SENOVĖS EGIPTAS

AstraliniS · Parašytas: Sk. 12 04, 2005 6:04 pm Rašyti temą: Japonijos karo menas ir kita

Katana

Katana

atributikaKardai yra sutinkami daugumoje feodalinių visuomenių, Japonija nėra išimtis. 6 a. pr. Kr. legendinis imperatorius Jimmu Tenno užkariauja didžiąją dalį Japonijos. Tuo pačiu metu japonai kardų stilių perėmė iš kiniečių. Ankstyvieji kardai buvo kinietiškųjų kardų dublikatai, tiesūs ir dviašmeniai, bet Asukos laikotarpiu po truputėlį buvo pradėta keisti jų išvaizdą. Pirmosios žinios apie lenktus, vienašmenius kardus siekia 900 m. po Kr. Tačiau rementis legenda, pirmąjį japoniškąjį kardą nukaldino kalvis vardu Amakuni (apie 700 m. po Kr.). Panašiu laiku buvo pradėtas vartoti terminas Samurai. 12 a. Japonijoje prasidėjo pilietinis karas. Net 5 šimtmečius Japoniją siaubė kruvini karai, vyravo tamsieji amžiai. Onin karo (1467-1477) metu Japonijoje išsivystė šarvų bei ginklų gamyba. Jų pagaminimo meistriškumas bei kokybė pralenkia net šių dienų gamybos galymybes. Muromachi laikotarpiu žiaurūs karai buvo tarsi norma, bet Šogunatai taip pat neapleido ir kultūros. Todėl salos netapo barbariškomis. Šios eros vidurio kardai vadinami kardų gamybos tobulybe. Kardų eksportavimas į Ming Dinastijos valdas buvo labai didelis, net 200.000+ vienetų. Tačiau einant metams kardus išstūmė europietiški šaunamieji ginklai. Kardų gaminimas tesėsi iki Edo eros, pirmosios pusės. Nors tuomet karų buvo daug mažiau, bet kardai įgavo meninę prasmę - ant daugumos kardų buvo išgraviruojami unikalūs piešinukai bei užrašai. Vėliau samurajų galia bei kardų gamyba beveik išnyko, nes į Japoniją buvo atgabenti šaunamieji ginklai. Tačiau dauguma samurajų žiūrėjo į praeitį ir buvo ištikimi savo plieniniam draugui (aišku ne visi). Šio laikotarpio pabaigoje kardai vėl tapo labai svarbiu dalyku ir buvo pradėti vadinti nebe Shinto, bet daug pagarbiau - Shin-Shinto. Tokioje stadijoje Japonija išliko iki Matthew Perr'io atvykimo 1853 m. Tada Kanagawa konvencija atvėrė Japoniją visam pasauliui, ir sparčiai modernizuoti visą šalį. Netrukus sekė Meiji atkūrimas (revoliucija). 1976 m.Haitorei įsakymu buvo uždrausta gatvėse nešiotis kardus bei shaunamuosius ginklus. Samurajai tapo nieko nesiskyriantys nuo kitų gatvės praeivių. Tačiau katanų laikymas namuose nebuvo uždraustas, todėl jos tiesiog buvo padėtos kokioje nors saugioje vietelėje. Kai Japonijos karinės pajėgos perėmė europietiškuosius kavalerijos kalavijus katanų gamybą rankomis išstumė masinis gunto (kalavijų) gaminimas. Kad ir kaip ten bebūtu katana visdar buvo naudojama kaikuriuose valstybės įstaigose. Policija naudojo katanas netik kaip uniformos dalimis, bet ir gindavosi jomis jei priešas buvo ginkluotas tokiu pat ginklu. Taip pat policijos treniruotėse buvo mokoma Kendo pagrindų. Po antro pasaulinio karo, kai Japonija buvo okupuota JAV, visos karinės ir policijos pajėgos buvo išvaikytos, taip pat buvo uždraustas ir katanų su ašmenimis gamyba. Nepaliestos išliko tik tos katanos, kurios buvo įvairiuose muziejuose bei šventyklose. Daugybę katanų nusipirko JAV kareiviai, kitos buvo paprasčiausiai pavogtos. Žinoma kaškiek katanų liko paslėptos privačiuose namuose. Dėl tokio masinio nuginklavimo 1958 m. japoniškų kardu JAV buvo daugiau nei pačioje Japonijoje. Kardų gamintojai ir taip po Edo eros pradėję gaminti buitinius daiktus, po tokių pertvarkimų beveik nutraukė katanų gamybą. Nors nedidelis amatininkų procentas ir tebegamino katanas, kiti nustojo dirbti savo amatą, nes katana be ašmens buv paprasčiausias plieno gabalas. Šiomis dienomis katanos yra gaminamos, nors ir labai nedideliais kiekiais. Daugiausia jos yra meno kūriniai arba naudojamos Kendo sportui bei treniruotėms.

Klasifikacija pagal ilgį

Visi japoniški kardai yra daromi vienodu metodu ir yra labai panašūs vienas į kitą. Pagrindinis jų skirtumas yra ilgis. Kardai yra matuojami matavimo vienetu shaku, kuris yra maždaug 30.3 cm.

a) Kardas trumpesnis nei vienas shaku yra vadinamas tanto (peilis).
b) Kardas ilgesnis nei 1 shaku, bet trumpesnis nei 2 yra vadinamas shoto (trumpas kardas) arba wakizachi arba kodachi.
c) Kardas ilgesnis nei 2 shaku yra vadinamas daito(ilgas kardas). Šioje kategorijoje ir yra katana.
d) Kardas ilgesnis nei 5 shaku, neshiojamas ant nugaros, yra vadinamas odachi arba nodachi. Odachi dar kartais yra naudojamas kaip katanos sinonimas.

AstraliniS · Parašytas: Sk. 12 04, 2005 6:06 pm Rašyti temą:

Samurai

atributikaSamurajus yra dažnai vartojamas terminas, apibūdinantis feodalinės Japonijos karį. Edo eroje samurajai buvo vadinami bunshi. Samurajus, nepriklausantis jokiam klanui buvo vadinamas ronin. Taip pat roninais buvo vadinami ir tie samurajai kurie po pralaimėjimo nepasidarė sepuku. Samurajai privalėjo įgytį kultūrinį ir mokslinį išsilavinimą iki tam tikro laipsnios, Takugawos eroje palaipsniui samurajai prarado savo militaristinę funkciją. Takugawa eros pabaigoje samurajai buvo aristokratai, savo kardus naudojantys tik ceremonijose. Kartu su Meiji reformomis 19 a. pab. samurajų klasė buvo pašalinta, o ją pakeitė vakarietiško stiliaus nacionalinė armija. Tačiau griežtas samurajaus kodas vadinamas bushido išlieko iki šių dienų. Samurajus, išskyrus roninus, privalo laikytis griežto garbės kodo. Nusižengęs samurajus galėjo padaryti tik vieną dalyką, kad atgautų savo garbę - nusižudyti labai skausmingu ir žiauriu būdu. Tai jis padaro persipjaudamas pilvą, savo paties kardu, po to jo draugas arba mokinys nukerta jam galvą. Buvimas samurajumi reiškė absoliučia garbę - netgi jei reikėjo mirti. Iš tiesų samurajai buvo kaip ir visi kiti - garbingi, negarbingi arba elgėsi priklausomai nuo situacijos. Japonijos istorijoje yra pilna faktų apie išdavikus, bailius ar siaubingai ištikimus samurajus. Teoriškai samurajaus įsipareigojimai savo lordui (arba daimyo) didėjo nuo Genpei iki Edo eros, po karinių veiksmų budo kodas buvo formalizuotas. Svarbu paminėti faktą, kad budo kodas buvo idealas ir dauguma samurajų jo nesilaikė. Žodis samurajus atsirado Heian atributikaperiode, jis reiškia tarnauti.

AstraliniS · Parašytas: Sk. 12 04, 2005 6:06 pm Rašyti temą:

Nindzes

Nuo XII a. pabaigos iki XVII a. vidurio Japoniją krėtė vidiniai konfliktai. Praktiškai visus tuos penkis amžius truko tarpusavio karai – jie tai ruseno tik kai kuriose provincijose, tai įsiplieksdavo visoje šalyje. Realią valdžią išsikovodavo galingų klanų koalicijos, kurios kaitaliojosi kaip kaleidoskope, ypač XVI amžiuje. Kiekvienas, kad ir mažiukas klanas, dažnai keisdamas sąjungininkus, vyriškumu kovose bei suktomis išdavystėmis galėjo pasiekti politinės ir karinės valdžios viršūnes.
Be kruvinų karų vyko ir slaptų intrigų bei mirtinų žvalgybinių dvikovų batalijos. Nuo netikrų sąjungininkų tikslų išaiškinimo, nuo priešų koalicijos atstovo papirkimo, nuo gabaus stratego priešo stovykloje pašalinimo priklausė gyvybiniai klano interesai.
Tokioje situacijoje vis didesnė reikšmė teko dviem žmonių kategorijoms. Pirmoji – tai budistų vienuolynų smogiamieji būriai, iš esmės karių – profesionalų, diversantų, sabotažininkų ir žudymo specialistų. Jiems buvo lengva keliauti po šalį su vienuolių abitais, lengva pasislėpti tūkstančiuose vienuolynų, lengva išsaugoti žmogaus be veido ar su tūkstančiais veidų pozicijas.
Kita kategorija – roninai; tai tie samurajai, kurie nesilaikė jokio garbės kodekso, išskyrus vieną – aklą ištikimybę savo šeimininkui. Iš pradžių šie „netikri samurajai“ kūrėsi iš šeimininkų netekusių riterių (jie po savo šeimininko – daimyo – mirties skurdo ir jų pagrindinis turtas buvo kardas). Patys vargingiausi, bandydami padėti savo badaujančioms šeimoms, parduodavo net kardą ir nešiodavosi drožtą iš medžio. Kai kurie jų net su mediniu kardu stodavo į beviltišką kovą su gerai ginkluotu samurajumi. Kiti savo paslaugas siūlė pirmam sutiktam šeimininkui ir, jei jis atsisakydavo, nusižudydavo (atlikdavo charakiri) atsisakančiojo akivaizdoje. To pakakdavo, kad juos pripažintų garbingais žmonėmis, o jų šeimas priglaustų. Dar kiti be jokių skrupulų siūlė savo paslaugas – galėjo šnipinėti, rengti diversijas ar slaptai žudyti.
Pamažu abi šios grupės įgijo finansinę ir politinę nepriklausomybę. Specifinė jų sugebėjimų patirtis buvo perduodama iš kartos į kartą savo artimiesiems kaip neįkainojamas turtas. Taip kūrėsi naujas verslas, kuris į istoriją įėjo kaip Ninjutsu, t.y., menas likti nepastebėtam. Šio meno adeptai dažniausiai priklausė vienai giminei ar tam pačiam vienuolynui.
Kai kurie iš maždaug 30–50-ties „nindzių“ būrių (grupių, susivienijimų) tapo tokie įtakingi, kad praktiškai valdė dideles teritorijas. Ypač taip galima kalbėti apie nindzių tinklus, išsidėsčiusius Mie ir Shiga provincijose (dabar tai Iga ir Koge). Taip stipriai išplėtota „juodoji“ veikla perduodama iš kartos į kartą vis labiau panašėjo į gerai organizuotą mafijinės struktūros žvalgybą.

Nindzių aukso amžiuje Koge provincijoje veikė apie 50 grupių, o Iga provincijoje- tik 3, bet labai galingos grupės. Joms vadovavo Hanzo Hattori, Sandayu Momoči ir Nagato Fudzibajaši – vieni iš nedaugelio žinomų garsiųjų nindzių.
Jų veikla išsivystė XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje, kai paeiliui Oda Nobunaga, o po jo Toyotomi Hideyoshi ir Ieyasu Tokugava vienijo šalį. Ši garsi trijulė įvykdė savo misiją tvirtybės, genialių politinių–strateginių sugebėjimų, o labiausiai – ypatingos sėkmės dėka - visa tai buvo jų veiklos metodų ir aktualių poreikių sutapimas. Žinomas anekdotas pasakoja apie jų charakterių skirtumus, išryškėjusius tuomet, kai jų akivaizdoje pagavo gegutę. „Užmušiu ją, jei neužkukuos“ – sakė Nobunaga. „Pabandykime ją įkalbėti, kad užkukuotų“ – pasiūlė Hideyoshi. Tokugava tik gūžtelėjo pečiais ir tarė: „Palauksiu – ji pati mums turi užkukuoti“. Nindzių likimas, kaip paaiškėjo žymiai vėliau, priklausė nuo šių trijų vadų.
Nobunaga simpatizavo krikščionių religijai, jo tikslas buvo išvaikyti galinguosius budistų vienuolynus. Jis buvo mirtinas nindzių priešas. Jį daug kartų nesėkmingai bandė nužudyti, bet nė vienas bandymas nepavyko dėl puikios Nobunagos kontržvalgybos veiklos. Beje, Nobunagą saugojo nindzės iš Koga, t.y. Iga provincijos grupių konkurentai. 1581 m. rudenį baigėsi Nobunagos kantrybė, o gal jis tiesiog pagaliau surinko pakankamas pajėgas ir lapkričio 3 dieną su keturiasdešimties tūkstančių žmonių būriu puolė Iga provinciją ir apsupo apie 4 tūkstančius nindzių. Greitu laiku juos nugalėjo, o visus sugautuosius liepė išžudyti dėl valstybinės svarbos. Likę gyvi po šių žudynių išsislapstė po visą Japoniją. Šioje kovoje žuvo garsus agentas – Sandayu Momoči. Kai kas tvirtino, kad Sandayu Momoči ir Nagato Fudzibajaši – tai vienas ir tas pats asmuo. Bet jei tai būtų tiesa, tai jo charakterį galima būtų apibūdinti, kaip velnišką – jis tuo pat metu turėjo vadovauti dviem didžiausioms, tarpusavyje kovojančioms šnipų organizacijoms.
Kiek vėliau Mitsuhide Akeši (vienas iš Odos Nobunagos vadų) netikėtai užpuolė būstinę ir Oda Nobunaga buvo priverstas nusižudyti.
Tuo pat metu Ieyasu Tokugava su menkom pajėgom bazavosi Sakai provincijoje prie Osakos. Sukilę Akeši daliniai buvo visai šalia. Vienintelis būdas išvengti nelaisvės buvo nindzės, ir tai aukščiausio lygio, nes jį persekiojo visos Akeši žvalgybos pajėgos. Savo paslaugas pasiūlė (kaip vėliau paaiškėjo, labai toliaregiškai) lyg iš po žemių išdygęs Hanzo Hattori – centrinės Iga provincijos dalies nindzių klano vadas. Jis padėjo Tokugavai pasprukti.
Tokugava uždraudė Nin-po ir grasino mirties bausme nepaklusniesiems. Tačiau, nepamiršęs Hattori nuopelnų, iš jo žmonių suformavo kontržvalgybą, saugančią jo siogunatą. Likusiems nindzėms pasiūlė policininkų pareigas – įslaptintas organizacijas lengviau buvo kontroliuoti.
Manoma, kad dar ilgus metus buvo naudojamasi nindzių paslaugomis, ypač kontroliuojant didžiuosius nugalėtus klanus, tarp jų ir Satsuma klaną (tą, kuris užkariavo Okinavą ir prisidėjo prie karate išpopuliarinimo) Japonijos pietuose. Šis klanas – tai galinga maištaujanti jėga, kurią šiek tiek stabdė laipsniškai stiprėjanti Tokugava galybė. Satsuma turėjo aukštos klasės kontržvalgybą – iš dešimties nindzių, išsiųstų slaptais pavedimais į Japonijos pietus, grįždavo tik vienas. Nindzių agentai suvaidino svarbų vaidmenį 1638 metais Shimabara provincijoje sunaikinant Japonijos krikščionių sambrūzdį.

Visuomenės vaizduotėje nindzės buvo lyginami su demonais, skraidančiais erdvėje, dingstančiais sudėjus pirštais slaptą kombinaciją, valandų valandas galinčiais plaukioti vandenyje, dingstančiais iš akyliausiai saugomų kalėjimų, žodžiu - autentiški stebukladariai. Iš tikrųjų nindzės dažnai atlikdavo stebuklingus dalykus – „stebuklingus“ ta prasme, kaip iliuzionistas ištraukia iš rankovės 30 balandžių. Jei šiuolaikinis žmogus supranta, kad iliuzionisto pasirodymas yra paprastas triukas, pavykęs dėl išlavinto sumanumo ir tam tikrų specialių prietaisų, kad tai cirko ir estrados artistų grupė, tai nindzės savo stebuklus atlikdavo primityvių, iš viso neįsivaizduojančių, kad toks magiškas amatas egzistuoja, žmonių akivaizdoje. Trumpai tariant, nindzės taip veikė savo bendrapiliečius, kaip šiuolaikiniai ilizionistai veikia vaikų darželio publiką.
Jų slaptumo esmė buvo ne tai, kad jie, apsisiautę juodomis mantijomis, su lagaminais, ant kurių užrašyta „slaptai“, lakstė po Kioto, o tai, kad visuomenės sąmonėje nindzės, kaip reiškinys, neegzistavo. Pagrindinė nindzių taisyklė buvo Mugei-mumei, kas verčiama maždaug taip: “nėra meno – nėra žmogaus”.
Vienintelė nindzių egzistavimo sąlyga buvo ta, kad niekas į juos neatkreiptų dėmesio. Įvairiuose miestuose jie turėjo namus su keliomis žmonomis, o ten, kur gyveno, apsimesdavo pirkliais ar amatininkais, kuriems nė kiek nerūpi politika, kurie nemoka naudotis ginklu ir niekur neišvyksta.
Niekas neprisipažindavo esąs nindze – demaskuotas agentas turėdavo nužudyti jį atpažinusį asmenį arba žūdavo pats. Maskuodavosi nindzės net dirbdami grupėmis – jie negalėdavo matyti vienas kito veido. Išlikti neatpažintu buvo taip svarbu (garbinga), kaip spartiečiams ištverti mūšio lauke. Be to atpažintas nindzė užtraukdavo nelaimę savo šeimai ir draugams. Kai nindzės veikdavo grupėmis, jie vieni kitiems prisiekdavo, kad užmuš bendražygį, jei jam grės pakliūti į priešo rankas – kad apsaugotų nuo kankinimų.

Treniruotės prasidėdavo vaikystėje – berniukas ar mergaitė gimdavo nindzėmis, ir kaip nindzės turėjo numirti. Mokslus pradėdavo žiniomis, kaip išsilaisvinti iš virvių, net išnarinant sąnarius arba atrandant ypatingus judesius. Paskui buvo mokoma pasinaudoti mažais durkliukais, paslėptais ausyse ar burnoje, kurių paskirtis – perpjauti virves. Ypatingi sugebėjimai šioje srityje lėmė, kad nindzės sugebėdavo išsivaduoti iš stipriausių virvių. Vėliau mokslai buvo tęsiami laipiojant po medžius, sienas, prasiskverbiant siauriausiais kanalais (tais laikais atmatų kanalai ir laikinai nenaudojami šuliniai buvo geriausias kelias patekti į priešo pilių teritoriją). Naudodavosi ir virvėmis, ir sudedamomis kopėtėlėmis, ilgomis kartimis ir panašiais įrenginiais. Kopti reikėdavo labai tyliai, kūnu prisispaudus prie mūro – ta proga buvo įsisavinta kopimo technika, vadinama „žalčio žingsniu“. Specialūs nagai, uždedami ant rankų ir kojų, leido įsikabinti į lygiausius mūrus. Į medžius taip pat išmokta įlipti neprasčiau už kates – nindzė turėdavo užbėgti į medį, o ne kopti, kaip koalos. Tai paaiškina tokį reiškinį, kaip nindzių sugebėjimas išnykti iš juos besivejančių akiračio.
Daug laiko buvo skiriama ilgų, labai veržlių žygių ir vandens kliūčių įveikimo pratyboms. Naudotasi labai paprastomis, bet labai išradingomis priemonėmis – iš žvėrelių odų pripūstomis pagalvėmis, plaustais, ant kurių plaukdavo pusiau panirę, specialiomis vandens raketomis, kad galima būtų plaukti per pelkes ir klampynes, o taip pat bambuko vamzdeliais, leidžiančiais kvėpuoti po vandeniu. Nindzės upę ar apsauginį griovį perplaukdavo pusiau stačiom su rūbais ir su ginklais. Ši plaukimo technika buvo vadinama tachi-oyogi.
Kovos buvo trumpos. Naudotasi netikėtumo elementais labai ištobulintose kovos technikose. Ginklų konstrukcija buvo priderinama prie neįprastų užduočių. Galima paminėti nedidelius lankus, kartais su metalinėmis strėlėmis, trumpus kardus, durklus, paslėptus keliautojų lazdose. Be to, nindzės naudojosi dideliu savisaugos priemonių arsenalu, t.y. apakinančiomis pudromis ir ėdančiais tirpalais.
Teoriniai užsiėmimai apėmė farmakologiją, meteorologiją ir psichologiją, taip pat discipliną, kurią pavadintume „parengiamuoju šnipinėjimo kursu“ – šnipinėjimo propedeutika.

Farmacija (yagen) apėmė kondensuotų maisto produktų gamybą. Būdingiausias koncentratas buvo gaminamas iš dalies miltų su konservuojančių augalų priedais, maltų nelakštinių ryžių, o taip pat susmulkintos džiovintos žuvies (bonito) ir džiovintų slyvučių. Gėrimus pasigamindavo iš jaunų bambukų ūglių sulčių, laikomų išskobtose bambuko lazdose. Toks maisto davinys leisdavo ilgiau išbūti svetimoje teritorijoje, nesusiduriant su vietiniais gyventojais.
Žinoma, mokslas negalėjo apsieiti be plataus nuodų gamybos spektro – nuo labai stiprių, greit veikiančių, kuriais užnuodydavo strėlių antgalius, iki lėtai ir ilgai veikiančių į maistą dedamų nuodų.
Didelis dėmesys buvo skiriamas ir tradicinei farmacijai, t.y. vaistų gamybai, ypač natūralių antibiotikų, kraują stabdančių preparatų ir nuskausminančių pastų gamybai ir naudojimui. Taip pat buvo mokoma nedidelių chirurginių gudrybių ir naudojimosi kraują stabdančiais raiščiais.

Meteorologija (satten-jutsu) buvo labai praktiškai orientuota. Orų prognozavimas pasitarnavo parenkant tinkamas meteorologines sąlygas, kad galėtų prasiskverbti per saugomas teritorijas, organizuojant padegimus. Lietingos naktys, miglos, sniego pūgos pagelbėdavo nindzėms.

Psichologija (satsujin-jutsu) iš esmės buvo charakterio pažinimas iš veido ir veikimo būdo. Žmonės buvo skirstomi į 5 charakteringas grupes:

Kisha – ištroškę sekso, alkoholio ir gero maisto, garbėtroškos – lengvai pasiduodantys alkoholio ir gražių moterų kerams, jiems pataikaujant. Surengus jiems linksmą puotą, labai lengva buvo juos priversti nevykdyti pareigų ir išplepėti paslaptis.
Dosha – pavydūs, pikti, nepatiklūs – jie buvo pasakiškai tinkami intrigoms, galėdavo pakenkti geriausiam draugui vien dėl paskalų, lengvatikiai, priimantys sufabrikuotus dokumentus ir laiškus, įrodančius menamą išdavystę. Šio tipo žmonės tiko paskaloms ir nesantaikai priešo stovykloje skleisti.
Aisha – geraširdžiai ir malonūs – juos lengviausia buvo pavergti pasakojant nuoširdžias ir liūdnas istorijas – jie melagystes priimdavo už gryną pinigą ir mielai priglausdavo gyvatę.
Rakusha – tingūs ir paniurę – ne per daug skrupulingai atliekantys savo pareigas, ypač kai jos siejosi su nepatogumais ir sunkumais. Galima buvo lažintis, kad šaltom ir lietingom dienom jie nenoriai vykdys savo pareigas.
Kyosha – bailūs, linkę į paniką vos išgirdę apie menamą pavojų, lengvai įbauginami anonimų, pasiduodantys šantažui.
Šitą labai savotišką psichologiją papildė „kyonin-no-jutsu“, arba prietarų ir užkeikimų meno panaudojimas žmonių gąsdinimui, kvailinimui, išviliojimui į laukus. Štai tipiškas kyonin-no-jutsu pavyzdys. Vienos šeimos herbe puikavosi lapė. Naktį sargybinis išgirdo įtartiną garsą prie apsauginio kanalo apkaso, kur sujudėjo menamas priešas. Netrukus pasigirdo siaubingas riksmas iš skausmo. Sunerimę sargybiniai išbėgo lauk, kad po keliolikos minučių paieškų surastų lapę, pervertą sargybinio strėlės. Pikti priešo kėslai čia akivaizdūs – į pilį įsėlino baimė.

Galima dar būtų pridurti, kad visa Japonijos istorija pilna genialių psichologinio poveikio priešams pavyzdžių. Apgultoje tvirtovėje seniai jau nėra nei vandens, nei maisto. Apgulusiųjų šią tvirtovę nuomone, įgula seniai jau prie išsekimo ribų. Tačiau kas vakarą tvirtovėje kažkas nuostabiai gražiai groja fleita. Skambanti muzika skaidri ir rami, skleidžianti gyvenimo džiaugsmą ir laimės pojūtį. Fleita skamba kas naktį ir pamažu demoralizuoja apgulusius tvirtovę karius – jie vis labiau įsitikina, kad gyvenimas tvirtovėje normalus, kad jų ilgos apgulties dienos nuėjo perniek. Galų gale jie pasitraukia.
Kitas pavyzdys (jo autorius Teyotomi Hideyoši). Apgultoji tvirtovė turi puikią įgulą – disciplinuotą, labai aukštos moralės. Kiekvienas puolimas atneša vis daugiau aukų ir atrodo, kad tai tik padeda stiprinti tvirtovę. Hideyoši, pajutęs, kad jo puolančiųjų karių jėgos ėmė sekti, o kariai nustojo tikėti savo pergale, uždraudė pulti ir liepė kariams kasnakt lėbauti su merginomis, dainuoti, virti ir kepti kvapnius patiekalus, o dienomis demonstruoti visišką disciplinos išsigimimą – miegoti iki vidurdienio, ant iešmų kepti mėsą ir panašiai. Kariai šiuos paliepimus labai stropiai vykdė. Po mėnesio Hideyoši surengė staigų ir netikėtą šturmą – tvirtovės įgula beveik nesipriešino...

Propedeutika (nindzių šnipinėjimo parengiamasis kursas) susidarė iš šių klasikinių disciplinų:

Katsura-otoko – plačiai suprantamas išgyvenimo svetimoje vietovėje, neatkreipiant į save aplinkinių dėmesio, mokslas.
Sotobito-no-jutsu – informacijos apie kurio nors daimyo (vietinio feodalo) valdymu nepatenkintus, nuskriaustus ar neteisingai nubaustus asmenis rinkimas.
Hengen-kaši-no-jutsu – mokėjimas pasinaudoti vietiniu dialektu, vietovės topografinis pažinimas, sugebėjimas apsimesti gerai pažįstančiu žymius tos vietovės asmenis.
Gišo-giin-no-jutsu – parašų ir antspaudų, įvairių braižų, skiriamųjų ženklų padirbinėjimo menas.
Paskutinė mokslo dalis buvo būtinų priemonių ir įrankių gamyba ir sugebėjimas jais naudotis.

AstraliniS · Parašytas: Sk. 12 04, 2005 6:07 pm Rašyti temą:

Ninziu Ginklai

Nindzių praktikoje pasitaikydavo daug situacijų, kada jie naudodavo labai įvairius įrankius savo užduotims atlikti. Net dabar galime pripažinti, kad kai kurie tradiciniai „įrankiai“ buvo to istorinio laikotarpio technologijos viršūnė. Šiame puslapyje pateikti tradiciniai nindzių ginklai.

Tam, kad išgyventų ir įvykdytų savo užduotis, nindzės naudojo įvairius, dažniausiai šaltuosius, ginklus. Tai įvairūs įnagiai, turintys geležtes ir galintys pjauti, kirsti, durti (pvz.: kardai, durklai, šarvuotos pirštinės, dalgelis – kama, alebardos, ietys), lazdos (jos buvo skirstomos į ilgas, vidutinio dydžio ir trumpas), grandinės ir virvės (dažnai prie jų galų būdavo pritvirtinti svarsčiai), mėtomi ginklai („žvaigždutės“, peiliai ir fukibaros – vamzdeliai, šaudantys mažomis strėlytėmis), pirotechnika, kombinuoti ginklai (tai ginklai, turintys keletą aukščiau paminėtų savybių. Pavyzdžiui kusarikama - tai grandinė, prie kurios vieno galo pritvirtintas svarstis, o prie kito – kama).

Nindzių požiūris į naudojamus įrankius buvo visiškai pragmatiškas. Įrankiai padeda laimėti kovą ar tiesiog joje išgyventi. Nebuvo propaguojamas joks kardo kultas, kaip, pvz., samurajų. Tačiau visi nindzių ginklai turėjo tris bendras savybes: funkcionalumą, paprastumą ir lengvumą. Vykdami į operacijas, kariai- šešėliai galėjo pasiimti su savimi tik keletą būtiniausių ginklų. Jų ginklai būdavo skirti ne tik žudyti, bet ir apsvaiginti bei surišti priešininką, padėdavo įveikti kelyje pasitaikiusią kliūtį (sieną ar medį), įsilaužti į patalpas.

Kovos reikalaudavo daug jėgų, todėl neracionalu buvo tas jėgas eikvoti nereikalingo inventoriaus nešiojimuisi. Nindzių ginklai neturėjo ornamentų, papuošimų ar dekoratyvinių detalių. Jie buvo paprasti. Visi be išimties atrodydavo daug nekalčiau, nei yra iš tikrųjų. Tačiau vargas tiems, kurie turėjo galimybę patirti šių šėtoniškų įrankių galybę ir jėgą.

Bo, Jo, Han bo

Nindzės rankose net paprasčiausia lazda tapdavo mirtinu ginklu. Lazdos skirstomos į:
a) bo – tai ilgos 180 cm lazdos;
b) jo (sk. „dzio“, jap. vėzdas) – 120 cm ilgio lazdos;
c) han bo (jap. han – pusė, bo – lazda) – apie 90 cm ilgio lazdos.
Jomis buvo smūgiuojama, duriama, smaugiama, atliekami laužimai. Dar būdavo naudojama Javara – trumpas 10–20 cm ilgio pagaliukas. Jį galėjo atstoti paprasčiausias pieštukas ar net valgymo lazdelės. Javaros pagalba buvo atakuojamos akys, gerklė ir kiti gyvybiškai svarbūs žmogaus organizmo centrai. Lazdą nindzės galėjo laisvai nešiotis gatvėje, neatkreipdami į save nereikalingo dėmesio. Ją nesunku buvo pasidaryti ar įsigyti pakeliui, vykstant atlikti užduotį.

Fukibari

Fukibari – tai 50–100 cm ilgio vamzdelis, užtaisomas specialiomis strėlytėmis, kurių kraštai priglunda prie vamzdelio sienų. Staigiai papūtus į vamzdelį, oro banga išstumia strėlytę – gaunamas šūvis. Nors fukibari šūvio nuotolis nedidelis (iki 12 m), o strėlytės mušamoji jėga menka, tačiau dėl savo efektyvumo ir lengvumo fukibari tapo labai populiarus tarp nindzių. Šis ginklas užima labai mažai vietos. Šūvis nereikalauja daug pastangų, strėlytes galima užnuodyti.

Mitsubushi

Mitsubushi – tai milteliai, pilami priešui į akis. Jų poveikis skirtingas. Dalinai ar visiškai, kaip ir suirikenai, mitsubushi atima iš priešo galimybę orientuotis, nukreipia jo dėmesį. Milteliai dedami į kiaušinio, graikiško riešuto lukštą, molinį indelį ar popierinį paketą.

Tetsubushi

3 cm dydžio metalinių dyglių konstrukcijos, metamos priešininkui po kojomis kartu su metaliniais rutuliukais (šratais). Siauruose pilies koridoriuose jie atimdavo galimybę toliau persekioti nindzę.

Ninja to

Ninja to – tai nindzės kardas, trumpesnis nei samurajų. Su juo lengviau sėlinti. Jis turėjo ilgą rankeną, skirtą kovoti tiek viena, tiek dviem rankom. Rankos apsauga (japoniškai – tsuba) buvo kvadratinė, todėl jos pagalba buvo galima smūgiuoti tarsi kastetu. Kardo rankena – tuščiavidurė. Joje laikydavo miltelius skirtus pažeisti priešininko akis– mitsubushi. Rankenos galas buvo kartu ir kamštis, ir durklas, kurio ašmenis dažnai užnuodydavo. Ištraukus kardą iš medinės makšties, ji (makštis) tapdavo vamzdeliu, kuriuo galima buvo kvėpuoti po vandeniu arba šaudyti užnuodytomis strėlytėmis. Nindzės turėjo savo kardo valdymo techniką – Batto–jutsu, kurios pagrindas yra greitas, staigus ir aplenkiantis priešininką kardo ištraukimas, kartu ir kirtis.

Kusari fundo

Kusari fundo – tai 50–70 cm ilgio grandinė, kuri ant abiejuose galuose turi rankenėlių formos svarelius. Naudojant šį ginklą smūgiams, jis valdomas viena ranka laikant už rankenėlės – svarelio. Kitu svareliu atliekamas smūgis į priešo galvą, gerklę, galūnes. Grandinė apsivynioja apie priešo galūnes ar ginklą, papuolusį į svarelio skridimo trajektoriją. Tokiu būdu ribojamas priešo judesių diapazonas. Laikant ginklą abiem rankom už rankenėlių, juo sėkmingai blokuojama, smaugiama, pančiojami priešo ginklai ir galūnės. Kusari fundo naudojamas, kai norima priešo sunkiai nesužaloti, pvz., įkaitų ėmimo atveju.

Kusari kama

Kusari kama – dalgelis su rankena, 2,5 metro grandine sujungtas su svareliu. Artimoje distancijoje kovojama kama, atliekami kirtimai, pjūviai, užgriebimai, blokai. Tolimoje distancijoje grandine atliekami įvairūs pančiojimo elementai. Dažnai kovos su kusari kama eiga tokia: iš pradžių smūgiuojama svareliu (per rankas), siekiant išmušti ginklą arba apvynioti rankas grandine, o tada į darbą eina kama (dalgelis), mirtinai sužalodamas priešą.

Manoma, kad kusari kama išrado budistų vienuolis Dzionas, vėliau įkūręs Issin Ryu – Ninjutsu mokyklą.

Kioketsu sioge

Kioketsu sioge – durklas su dviem geležtėm, iš kurių viena tiesi, o kita išlenkta į vidų, tarsi snapas. Juo galima durti. Į tarpą tarp geležčių galima pagauti priešo kardo, durklo ašmenis (panašiai, kaip su shuko). Prie durklo koto pritvirtinta 3–4 m. ilgio virvė, kurios gale yra metalinis žiedas. Kioketsu Sioge kovojama panašiai, kaip ir su kusari kama. Jos pagalba galima perlipti sieną ar medį, užmetus durklą – kablį ant kliūties, bei virve surišti priešą. O pradinė kioketsu sioge paskirtis greičiausiai buvo nuversti raitelius nuo balno, užkabinus jojantįjį durklu. Šiuo atveju žiedas būdavo puiki rankena.

Kioketsu Sioge išradėjas ir laikmetis, kada jie atsirado – nežinomi. Tačiau logiška būtų manyti, kad šis ginklas atsirado truputį vėliau, negu kusari kama.

Siaken ir suiriken

Labiausiai žinomas nindzių ginklas yra mėtomos „žvaigždutės“. Tačiau čia dėl jų pavadinimo įsivelia šiokia tokia painiava. Suirikenai arba siakenai – nindzių mėtomos geležtės. Vienos jų yra svastikos formos, kitos – pailgos, neilgu ašmeniu, vieno ar kelių smaigalių metaliniai virbai. Įsigilinant į žodžių siaken (jap. sia – apvalus arba ratas, ken – kardas, geležtė) ir suiriken (jap. geležtė, mesta rankos pagalba) prasmę, žvaigždutėmis taisyklingiau būtų vadinti Siaken, o pailgas geležtes–virbus – suiriken.

Priešingai, nei matome filmuose, siakenai buvo trumpo nuotolio metimo ginklai (6–10 m). Jų paskirtis – sužeisti priešą, o ne užmušti jį. Nindzės nešiojo siakenus odiniuose dėkluose po 9 (sakralinis skaičius).

Shuko

Shuko – šarvinės pirštinės, kurių pagrindas yra geležinis suplotas žiedas, maunamas ant delno su keturiais delno pusėje pritvirtintais truputį lenktais į vidų nagais. Šis geležinis žiedas tvirtinamas prie rankos riešo specialiais odiniais dirželiais. Šis ginklas dažniausiai dedamas ant abiejų rankų. Shuko pagalba buvo galima ne tik kautis, bet ir sėkmingai įveikti kliūtis: sienas, medžius, pastatus. Tai labai efektyvus ginklas, sunkiai pastebimas tamsoje. Jis palieka plėštines žaizdas, kurios sunkiai gyja, gangrenuoja.

Shuko nagai išdėstyti taip, kad netrukdytų plaštaką suimti į kumštį, kuriuo galima smūgiuoti, nenorint stipriai sužeisti priešo. Shuko puikiai blokuoja kardo smūgius. Geležtė, pakliuvusi tarp nagų, lengvu rankos pasukimu būna „pagauta“. Priešininkas nebegali tinkamai kontroliuoti kardo, tuo tarpu kita shuko pirštinė smūgiuoja lemtingą smūgį per galvą, gerklę, rankas. Analogiškus įtaisus nindzės nešiojo ant kojų. Jie palengvindavo laipiojimą ir labai praversdavo kovoje.

Mantra · Amatininkas Prisijungė: 2006 02 13 Pranešimai: 13

oo.. kiek daug prirasyta:) Idomumo delei kada turesiu daugiau laiko reix pasisikaityti..gal atrasiu ka nors, ko iki siol nezinojau:)
O siaip, saunuolis Astralinis:) Pats rasei, ar copy-paste nuo kokio puslapio? Kad ir kaip ten bebutu, vistiek lb dekoju:)

AstraliniS · Parašytas: Št. 02 18, 2006 12:22 am Rašyti temą:

COPY-PASTE ir nemažai savo Mr. Green

caesar · Parašytas: Št. 02 18, 2006 3:44 pm Rašyti temą:

Mantra, beveik neabejoju, kad rasi, ko nezinojai Very Happy

_________________
All the world's a stage,
And all the men and women merely players;
They have their exits and their entrances,
And one man in his time plays many parts,

Soldats, [...] songez que du haut de ces monuments quarante siècles vous contemplent

Mantra · Amatininkas Prisijungė: 2006 02 13 Pranešimai: 13

Nu matai, Japonijos kultūra šiaip mane labai domina, labiau nei senovės Egipto, vat net kalbą japonų minilamiai moku:) ir šiaip daug daug visko skaitau, kada turiu laiko, apie Japoniją. ir ne vien apie Japoniją, dar labai (o iš tikro labiausiai) domina Kinijos kultūra/istorija/etc, Indijos, o labiausiai labiausiai- Tibetas:) ...na ir šiaip Azijos šalys:D

caesar · Parašytas: Št. 02 18, 2006 7:59 pm Rašyti temą:

Iskart tau pasirode "daug prirasyta" - jeigu rimtai domiesi kokia nors kultura - tai nera daug.
Be to, jei rimtai dometumeisi, soktum iskart skaityti nekreipdamas demesio turi laiko ar ne - is savo patirties zinau:)
Bet siaip, gerai kad domiesi, galesim diskutuoti ir apie rytu kulturas Wink

_________________
All the world's a stage,
And all the men and women merely players;
They have their exits and their entrances,
And one man in his time plays many parts,

Soldats, [...] songez que du haut de ces monuments quarante siècles vous contemplent

Mantra · Amatininkas Prisijungė: 2006 02 13 Pranešimai: 13

nu nzn, man pasirode, kad daug:) ir dabar taip atrodo Smile

prisipazinsiu-dar neperskaiciau..
Nors is esmes, jei tai butu straipsnis apie, tarkim, Kinija ar Tibeta arba Indija tai turbut tikrai buciau viska metusi.. hmm..apleidau Japonija, apleidau.. Very Happy