SENOVĖS EGIPTAS

Dionisas · Parašytas: Sk. 04 22, 2007 12:46 pm Rašyti temą: Dantiraščio dešifravimas

Azijos, Afrikos ir Europos žemynų sandūroje buvusias žemes europiečiai nuo seno vadino Artimaisiais Rytais. Senovės romėnai sakė: Lux ex Oriente – šviesa (kultūra) iš Rytų. Labai senas Rytų šviesos židinys buvo Mesopotamija, šalis tarp Eufrato ir Tigro upių. Ją gerai pažinojo senovės graikai, kurie ir pavadinimą tam kraštui davė. Gr. mesos – vidurinis, tarpinis, tarp; potamos – upė; Mesopotamija – žemė tarp upių (Eufrato ir Tigro).
Tigras arčiau Azijos (kur daug tigrų), Eufratas arčiau Europos. Mesopotamijos praeitis ilgai slypėjo po žeme. Keliautojai nerasdavo ten didingų rūmų, statulų, senovėje aukštai iškilusių šventovių. Mesopotamijos žemumoje, kurioje kadaise klestėjo civilizacija, kur ne kur stūkso kalvos keistomis plokščiomis viršūnėmis, per karščius vėjas nešioja smėlio ir juodų dulkių debesis, tai supila kopas, tai vėl jas išardo.
Smalsius keliautojus stebino tos aukštos kalvos lygumose ir statūs jų šlaitai. Viduramžiais keliautojai dar matė ten rūmų griuvėsių. Mesopotamija juos nuo seno viliojo. Ypač pasiskaičius senovės graikų ir romėnų raštų ar pastudijavus Bibliją..
1160 m. iš Navaros karalystės Pirėnų pusiausalyje (daug kariavusios su arabais) į trylikos metų kelionę po Artimuosius Rytus ir Mesopotamiją leidosi žydų rabinas Benjaminas. Grįžęs jis parašė ir 1178 m. išleido knygą apie tai ką ten matė. O matė tik daug griuvėsių. Kiti keliautojai vėliau tvirtino irgi tik kalvas ir baigiančius po žeme pasislėpti griuvėsius tematę.
XVII a. Pjetras de la Valė, Neapolio pirklys, norėdamas užmiršti nelaimingą savo meilę (tėvai jo sužadėtinę ištekino už kito), leidosi į pavojingą kelionę po Artimuosius Rytus. 1616–1625 m. jis skersai išilgai išvaikščiojo ano meto Persiją. Jis buvo pirmas europietis, kasinėjęs Mukajiro kalvą, kurioje, kaip vėliau paaiškėjo, buvo senovės Ūro miestas. Savo klaidžiojimus ir kelionės įspūdžius P.de la Valė aprašė laiškuose artimiesiems. 1625 m. laiške jis minėjo Mukajiro kalvoje aptikęs plytelių su keistais ženklais, kurie, jo manymu, yra senovės raštas, ir net teisingai įspėjo, kad jį reikia skaityti iš kairės į dešinę.
Nuo persų karaliaus Darijaus rūmų sienos P.de la Valė nukopijavo dantiraščio ženklus ir atsivežė į Europą. Mokslininkams jis pateikė galvosūkį, kas tie persiški ženklai? Ornamentai? Raštas? Jei raštas, tai kaip jį skaityti? Keliautojas P.de la Valė neklydo – tai raštas ir jį reikia skaityti iš kairės į dešinę.
Dantiraščio dešifravimas. Šumero civilizaciją atrado kalbininkai, jie dešifravo (perskaitė) dantiraštį. Taigi iš molinių lentelių sužinota apie šumerus – civilizacijos kūrėjus.
Dantiraščio tekstai mokslininkams buvo žinomi jau XVII a. Pirmas kopijas į Europą atsiuntė italų keliautojas P.de la Valė. Įdomiausių žinių apie dantiraščiu rašytus tekstus akmenyse pateikė vokietis Karstenas Niburas, parašęs knygą „Kelionės po Arabiją ir aplinkinių kraštų aprašymas7 (jis keliavo 1760–1767 m.).
XIX a. pradžioje keliautojai, archeologai ir kiti praeities tyrėjai jau buvo nukopijavę nuo akmenų luitų nemažai dantiraščiu parašytų tekstų, buvo rasta ir degtų molio plytelių su ženklais, panašiais į dantukus. Nuo to atsirado pavadinimas – dantiraštis (kartais sakoma – kyliaraštis).
Daugelis Europos ir Azijos mokslininkų stengėsi perskaityti dantiraščius, bet jis buvo pernelyg kietas riešutas. Dantiraštį perskaitė ne žilagalviai mokslininkai, o mėgėjas vokietis, Getingeno miesto lotynų ir graikų kalbų mokytojas Georgas Frydrichas Grotefendas (1775–1853 m.). Jis buvo aistringas galvosūkių ir šaradų sprendėjas. Šarada – mįslė, kurioje užmintas žodis dalijamas į dalis ir kiekviena iš jų sudaro savarankišką žodį. G.F.Grotefendas mokėjo puikiai naudotis žodynais, pateikiančiais svetimų žodžių aiškinimus. Jam į rankas pakliuvo persiški ženklai – dantiraštis, nukopijuotas senovės persų karaliaus rūmuose. G.F.Grotefendas į tuos persiškus ženklus žiūrėjo kaip į mįslę – šaradą ir užsimojo ją įminti.
Jis ir 27 metų jaunesnysis mokytojas 1802 m. sukirto su draugais lažybų, kad perskaitys persų ženklus. Dievas genialumu retą žmogų apdovanoja, o jiedu buvo genialūs. G.F.Grotefendas buvo paprastas, kuklus, bet itin stropus mokytojas. Dantiraštį tyrė labai kruopščiai, nes nuo jaunystės buvo įpratęs viską daryti rimtai. Jis perskaitė viską, ką apie rašmenis, raštų sistemas buvo rašę graikų autoriai ir kiti praeities tyrėjai. Galiausiai G.F.Grotefendas nusprendė, kad tai yra rašto ženklai, o ne ornamentai. Pastebėjęs, jog nėra lenktų linijų, jis nustatė, kad ženklai buvo arba kalami akmenyje, arba brėžiami molyje, molio lentelėse (lentelės deginamos krosnyse). Tada suvokė, jog ženklai buvo rašomi iš viršaus į apačią ir iš kairės į dešinę. Jis padarė išvadą, kad ir skaitant ženklus reikia taip laikyti, kad dantukų smaigaliai būtų nukreipti į apačią ir į dešinę. Eilutės rašomos horizontaliai, vadinasi, laikyti jas reikia taip, kaip įpratę europiečiai.
Toliau tirdamas tekstus jis pastebėjo, kad vienas ženklas dažnai kartojasi, ir galiausiai suprato, jog tas ženklas skiria žodžius ir yra kablelis. Dar pamatė, kad kartojasi grupė ženklų, ir vėl įspėjo, jog tas žodis – Karalius. G.F.Grotefendas sudarė šaradą:
Karalius – X – sūnus – Karaliaus – Y – sūnaus – Z.
Toliau žodynuose jis rado, kad X = Kserksas, Y = Darijus, Z = Histaspas. Įrašęs X, Y, Z reikšmes, šaradą išsprendė ir lažybas laimėjo.
Viskas paprasta ir genialu. G.F.Grotefendas žengė paskutinį žingsnį: įspėjo karalių vardus. Jis iš pradžių rado septynias raides, vėliau daugiau. 1802 m. jis supažindino Groningeno mokslininkus su savo darbo rezultatais, paaiškino persų ženklus – dantiraštį.
Tuomet G.F.Grotefendo darbo reikšmė nebuvo deramai įvertinta. Galbūt dėl to, kad jis buvo tik mokytojas, o ne garbėtroška mokslininkas. Atradimą jis padarė tenorėdamas laimėti varžybas.
G.F.Grotefendo darbas buvo įvertintas tik tada, kai Tarpupyje buvo atrastos ištisos dantiraščių bibliotekos ir jas reikėjo perskaityti.
G.F.Grotefendas neabejotinai pirmas perskaitė dantiraštį. Vėliau kiti tyrėjai, dirbdami višiškai savarankiškai, nežinodami apie kitų metodus, irgi perskaitė dantiraštį. Prancūzas Eženas Burniufas ir norvegas Kristianas Lasenas savo veikalus paskelbė 1836 m., o dar vėliau ir anglas H.K.Roulinsonas. Pastarasis buvo Ost – Indijos kompanijos karinių dalių majoras ir diplomatas, o laisvalaikiu aistringai domėjosi lyginamąja kalbotyra. Jam pakliuvo persų kalba dantiraščiu rašyti tekstai. Nieko nežinodamas apie kitų dantiraščio tyrėjų laimėjimus, jis savarankiškai iššifravo dalį tekstų.
1838 m. sausio 1 d. savo tyrimų rezultatus jis nusiuntė Karališkajai Azijos draugijai Londone. Ši savo tautietį H.K.Roulinsoną išgarsino kaip dantiraščio dešifruotoją. Plačiai paplito klaidinga nuomonė, kad jis pirmas dešifravo dantiraštį.
XIX a. viduryje prancūzas Ž.Opertas paskelbė, kad daug lentelių rašyta niekam negirdėta šumerų kalba. Taip buvo „atrasti“ šumerai ir dešifruotas dantiraštis. Dantiraščio perskaitymas buvo pripažintas vienu iš didingiausių žmogaus proto laimėjimų, prilygstančių patiems žymiausiems mokslo ir technikos atradimams.
XIX–XX a. Mesopotamijos kalvas kruopščiai tyrė archeologai ir šumerų kalbos specialistai. Giliausiuose kalvų sluoksniuose glūdėjo seniausias kultūrinis sluoksnis, seniausių civilizacijų liekanos, o viršutiniuose sluoksniuose vėlesnių civilizacijų griuvėsiai.
Pirmas kasinėti Mesopotamijoje pradėjo italų kilmės prancūzas Polis Emilis Bota (1802–1870), gydytojas, gamtininkas, archeologas ir diplomatas. 1842–1845 m. jis buvo Prancūzijos konsulas Mosule. Kaip diplomatas, jis daug keliavo. Gavęs leidimą kasinėti, Chorsabate atkasė Asirijos karaliaus rūmus. 1847–1850 m. P.E.Bota išleido penkių tomų veikalą, kuriame aprašė savo veiklos rezultatus. P.E.Bota vadinamas archeologu žvalgu.
Tikru archeologijos pradininku Mesopotamijoje pripažintas anglų archeologas Ostinas Henris Leijardas. Prisiskaitęs pasakojimų apie paslaptingus Rytų kraštus, jis panoro iš arčiau su jais susipažinti. 1839 m. jis metė advokatūrą ir leidosi į kelionę. 1845–1847 ir 1849–1851 m. O.H.Leijardas kasinėjo Asirijos miestus – Nineviją ir Kalchų (dab. Kalachas). Jis atkasė Asirijos karalių rūmus, rado sparnuotų figūrų, įspūdingų bareljefų su kovų ir medžioklės vaizdais. Vertingiausias jo radinys – Ašurbanipalo biblioteka, kurioje buvo apie 20 000 molinių lentelių.
1854 m. O.H.Leijardas Londone atidarė radinių Asirijoje muziejų, sulaukusį nepaprastai daug lankytojų. Apie radinius jis parašė ir išleido dviejų tomų knygą “Ninevija ir jos liekanos”. Pirmas knygos leidimas turėjo didžiulį pasisekimą, tiražas bemat buvo išpirktas. Anglų archeologas Leonardas Vulis (L.Wooley; 1880–1960) buvo tikras laimės vaikas. 1922–1934 m. jis vadovavo anglų amerikiečių archeologų ekspedicijai, kasinėjusiai senovės Ūrą. Buvo atkasti Ūro karalių kapai, rasta labai turtingų palaidojimų, tikrų lobių. Dar giliau kasant po 2,5 m storio smėlio ir sąnašų sluoksniu aptiktas Biblijoje minimo Tvano užtvindytas seniausias Ūro miestas. L.Vulis įrodė, kad Tvanas – istorinis faktas. Kitoje kalvoje prie Ūro jis aptiko ne tik didžiulę šventyklą, puoštą kolonomis, liūtų ir kitų žvėrių skulptūromis, prašmatniomis mozaikomis, bet ir šventyklą stačiusiųjų vardus.
Apie L.Vulio atradimus spaudoje paskelbta sensacingų pranešimų. Jis buvo vadinamas laimingiausiu archeologu. Šumerų civilizacijos didybė žmonijai atsiskleidė XX a. viduryje, kai „prabilo” molinės plytelės. 1946 m. amerikiečių mokslininkas Samuelis Krameris pradėjo skelbti molinėse plytelėse šumerų kalba rašytus tekstus. Jis parašė keletą knygų apie šumerus, viena iš jų išleista 1956 m. „History begins at Sumer” („Istorija prasideda Šumere”). Žmonija nustebo iš jos sužinojusi, jog Šumeras – seniausias civilizacijos židinys. S.Krameris ir kiti Šumero civilizacijos tyrėjai XX a. antrojoje pusėje beveik įtikino visus, kad šumerų išmintis daug senesnė už Biblijos ir graikų. S.Krameris įrodė, jog ne mažiau kaip 27 žmonijos išminties perlus dviem tūkstančiais metų anksčiau už Biblijos kūrėjus ir graikus sukūrė ir paskelbė šumerai. Pavyzdžiui, Šumere buvo pirmasis Nojus, pirmasis Mozė, pirmieji Dievo įsakymai, pirmasis rojus, žemdirbio kalendorius , pirmasis epas („Epas apie Gilgamešą” parašytas anksčiau už „Iliadą” ir „Odisėją”). O kiek netikėtumų dar laukia perskaičius visas molines plyteles (maždaug pusė jų perskaityta ir paskelbta). Daug plytelių dar reikia iš šukių sudėlioti.
_________________