas kaip "ponas". Skandinavų mitologijoje - jaunas dievas iš Asų giminės. Odino ir Frigos sūnus, Hermodo brolis, Kanos vyras, Forsetės tėvas.

Gyvena Asgarde Breidabliko rūmuose, kur neleidžiami kvaili poelgiai. Baldras išmintingas ir narsus, bet yra pasyvus ir besisielojanti dievybė.
Baldras

Pagal mitą, jaunam Baldrui pradėjo sapnuotis košmarai, rodantys jo mirtį. Tai sužinoję, susirenka visi Dievai pasitarimui, sprendžia kaip išgelbėti. Odinas nukeliauja į mirusiųjų pasaulį - Helį, kur iš pranašo sužino, kad Baldrą nužudys aklasis dievas Hedas. Odinas apie viską papasakojo savo žmonai Frigai, kuri išsireikalavo iš visų gyvųjų ir negyvųjų pažado, kad niekas nepakenktų Baldrui. Pamiršo tik paprašyti pažado iš mažo amalo daigelio. Ir tai buvo lemtinga klaida.

Vieną kartą, kai dievai ilsėjosi, surengė šaudymo iš lankų varžybas. Taikiniu pasirinko Baldrą (nes po pažado jis tapo visiškai nepažeidžiamas). Bet piktasis pokštininkas Lokis savo gudrumu sužinojo apie amalą. Ir sugalvojo vietoj strėlės Hedui pakišti amalo vytelę, kuris pats to nenorėdamas nužudo Baldrą.

Kartu su Baldru miršta ir žmona Nana ir jo ištikimas arklys, kurie negalėjo ištverti didelės netekties. Juos visus kartu sudegina. Odinas dievas metą į laužą savo žiedą - Draupnyrą.

Valis, Odino sūnus nuo kitos deivės, pagal skandinavų papročius, keršija savo brolio tariamui žudikui Hedui. Hermodas, Balrdo kraujo brolis, sėda ant savo žirgo Sleipnyro ir lekia į Helį - mirusiųjų karalystę. Ten stengiasi susitarti su Helio šeimininke, kad paleistų Baldro sielą.

Šeimininkė būtų išleidusi su viena sąlyga: jei Baldrą apverks visi - gyvieji ir negyvieji. Pasaulis mylėjo Baldrą, todėl graudžiai apverkė jo netekimą. Neverkė tiktai milžinė Teka, po jos kauke slėpėsi tas pats garsusis Lokis. Kadangi nebuvo įvykdyta ši sąlyga, todėl neišleido Baldro iš savo pasaulio. Už tokį išsišokimą Lokis buvo žiauriai nubaustas, bet jaunam Baldrui lengviau nuo to nebuvo.

Skandinavų mitologijoj Baldras simbolizuoja derlingumą. Kitose religijose galima pastebėti panašių mirštančių dievų, analogiškų Baldrui. Tai rodo gamtos dėsningumą, jos mirimą rudenį ir prisikėlimą pavasarį.

AstraliniS · Parašytas: Sk. 12 04, 2005 6:29 pm Rašyti temą:

Nornos

Tai trys likimo deivės - moteriškos dievybės, galinčios nustatyti žmogaus likimą dar jam gimstant. Kartu su valkirijomis jos sudaro moteriškas dievybes - Disos.

Pirmoji norna Urd vadovauja likimui. Antroji - Verdandi - reguliuoja formavimąsi; trečioji - Skuld - pareigoms ir įsipareigojimams. Nornos gyvena Urdo šaltinyje, medžio Igdrasilio šaknyse. Kiekvieną dieną šventojo medžio šaknis palaisto vandeniu iš šaltinio.

Nornos lemia žmonių likimus, išraižydamos runas. Kita versija, iškart po žmogaus gimimo jos pradeda verpti jo gyvenimo likimo siūlą. Kai ateina laikas, jos perkerpa siūlą - žmogus numiršta. Kartais siūlas nutrūksta pats. Nornos kilusios iš dievų, alvų arba cviergų.

AstraliniS · Parašytas: Sk. 12 04, 2005 6:30 pm Rašyti temą:

Lokis

Skandinavijoje šis dievas kilimo iš Asų. Dažnai konfliktuoja su kitais dievais. Lokis - gudrus ir protingas. Būdamas nuo pat mažens juokdarys, tyčiojasi iš dievų, tokiu būdu parodydamas savo piktdžiugišką charakterį, neeilinį gudrumą ir nuovokumą. Labai klastingas ir žiaurus.

Kiti jo vardai: Loftas ir Loduras. Jo tėvas buvo milžinas Farbauti, mama - Lauvėja arba Nalė, žmona - Sigiuna. Turėjo du sūnus: Narį ir Narvį. Be savo žmonos Lokis dar turėjo meilužę milžinę Angrbodą, kuri pagimdė keletą pabaisų. Viena iš jų - Helė - mirusiojo pasaulio Šeimininkė; antrasis vaikas - vilkas Fenriras; paskutinis, pats baisiausias monstras - gyvatė Ermunganda.

Lokis mėgo "kietai" pasityčioti. Vieną kartą jis pasikeitė lytį ir apsimetė kumele. Būdamas kumele jis pagimdė arklį su aštuoniomis kojomis - Sleipnyrą, ant kurio jodinėdavo Odinas.

Bastet · Parašytas: Pir. 01 16, 2006 9:17 pm Rašyti temą:

Vanai

Vanai (sen isl. vanir), skandinavų mitologijoje - vaisingumo dievų grupė. manoma, kad vanai yra senesnės dievybės už asus., kurie vietoj vanų ilgainiui tapo svarbiausiais dievais. Vanams būdinga kraujomaiša tarp brolių ir seserų - dažnas ankstyvųjų mitų ir ritualų motyvas. Vanai turi burtininkų ir pranašų galių. jų buveinę Snoris Sturlusonas vadina Vanaheimu, kitoje vietoje Alvheimu; tai liudija apie vanų sumišimą su dvergais. Pirmasis karas žemėje kyla tarp vanų ir asų, kai pas šiuos ateina pikta vanų burtininkė Heidė, dar vadinama Gulveiga. Karas ilgas ir pragaištingas, abiems pusėms jis gresia visišku sunaikinimu. Pagaliau pavyksta sudaryti taiką, kuriai sustiprinti vanai ir asai pasikeičia įkaitais. Taip pas asus atsiduria dievas njordas su savo vaikais Frėju ir Frėja, ir visi jie prilyginami aukščiausioms asų genties dievybėms. Tačiau su šio karo pradžia žemėje baigiasi aukso amžius.
_________________
As the sun sets beyond the pyramid
To greet me with its rays
I place my hand on my forehead
To see your chariots' flames...

Bastet · Parašytas: Pir. 01 16, 2006 9:26 pm Rašyti temą:

Njordas

Njordas (sen. isl. Njordr), skandinavų mitologijoje - dievas, iš pradžių priklausę vanams, Frėjo ir Frėjos tėvas. Po asų ir vanų karo Njordas įkaitu patenka pas asus ir garbinamas kaip tikras asų genties narys. Jis yra milžino Tjacio dukters Skaldi vyras, tačiau jų sąjunga nelaiminga, nes abu pernelyg myli tik savo namus. Devynias dienas pora gyvena Njordo pastogėje Noatūne (laivų kieme), bet ten skaldi trikdo žuvėdrų klyksmai, kitas devynias - kalnuose Triumheime, bet Njordas nepakenčia vilkų staugimo. Galų gale Njordas ir Skaldi nusprendžia gyventi atskirai, kiekvienas sau tinkamoje aplinkoje. "Vyresniojoje Edoje" pasakojama, kad artėjant pasaulio pabaigai Njordas grįš pas vanus. Njordas turingas, jis valdo jūrą, vėją ir ugnį, saugo jūrų keliautojus ir žvejus. Njordas įasmenina vėją, jūros stichiją, tačiau kita vertus, kaip ir visi vanai, Njordas pirmiausia yra vaisingumo dievas. "Inglingų sagoje" pasakojama, kad Njordas po Odino mirties tapo norvegų konungu ir Inglingų dinastijos pradininku.
_________________
As the sun sets beyond the pyramid
To greet me with its rays
I place my hand on my forehead
To see your chariots' flames...

Tutmozis · Parašytas: Pen. 12 08, 2006 9:52 pm Rašyti temą:

Valkirijos

Valkirijos- nemirtingos merginos, tarnaujancios Odinui. Po kautyniu jos nusinesa zuvusiuju veles i Valhala, Odino didziaja mene asgarde.
Ten didvyriai ziadzia karinius ziadimus ir rusiasi Ragnariokui, kai jiems teks kautis dievu puseje.

Hel

Mirusiuju karaliene Hel- pasaulio gyvates sesuo.
Virsutine jos kuno dalis gyva, zalios mesos spalvos, apatine negyva ir juoda, paslepta Nifheimo seseliuose, dvokianti dvesena.
Laukdama dievu sunaikinimo Ragnarioko musyje, hel valde veliu karalasyte.

Ragnariokas

Paskutinis musis tarp dievu ir ju priesu vadintas Ragnarioku, dievu pabaiga.
Siame musyje Lokis issivaduos is panciu, sugraius Bifrosta ir ves milzinus pries dievus i Asgarda.
Vilkas Fenris praris Odina, o Toras nuzudys pasaulio gyvate, taciau kirs negyvas nuo jos nuodu.
Pabaigoje senasis dievu pasaulis bus sunaikintas ir prasides naujas grazus amzius.

Njordas ir Skadi

Juru dievas Njordas globojo jureivius ir laivus. jo zmona buvo kalnu deive Sakdi.
susituoke jie gyveno kalnuose, taciau Njordas negalejo buti taip toli nuo juros. Todel jie persikele arciau vandenyno, bet Skadi ilgejosi kalvu.
Ju santuoka isiro.
Anot vieno padavimo, audros - tai Njordo liudesys netekus Skadi. Ju vaikai Freiras ir Freja.

(Skadi)
Idun

Pavasario deive Idun turejo krepsi obuoliu (jaunystes obuoliu), kuriu paragaves kiekvienas tapdavo nemirtingas. sie obuoliai buvo skirti dievams, taciau milzinai bande juos pavogti.
Milzinas Tjacis pagavo Loki ir isake paleisias, jeigu sis pades gauti obuolius. lokis iviliojo Idun i miska, kur Tjacis ja pagribe. Kai dievai pradejo senti, jie pamate, ko Lokis pridirbo.
Jie priverte klastuna isgelbeti Idun ir obuolius; Lokis tai ir padare pasiskolines Frejos plunksnu apsiausta ir nuskrides i Tjacio namus.

Dionisas · Parašytas: Tr. 01 10, 2007 6:47 pm Rašyti temą:

Odino žirgas Odinas kiekvieną rytą jodinėja ant savo aštuonkojo žirgo Sleipniro po rytmetinį dangų ir tyrinėja pasaulį, žvalgosi. Jį lydi ištikimieji varnai Huginas (mintis) ir Muninas (atmintis).

Odino žirgas – Sleipniras - pilkos spalvos aštuonkojis žirgas. Vardo Sleipniras apytikslė reikšmė - „tolyn sklendžiantis“, nes jis tiek žeme, tiek vandeniu, tiek oru vienodai sklando. Jis pats greičiausias iš visų žirgų, jis – tarpininkas tarp dvasinio ir realaus pasaulio ir simbolizuoja Laiką. Sleipniras gali šuoliuoti žeme, vandeniu ir oru:

„...kartą Odinas panorėjo pajodinėti Sleipniru ir pažiūrėti, kas naujo dedasi pasaulyje. Iš pradžių dievų tėvas apkeliavo žemę ir, įsitikinęs, kad ten viskas tvarkoje, pasuko savo aštuonkojį žirgą į rytus. Šokinėdamas nuo debesies ant debesies, Sleipniras greitai pasiekė Jotuncheimą ir nulėkė virš Akmeninių kalnų - Grungniro, rūstaus ir galingo milžino - valdų... Odinas įtempė pavadžius ir Sleipniras, atsistojęs visomis aštuoniomis kojomis ant nedidelio debesėlio, sustingo vietoje...“.(Skandinavų sagos. Dvikova su Grungniru)

Apie Sleipniro kilmę pasakojama tokia legenda: milžinas Hrimthuras apsiėmė per pusantrų metų pastatyti dievų buveinę – Asgardą. Kaip atlygį jis turėjo gauti saulę, mėnulį ir deivę Frėją į žmonas. Dėl šito atlygio Lokis turėjo sukliudyti Hrimthurui laiku užbaigti darbus. Milžino pagalbininkas buvo jo žirgas Svadilfaris. Tačiau gudrus dievas Lokis, pasivertęs kumele, atitraukė žirgą nuo darbo. Taip buvo pradėtas žirgas Sleipniras, keletą dienų Svadilfaris buvo pradingęs, o milžinas nespėjo laiku atlikti sutartų darbų. Taip jis neteko ne tik atlygio, bet ir galvos. Lokis vėliau padovanojo savo vaiką Sleipnirą Odinui.

Ant Sleipniro Odinas gali jodinėti po visus pasaulius. Kai kurie istorikai mano, jog aštuonios žirgo kojos simbolizuoja keturių žmonių, nešančių karstą, kojas. Būtent tai ir leidžia žirgui nunešti savo raitelį į požemių karalystę.

_________________

Tutmozis · Parašytas: Kv. 01 11, 2007 7:02 pm Rašyti temą:

Muspelis

Ugnies kraštas Muspelis buvo vienas iš dviejų prieš visatos sūkurimą egzistavusių pasaulių. Po sukūrimo dievai ir žmonės ignoravo Muspelį bei jo valdovą, ugnies dievą milžiną Surtą, kuris paskutiniame mūšyje Ragnarioke kausis su dievais.

Audhumla

Karvė Audhumla buvo antroji būtybė visatoje. Kaip ir Imis, ji sukurta iš tirpstančio ledo tarp Muspelio ir Nifheimo. Iš jos tešmens tekėjo keturios upės ir maitino milžiną. Vienintelis maistas, kurio galėjo ji rasti buvo sūrūs ledo luitai, juos ji godžiai ir laižė.

Siv

Toro žmona Siv garsėjo ilgais gražiais auksiniais plaukais. Katą klastūnas Lokis nukirpo jai kasas. Pamatęs Siv Toras įtūžo. Lokis taip išsigando, kad nuėjo pas dvergus ir tie padarė Siv naujus gražius gryno aukso plaukus.

Vydaras

Odino sūnus, tylusis ir nenuovokusis vydaras, Ragnarioko mūšyje nudobs vilką Fenrį. Jam bus lemta tapti naujojo pasaulio dievu.

Hodas

Aklas nuo prigimties Hodas nenorėdamas nužudė savo brolį Baldrą. Lokį suimė pavydas, kai išgirdo, kad visa kūrinija prisiekė Baldrui nepadaryti nieko blogo. Klastūnas, sužinojęs, kad amalas priesaikos nedavė, prikalbėjo Hodą sviesti į brolį amalo ietį.
_________________

Dionisas · Parašytas: Pen. 01 12, 2007 2:11 pm Rašyti temą:

Forsetis
Skandinavų mitologijoje Forsetis („pirmininkas“) — teisingumo, taikos ir santarvės dievas. Asų grupės dievas, Baldro ir Nanos sūnus. Buveinė Glitniras, kurios vardas reiškia „šviečiantis“. Pavadinimas kilo nuo menės sidabrinių lubų bei auksinių kolonų, kurių šviesą buvo galima matyti iš didelio atstumo.

Forsetis buvo laikomas išmintingiausiu ir labiausiai iškalbingu Asgardo dievu. Buvo savo draugo karo dievo Tiro priešingybė, kuris labiau buvo linkęs į kraštutinumus. Kaip taikos dievas Forsetis dalyvavo sprendžiant ginčus bei kaip ir jo tėvas Baldras mėgo taiką ir ramybę. Neminimas dalyvavęs ragnaroko kovose, manoma, kadangi buvo taikos dievas.

Forsečio garbinimo vieta Helogolandas. Pagal legenda dvylika asegeirų arba senolių klajojo po Skandinaviją siekdami surinkti visus įstatymus ir sujungti juos į vieną, kad įsivyrautų amžina visus vienijanti taika.

Buvo teigiama, kad jie surinko visus įstatymus ir išsiruošė į jūros kelionę į nuošalią vietą, kur galėtų aptarti ir sujungimo procesą. Tačiau keliautojus užklupo audra, jie meldė dievo Forsečio pagalbos išgelbėti nuo pražūties. Vėliau pastebėjo 13 keleivį, kuris pasirodė laive ir saugiai nuplukdė į negyvenamą žemę. Kaip manoma, pats Forsetis buvo tryliktasis, kuris pravėrė žemę ir iš jos pasirodė šaltinis. Dievas padėjo sujungti surinktus įstatymus ir staiga pradingo.

Toji sala tapo Forsešio kulto vieta, o šaltinis - šventąja vieta. Salos niekas nedrįso užpulti. Saloje buvo rengiami visi didžiausi susirinkimai. Ginčai buvo sprendžiami dienos metu, ne žiema.
_________________

Dionisas · Parašytas: Pen. 01 12, 2007 2:15 pm Rašyti temą:

Gerda
Skandinavų mitologijoje Gerda - milžinė jotunė, dievo Freiro žmona, priklausiusi vanams. Gimiro ir Aurbodos duktė, Belio sesuo. Inglingos sagoje minima, kad Gerda su Freiru susilaukusi Fjolnio, kuris tapo Freiro įpėdiniu, sekančiu mitiniu Švedijos valdovu.

Manoma, kad Gerda galėjo būti ir žemės derlingumo personifikacija. Tapatinama su Jorde. Aprašyme minima, kad jos nuostabios rankos nušviesdavo orą ir jūrą.
Islandų mitografas Snoris Sturlusonas „Jaunesniojoje Edoje“ ją įvardija kaip asę.
Skirnismál poemoje minima, kad ją teko įkalbinėti ištekėti už Freiro, kadangi ji priešinosi santuokai ir buvo atmetusi Freiro pasiuntinio Skirniro pasiūlymą, net kai šis atnešė vienuolika auksinių obuolių ir auksinį žiedą Draupnirą. Galiausiai Skirniras pagrasino, kad bus panaudotas Freiro kardas ir visa Žemė bus padengta ledu, tada Gerda sutiko tekėti.
Skáldskaparmál poemoje minima kartu su Jorde, Rinde ir Gunlonde, kurios buvo Odino meilužės, Frigės varžovės. Manoma, kad sudarydamas sąrašą mitografas Snoris Sturlusonas padarė klaidą vietoje Gridos parašydamas Gerda.

_________________

Dionisas · Parašytas: Pen. 01 12, 2007 2:27 pm Rašyti temą:

Notė
Skandinavų mitologijoje Notė - nakties personifikacija.
Aprašoma Snorio Strulusono „Jaunesniojoje Edoje“. Ten rašoma, kad Nakties tėvas buvo milžinas Narfis. Notės apibūdinime minima, kad ji buvo tamsaus veido, kaip ir jos šeima. Pirmoje santuokoje buvo susituokusi su žmogumi Naglfariu, o jų sūnus - Audis. Vėliau ji ištekėjo už Anaro ir jiems gimė duktė Jordė Žemė. Galiausiai ištekėjo už Delingo, aušros dievo. Notės ir Delingo sūnus buvo Dagras, dienos personifikacija. Tėvai Dagrui padovanojo du arklius ir du karo vežimus, kuriuos padėjo aukštai danguje tam, kad Dagras galėtų važinėtis dangumi visą parą. Pirmoji joja Naktis ant arklio Hrimfaksio. Dienos arkliu Skinfaksiu joja Dagras, nuo arklio karčių nušvinta visa žemė ir dangus.

_________________

Tutmozis · Parašytas: Pen. 01 12, 2007 6:00 pm Rašyti temą:

Pasaulios medis

Kartai visų dievų tėvas Odinas klajoja tarp žmonių po vidurinijų kraštą Midgardą. Jis vaikštinėja persirengęs senuku, kriukiu pasiramsčiuodamas, ir už gerumą atsilygina turtais, už mandagumą - išmintimi, o nedorėlius nubaudžia.
Kiekvieną rytą du jo varnai, Huginas ir Muninas, skraidydami po pasaulį, parneša jam naujienų apie žmones. Odinas gali keisti pavidalus ir kol kūnas guli tarsi miegančio, jis pasivertęs paukščiu ar žvėrimi, žmonių nepastebimas, gali toli nukeliauti. Daugel istorijų pasakojama, kaip visų dievų tėvas įgijo didžią išmintį ir stebuklingą galią. Tačiau už viksą teko sumokėti.
Pasaulio medis Igdrasilis yra milžiniškas uosis, kylantis virš pasaulio. Viena jo šaknis siekia baisią Nifheimo karalystę, kur šliužas Nydhoras minta lavoniena ir graužia patį Igdrasilį. Antra šaknis vinguriuoja į dievų buveinę Asgardą. Čia gyvena nornos, trys senutės, valdančios žmonių likimus. jų vardai - Lemtis, Būtis ir Būtinybė, jos šlaksto Igdrasilio šaknis tyru vandeniu iš likimo šulnio, kad medis nenudžiūtų. Trečioji šaknis raitosi į Jotunheimą, milžinų šalį. Po šia šaknimi yra šulnys, kur nukirsta išmintingojo Mimio galva taria griežtus žodžius. Už gurkšnį išminties ir žinių iš to šulnio Odinas atidavė savo akį.
Ne kur kitur, o ant Igdrasilio Aukščiausiasis, Visų dievų tėvas, Galingasis. Baisusis karvedys ir dar daug kitų vardų turintis Odinas suvokė paslaptingąsias runas, magiškus ženklus, kuriais žmonės gali užrašyti ir suprasti savo gyvenimus. Devynias ilgas naktis kabojo ant medžio Odinas, vėjo blaškomas, ietimi persmeigtas, aukodamasis dėl žinių. Netgi Ratatoskas, voverė, lakstanti aukštyn žemyn ir persakanti erelio, įsirtaisiusio medžio viršūnėje, įžeidimus apačioje tūnančiam šliužui Nydhogui, nepasiūlė jam nei duonos, nei vandens. Pasibaigus sunkiam išbandymui, garsiai suriko Odinas ir, supratęs runas, šleptelėjo ant žemės.
Prisikėlęs iš mirties, dievas žinojo daug slaptų dalykų, kurių nežinojo žmogus. Jis mokėjo gydyti ligonius, atšipinti priešo ašmenis ir pagauti skrendančią strėlę.
Dievų viešpats, karo dievas Odinas rūpinasi žmonija. Poetams jis duoda po kelis gurkšnelius poezijos midaus, kurį kadaise darydavo nykštukai. Kritusius mūšyje karžygius jis iškilmingai pasitinka auksinėse Valhalos menėse.

Taip buvo isivaizduojamas Vikingu pomirtinis ir gyvasis pasaulis.
_________________