SENOVĖS EGIPTAS

Dionisas · Parašytas: Št. 07 28, 2007 7:14 pm Rašyti temą: Didieji Lietuvos valdovai

Mindaugas-lietuvių žemių vienytojas

Lietuvos valstybės kūrimasis susijęs su Mindaugo vardu. Valstybė kūrėsi ne vieną dieną. Lietuvoje jos nebuvo iki XIII a.
1219 m. rusų metraštis nurodo 21 lietuvių kunigaikštį sudarant taikos sutartį su Haličo ir Valuinės kunigaikščiais. Tarp vyresniųjų paminėtas Mindaugas. Rašoma, kad netrukus Mindaugas visoje Lietuvoje paėmė valdžią ir pasiskelbė didžiuoju kunigaikščiu.
Rusų metraštyje rašoma, jog Mindaugasd vienus savo varžovus išžudė, kitus išvijo iš krašto ir pradėjo kunigaikščiauti vienas visoje Lietuvos žemėje, ‘‘ir labai išpuiko, ir reikalavo būti šlovinamas ir garbinamas, ir nepakentė priešingo sau nieko“
Iš pradžių Mindaugas gana sėkmingai susidorodavo su didžiausią pavojų keliančiais kunigaikščiais, bet, užkliudęs galingus savo brolėnus Tautvilą ir Edivydą, sukėlė ilgą ir sunkų vidaus karą. Brolėnus rėmė žemaičių kunigaikštis Vykintas, Haličo ir Valuinės kunigaikščiai, Livonijos vokiečiai (kalavijuočiai)

Mindaugas

Mindaugas buvo ne tik narsus karys, bet ir talentingas politikas. Sau priešišką koaliciją jis suskaldė papirkdamas Livonijos ordino magistrą ir priimdamas krikštą.
1251 m. Mindaugas su šeima ir artimaisias bajorais apsikrikštijo. Šia diplomatine gudrybe jis susilpnino savp priešų jėgas, o Livonijos ordiną net pavertė sąjungininku. Ordinas jam padėjo įveikti kitus priešininkus bei gauti iš popiežiaus karaliaus vainiką. Tai buvo didžiulis mindaugo laimėjimas.
1253 m. liepos 6 d. Mindaugas buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi. Tačiau už tai brangiai sumokėjo: didžiąją Žemaitijos dalį jam teko perleisti Livonijos ordinui. Vokiečių riteriams labai rūpėjo ją gauti-mat jie tikėjosi sujungti Kryžiuočių ir Livonijos ordinų teritorijas į vieną valstybę.
Tokie tad susiklostė Lietuvos valdovo santykiai su pasauliu. Kaip krikščionišką šalį Lietuvą visi pripažino, tačiau dėl to lietuviai turėjo paaukoti kone pusę savo teritorijos. Tik tokiomis sąlygomis mūsų kraštas įėjo į Europos valstybių šeimą. O jas atmetusi, Lietuva būtų tapusi labai pavojingo kryžiaus karo objektu.
Mindaugo krikštas ir karūnacija buvo apgalvotas politinis veiksmas. Mindaugas vainikavosi pagal visus reikalavimus: karūna buvo padaryta ne tik jam, bet ir jo žmonai. Vainikavimas įvyko specialiai pastatytoje mūrinėje katedroje (jos pamatus surado Vilniaus katedros tyrinėtojai)

Mindaugo katedra (XIII a. Vid.)

Išvengusi kryžiaus karo, Lietuva susidūrė su kitais sunkumais. Jaunai valstybei reikėjo vytis toliau ekonomiškai ir politiškai pažengusias europos šalis.
Buvo labai svarbu gerinti santykius su žemaičiais-jų Mindaugas neišsižadėjo. Naudodamasi žemaičių priešinimusi Livonijos ordinui, jis pasiekė, kad popiežius patvirtintų įpėdiniu, būsimuoju Lietuvos karaliumi jo sūnų. Galiausiai žemaičių pergalė prie durbės (1260 m.), kuri sukrėtė Kryžiuočių ordino vadovus, privertė Mindaugą rinktis: arba kartu su žemaičiais kovoti prieš Livonijos ordiną, arba rengtis malšinti didelį nepasitenkinimą savo valdžia Lietuvoje.
Lietuvos karalius 1261 m. pradėjo karą su vokiečiais. Tas karas pakėlė Mindaugo autoritetą tarp visų baltų genčių, bet labai pablogino Lietuvos padėtį pasaulyje.
Mindaugui trūko ir savųjų paramos. Jis rėmėsi karine jėga ir norėjo valdyti vienas. Tuo atstūmė nedaugelį savo šalininkų. Priėmęs krikščionybę ir tapęs karaliumi, priešų įgijo dar daugiau. Vieni jam pavydėjo karūnos, kiti gynė pagonių tikėjimą, dar kiti nenorėjo pasiduoti jo valdžiai.
Tarp visų iškilo kunigaikštis Treniota. Jis, susitaręs su Nalšios kunigaikščiu Daumantu, 1263 m. rugsėjo 12 d. Nužudė Mindaugą ir du jo sūnus. Mindaugas buvo nužudytas siekiant didžiojo kunigaikščio sosto.

Mindaugo vainikavimas karaliumi

Didžiausias Mindaugo nuopelnas-pradėtas lietuvių žemių vienijimas, valstybės kūrimas. Tuo metu Lietuvai tai buvo svarbiausia. Tik Mindaugo dėka Lietuva išliko ir galėjo žengti toliau.
_________________

Dionisas · Parašytas: Št. 07 28, 2007 7:15 pm Rašyti temą:

Gediminas

Didžiojo kunigaikščio sostą ne jėga, o paveldėjęs 1316 m. iš brolio Vytenio perėmė gediminas. Svarbų vaidmenį valstybėje jis turėjo jau valdant Vyteniui. Istorijos šaltiniuose minima ‘‘Gedimino pilis‘‘ buvo tų laikų Žemaitijos politinis centras bei didžiojo kunigaikščio atrama joje. Gediminas neprarado įtakos Žemaitijai ir būdamas visos Lietuvos valdovu.
Gedimino valdoma Lietuva tapo galingiausia Rytų Europos valstybe. Su ja turėjo skaitytis gretimų valstybių valdovai. Gediminas nemėgo kariauti, kaip daugelis kitų kunigaikščių. Karo žygiams vadovauti jis dažniausiai pavesdavo sūnums arba kitiems valdiniams. Galima sakyti, kad jis valdė išmintinga diplomatija. Net daugybę rusų žemių prijungė prie Lietuvos ne kardu, ne prievarta, o savo sūnų ir dukterų vedybomis. Sutuokęs sūnų Algirdą su vienturte Vitebsko kunigaikščio dukterimi, gavo Vitebską, o kitam sūnui Liubartui vedus Valuinės kunigaikštytę, įgijo didelę dalį Valuinės. Gediminui valdant, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje rusų žemių plotas buvo jau net keletą kartų didesnis už pačių lietuvių.
Gedimino valdymo laikais įsigalėjo nerašytas įstatymas, kad didžiojo kunigaikščio sostą tas jo palikuonis, kuriam atitenka sostinė. Tai turėjo diudelę reikšmę dinastijos susidarymui ir valdžio patvarumui. Kuo buvo svarbus dinastinės valdžios įsigalėjimas? Tuo, kad 1) sutvirtėjo didžiojo kunigaikščio valdžia; 2) aprimo feodalų tarpusavio kovos; 3) susidarė geresnės sąlygos žemdirbystės ir amatų raidai, prekybos ir miestų augimui.
Stiprėdama ūkiškai ir politiškai, Lietuvos didžioji Kunigaikštystė darėsi pajėgi atremti savo galios viršūnę pasiekusio Kryžiuočių ordino ir kitų priešų puolimus.
Nors Gedimino valdžia ir buvo tvirta, tačiau svarbiausiais reikalais jis tardavosi su Didžiojo kunigaikščio taryba. Tam tikras Lietuvos teritorijas valdė pilių savininkai, kurie buvo didžiojo kunigaikščio vasalai. Šis galėjo atimti iš vietinio kunigaikščio ar bajoro žemės paveldėjimo teisę, jį teisti ir bausti.

Didysis kunigaikštis Gediminas

Vilnius-Lietuvos sostinė

Perskaitykite ‘‘Dokumentų‘‘ padavimą apie Trakų ir Vilniaus įkūrimą.

Visi žinome padavimų, kaip buvo įkurtos Lietuvos sostinės...Ar skyrėsi nuo jų tikrovė? Į Senuosius Trakus didysis kunigaikštis Gediminas perkėlė valstybės sostinę iš Kernavės. Didysis Lietuvos karžygys, keldamas savo sostinę vis į naują vietą, elgėsi išmintingai. Jis būrė išsiblaškiusius krašto gyventojus į patogesnes vietoves, statė ten tvirtoves, įgalinančias apginti žmones ir jų turtą nuo priešų antpuolių, užtveriančias šiems kelią ir neleidžiančias siaubti krašto. Gediminas Senuosiuose Trakuose pastatė pilį, sutelkė gyventojus. Bet norėdamas geriau pažinti savo kraštą, visur pagyventi, vėl perkėlė savo sostinę. Šį kartą-visai netoli senosios. Tenai, kur graži gamta siejosi su geros karinės gynybos garantijomis. Būtent prie Galvės ežero krašto gyventojai įgijo saugų prieglobstį...
O kaip atsirado Vilniaus sostinė? Kažin ar ji galėjo būti įkurta negyvenamoje vietoje, kaip sakoma padavime apie Gedimino sapą. Be to, Gedimino gyvenamais laikais Vilnios ir Neries santakoje neaugo miškas, kur padavimo minimas medžiotojes būtų galėjęs nukauti taurą. Tačiau sostinei ta vieta iš tikrųų buvo labai patogi. Trakai įsikūrę nuošalyje nuo vandens kelių, o Vilnių su Baltijos jūra jungia Neris ir Nemunas. Archeologai nustatė, kad jau XI-XII a. čia buvusi miesto tipo gyvenvietė, XII-XIII a. stovėjusi medinė pilis. Kas pradėjo statyti miestą, nėra žinoma, bet aišku, kad jis atsirado kur kas anksčiau, nei Lietuvą pradėjo valdyti gediminas. Tačiau rašytiniuose šaltiniuose vilnius pirmą kartą paminėtas tik valdant Gediminui, 1323 metais. Šis pirmasis paminėjimas ir laikomas miesto įkūrimo data. Legenda apie Vilniaus įkūrimą ir pirmasis jo paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose-vieninteliai argumentai, kuriais remiantis Gediminas laikomas Vilniaus įkūrėju. Gediminui valdant, vilnius tapo pasaulinio garso miestu, galingos valstybės sostine.

Mes išmirsim. Amžiai slinks,
Ąžuolai pavargs, sulinks.
Miestas amžiais nemarus
Lietuvos sargyboj bus!

Kol lietuviui vilnius švies,
Kol jo meilė bus gyva,-
Amžių amžiai tesrovės:
Nemari bus Lietuva.

B.Sruoga

Amatų raida, prekybos ir miestų augimas

Gediminas laiškais kvietė iš Vokietijos ir iš kitur įvairių profesijų meistrus: akmenskaldžius, malūnininkus, račius, batsiuvius, druskininkus, sidabrakalius, ginkladirbius, net riterius ir ginklanešius. Taip pat prašė važiuoti į Lietuvą žemdirbius, žvejus, pirklius, gydytojus. Jiems visiems su šeimomis garantavo laisvo tikėjimo laisvę bei geras veiklos sąlygas.
Tas kvietimas reiškė, kad Gediminas buvo sumanęs plėtoti amatus, tobulinti ginkluotę, rūpinosi mūrine statyba-žodžiu sakant, buvo plačiai užsimojęs ugdyti Lietuvos ūkį ir kultūrą.
Kryžiuočių ordinas stengėsi užkirsti užsieniečiams kelius į Lietuvą. Gediminas tai žinojo, todėl laiškuose nurodė vykti į Lietuvą per mozūriją, su kuria palaikė taikesnius santykius. Mat už Mozūrijos kunigaikščio Vaclovo buvo išleidęs dukterį Elžbietą.
Vilniuje ir kituose miestuose apsigyveno nemažai iš svetur atvykusių amatininkų. Amatai virto savarankiška ūkio šaka. Tai skatino miestų, kaip amatų ir prekybos centrų, augimą. Lietuva, nors ir trukdoma Ordino, palaikė ryšius su rusų miestais, Ryga (buvo sudariusi prekybos sutartį), su Lenkijos ir Vakarų miestais.
Užsienio amatininkų kvietimas kurtis Lietuvoje buvo svarbus ne tik ūkiniu, bet ir politiniu atžvilgiu-padėjo įveikti popiežiaus ir Kryžiuočių ordino draudimą krikščioniškoms šalims prekiauti su Lietuva.

Santykiai su popiežiumi ir Vakarų Europa

Vokiečiai Gedimino valdomą Lietuvą puolė dar smarkiau. Kovos su kryžiuočiais buvo sunkios, ilgos, alinančios. Ordino riteriai išplėtė savo valdas iki Nemuno žemupio ir ‘‘pradėjo karą su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta‘‘ (P.Dusburgietis. Prūsijos žemės kronika.-P.213).
Nemuno krantai virto žutbūtinių kovų vieta.
Kryžiuočiai visur skelbė, kad lietuviai esą didžiausi krikščionių priešininkai. Tais gandais patikėję, europos žmonės siuntė Kryžiuočių ordinui aukų, kariai vyko padėti jiems kovoti su lietuviais. Gediminas norėjo pasakyti europai tiesą apie kryžiuočių veiklą. Jis pradėjo rašyti laiškus popiežiui. 1323 m. Gediminas nusiuntė popiežiui laišką, kuriame aiškino, kad jei ne gruobuoniška Kryžiuočių ordino politika, Lietuva seniai būtų apsikrikštijus. Jis rašė nekariaująs su Bažnyčia, tik ginąs savo kraštą. Įrodinėjo nesąs krikščionių priešininkas, nes jo krašte gyveną vienuoliai pranciškonai ir dominikonai. Jiems suteikta laisvė skelbti Kristaus mokymą ir krikštyti įtikėjusiuosius.
Gedimino laiškai padėjo pasauliui suprasti, kad lietuviai ne su krikščionimis kovoja, o gina savo laisvę. Tai buvo svarbus Gedimino laimėjimas. Popiežius atsiuntė atstovus, kurie pasiūlė gediminui krikštytis. Bet Gediminas, matydamas, kad kryžiuočiai nepaiso popiežiaus draudimo pulti Lietuvą, jausdamas žemaičių ir stačiatikių rusų priešinimąsi savo planams, 1323-1324 m. atsisakė nuo krikšto.
Štai ką rašė popiežiaus pasiuntiniai apie Gedimino atsisakymą krikštytis: “(...) Paskui mes išgirdome iš brolio Henriko, brolio Bertoldo ir kitų brolių ir net pasauliečių, kad Prūsijos broliai davę daug drabužių ir brangenybių įtakingiems Žemaičiuose ir kad dėl to jie sukilę prieš karalių, sakydami, jog jei jis priimsiąs tikėjimą, jie esą pasiryžę nukariauti jį patį, jo sūnus bei visus jo šalininkus ir, padedami teutonų (kryžiuočių) namo brolių, išvaryti iš jo karalystės ir visai išnaikinti. Tokie grasinami žodžiai daug kartų tais metais buvo kartojami karaliaus akivaizdoje, panašius grasinamus žodžius prieš jį kalbėjo ir rusai, dėl to karalius esąs atsigręžęs nuo tikėjimo, kad net nedrįsta daugiau kalbėti apie krikštą (...)“
Kryžiuočių ordinas po nepavykusio Lietuvos krikšto buvo priverstas sudaryti su Lietuva ketverių metų metų paliaubas. Naudojantis taikiu atokvėpiu, 1325 m. buvo sudaryta Lietuvos ir Lenkijos sąjunga prieš kryžiuočius. Kitąmet įvyko bendras lietuvių ir lenkų žygis į Vokietijos imperatoriaus sūnaus valdas Branderburge.
Tuo metu Vakarų Europoje vyko popiežiaus ir vokietijos imperatoriaus kova dėl viešpatavimo. Už minėtą lenkų ir lietuvių žygį popiežius atlygino: iš naujo patvirtinto Lietuvos paliaubas su kryžiuočiais. Bendras žygis sustiprino Lietuvos ir Lenkijos sąjungą. Tai laikais Lenkiją siejo glaudūs ryšiai su Vengrija. Atsirado galimybė sudaryti trijų valstybių sąjungą. Gediminas dar kartą parodė esąs sumanus diplomatas. Tiesa, XIV a. 4- dešimtmečio pradžioje vengrai atsisakė dalyvauti bendruose veiksmuose su pagonimis lietuviais, mat išaiškėjo Lietuvos ir Vengrijos nesutarimai Pietvakarių Rusioje.
Nesnaudė ir Lietuvos priešai. Netrukus iširo Lietuvos-Lenkijos sąjunga. 1337 m. Vokietijos imperatorius leido Kryžiuočių ordinui nukariauti visą Lietuvą. Šaliai grėsė mirtinas pavojus, nes prieš jėgą pastatyti jėgos ji jau negalėjo. Žutbūt reikėjo ieškoti politinių sprendimų.

Gedimino memorialas Vilniuje

Gedimino valdymo pabaiga. Jo valdymo reišmė.

Lietuvos diplomatija, sekdama padėtį Vakarų ir Vidurio Europoje, turėjo pastebėti vis didėjančius prieštaravimus tarp Kryžiuočių ordino sąjungininkų. Stiprėjanti Čekija reiškė pretenzijas į Vokietijos imperatoriui priklausančias valdas ir į pačią imperatoriaus karūną. Gedimino diplomatams kažkaip pavyko susisiekti su Čekijos Liuksemburgais. Antrą kartą Gedimino valdymo laikais buvo tariamasi dėl Lietuvos krikšto. Jis turėjo iš esmės pakeisti šalies padėtį
1340-1341 m. naujas Lietuvos krikšto projektas buvo baigtas. Į Lietuvą net atvyko čekų vienuoliai. Atrodė, kad pagliau bus realizuotas Gedimino planas likviduoti Lietuvos politinę blokadą. Nieko negalėjo padaryti nė Kryžiuočių ordinas. Tačiau pasirengimai krikštui baigėsi labai netikėtai. ‘‘Tais pačiais metais lietuvių kunigaikštis pasikvietė pas save 10 kunigų ir daugybę krikščionių, norėdamas priimti krikščionių tikėjimą. Savieji pasitarę patį kunigaikštį nuodais nunuodijo‘‘,-rašė čekų kronininkas
Taip žuvo vienas didžiausių Lietuvos valdovų, kuris ne tik atrėmė kryžiuočių veržimąsi į Lietuvą, bet ir privertė juos gintis. Gediminas labai sustiprino Lietuvos valstybę. Ji tapožymia jėga, su kuria buvo priversti skaitytis ne tik rytų, bet ir Vidurio Europos valdovai
Lietuvos negalėjo ignoruoti net didžiausi Vakarų Europos galiūnai-popiežius ir Vokietijos imperatorius. Tačiau Lietuva ir politiškai, ir ūkiškai dar buvo labiausiai atsilikusi Vidurio europos valstybė. Vienas iš pagrindinių jos tikslų ir toliau liko krikšto priėmimas nepakenkiant savo gyvybiniams interesams. Gedimino politika nutiesė kelią į šį tikslą. Tačiau teko laukti dar kelis dešimtmečius, kol visai Lietuvai paaiškėjo, kad kito pasirinkimo nei krikštas nėra.
_________________

Tutmozis · Parašytas: Št. 07 28, 2007 7:39 pm Rašyti temą:

puiki tema....as irgi ka danors prisidesiu...saunuolis Very Happy

_________________

Dionisas · Parašytas: Št. 07 28, 2007 7:42 pm Rašyti temą:

Dėkui

Stengsiuosi vis papildyti, bet gali ilgai užtrukti nes jei daugiau teksto tai ir rašyti ilgiau trunka Very Happy

_________________

Tutmozis · Parašytas: Št. 07 28, 2007 7:47 pm Rašyti temą:

Mano tai sritis yra XVII - XVIII a, valdovai, nors ir Aleksandras bei Kazimieras Jogailaiciai prie sirdies. Laughing

_________________

Dionisas · Parašytas: Št. 07 28, 2007 7:54 pm Rašyti temą:

O aš tai kažkaip naujųjų laikų valdovais nelabai domiuosi...Man kažkaip gal jei kalbant apie valdovus, tai antikos veikėjai Smile

O namuose turiu vidutinio dydžio knygą apie Lietuvos istroiją, tai ten ir apie įvairius lietuvių kunigaikščius parašyta. Smile

tai įdedu keletą straipsnių Smile

_________________

Tutmozis · Parašytas: Sk. 07 29, 2007 12:02 pm Rašyti temą:

Kartais ne Bumblausko ,, Senosios Lietuvos Istorija?" Laughing

_________________

Dionisas · Parašytas: Sk. 07 29, 2007 1:44 pm Rašyti temą:

nea

Ten ją sudarė J.Brazauskas ,,Lietuvos istorija'' Smile

Ten tai šiaip mokyklinis vadovėlis Laughing

Tačiau man ją atidavė tai paėmiau Very Happy

_________________

Tutmozis · Parašytas: Sk. 07 29, 2007 8:41 pm Rašyti temą:

Tokios nezinau... Laughing

_________________

Dionisas · Parašytas: Tr. 08 08, 2007 5:39 pm Rašyti temą:

Didžiojo kunigaikščio Vytenio valdymas (1295-1316 m.)

Įsigalėjus gediminaičių dinastijai, Lietuvos valstybės vidaus padėtis nusistovėjo. XIII a. pabaigoje į valdžią atėjo Pukuvero-butvydo sūnus Vytenis. Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu jis išbuvo 21 metus. Jo valdymo laikai pasižymėjo ypač atkakliomis lietuvių kovomis su kryžiuočiais.
Vytenis buvo talentingas karvedys. Vos tapusį didžiuoju kunigaikščiu jį pasiekė neramios žinios iš Žemaitijos. Kai kurie žemaičių didžiūnai perėjo į kryžiuočių pusę ir ėmė atvirai grasinti Vyteniui. Viena po kitos buvo padegtos tvirtčiausios žemaičių pilys: 1302, 1305 m.-Aukaimio, 1307 m.-Putvių. Savo brolio Gedimino remiamas, Vytenis pastatė pilį Kvėdarnos apylinkėse (dab. Šilalės raj.). Kunigaikštis Gediminas, padedamas didžiūnų Mansto, Sudargo, Mažono, sutramdė priešiškai nusiteikusius žemaičių didikus. 1309 m. kovą dėl Žemaitijos Vytenis laimėjo.
Vytenis ne tik buvo geras karžygys, bet ir gerai tvarkė vidaus reikalus. Jo valdymo matais Lietuvoje vyko karybos reforma. Buvo sumanyta pamažu formuoti lietuvių rinktinius būrius. Juose atleisti nuo kitų prievolių vyrai ėjo karinę tarnybą. Greitai paaiškėjo, kad profesionalių karių kraiuomenė pranašesnė už pašauktinių.

_________________

Tutmozis · Parašytas: Št. 01 12, 2008 11:35 pm Rašyti temą:

cia gal biski paveluotai, taciau as irgi apie Lietuva si ta skaiciau, idedu mano viena labai sena rasyta darba apie Mindaugo asmeni

Mindaugas tarp nusikaltimo ir garbės

Kas yra Mindaugas, kurį mes laikome pirmuoju ir paskutiniuoju Lietuvos kaip valstybės karaliumi?
Vieni šį žmogų laiko nusikaltėliu, kadangi jis išžudė ar išvijo savo giminaičius, tačiau kitiems jis didis valdovas, kuriam gali prilygti tik Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas Kęstutaitis ( 1392-1430).
Mindaugas (1193-1263) pirmą kartą minimas Ipatijaus metraštyje kaip vienas iš 5 vyresniųjų Lietuvos kunigaikščių ( karo vadas, srities, žemės valdovas, feodalinėje visuomenėje Lietuvoje ir kituose kraštuose) 1219m sudaręs sutartį su Galičo-Voluinės kunigaikščiais.
Puldinėjantis ordinas (viduramžiais - katalikų vienuolių riterių karinė organizacija, kuri grobė ir kolonizavo svetimas žemes) nedavė ramybės mažiems kunigaikštukams, kurie buvo pasidaliję Lietuvą savo valdomoms žemėms. Todėl aš manyčiau, kad vienytis buvo būtinybė, nes tik taip galėjai išlikti. Tačiau nei vienas kunigaikštukas, kad ir koks jis buvo didis nepanoro ant savo pečių užsikrauti tiek daug valdžios naštos.
Šie karai su ordinu ir su rusais, kurie plėtė savo žemes, vertė lietuvius jungtis į didesnius politinius ir karinius vienetus. Tuo būdu ir kunigaikščių skaičius mažėjo.
Pagaliau iš visų kunigaikščių tarpo iškilo Mindaugas, kuris pašalinęs kitus kunigaikščius ir net savo brolius, pasidarė visos Lietuvos valdovu.
Tas atsitiko, žinoma ne be kraujo praliejimo. Sklido kalbos, kad vieną savo brolį jis išdavė surengęs jam pasalą, netoli Kauno, tačiau šiais gandais aš nesu linkęs tikėti, nes jau kiti dokumentai mini, kad tas pats brolis gavo valdyti vieną Lietuvos sritį netoli Kernavės miesto. Taigi sakyti, kad Mindaugas klojo savo pamatus ant savo šeimos kaulų būtų neprotinga.
Nėra žinių, kurių sričių kunigaikštis buvo Mindaugas, prieš paimdamas į savo valdžią Lietuvą. Jis žinoma buvo gavęs valdžią iš tėvo, kuris taip pat turėjo būti galingas kunigaikštis, nes mažakilmis kunigaikštis apie tokią šlovę nebūtų nei svajojęs.
Taip pat nėra tiksliai žinoma ir svarbiausias Mindaugo nuopelnas dėl kurio valdovas ir gavo šlovę. Tai galutinis Lietuvos suvienijimas, kurio data svyruoja tarp 1232-1236m, nes tais metais Voluinės kunigaikštis jau derėjosi su Mindaugu kaip visos Lietuvos valdovu bei įvyko didžiausias lietuvių ir Livonijos ordino karas.
Aš neminėsiu karo ties Šiauliais (1236m), kurio laimėtojas Mindaugas savo asmenį įtvirtino daug plačiau, tuo gąsdinantis kalavijuočius.
Tačiau mane dominantinis klausimas susikoncentruoja ties Lietuvos vienijimu ir krikštu, šie darbai duoda pagrindą nuslėpti tas juodąsias valdovo gyvenimo puses, jei apskritai jos buvo.
Po laimėto karo Mindaugas panoro išvyti vokiečius nors iš Kuršo, bet tai nepavyko padaryti, be to kuršiai patys pripažino ordino valdžią. Tada Mindaugas pradeda karus su rusais, iš kurių atima žemes, o šie tampa Mindaugo didžiausi priešai. Jie pradėjo rūpintis Mindaugą pašalinti ir ieškojo tam tikslui sąjungininkų. Jų greit atsirado, nes į augančią Mindaugo galybę nepalankiai žiūrėjo Voluinės kunigaikštis Danielius ir Livonijos ordinas.
Priešų Mindaugas turėjo ir savo giminių tarpe. Jo brolėnai Tautvilas ir Erdvilas sudarę sąjungą su Danieliumi ir Livonijos ordinu apsupa Mindaugo Vorutos pilį, tačiau valdovas išsigelbėjo, bet jo galia mažėjo, todėl, kai Livonijos ordinas dėl taikos pasiūlė Mindaugui krikštytis, jis sutiko ir 1253 metais apsikrikštijęs gavo iš popiežiaus karūną.
Šis įvykis mano galva yra aukščiausias taškas Mindaugo valdyme, nes tai buvo apsauga nuo priešų ir galios stiprinimas.
Mes švęsdami Mindaugo karūnaciją nesusimąstome apie jo darbus ir tikslus. Gal šioje esė aš ir klystu aprašydamas tariamą ar tikrąjį Mindaugo asmenį, tačiau tikrosios tiesos apie mūsų valdovą mes nesužinosime, nes kiek yra žmonių- tiek yra ir nuomonių, murios keičiasi paveiktos amžių.
_________________

tori · Parašytas: Antr. 09 09, 2008 1:52 pm Rašyti temą:

Tutmozis · Parašytas: Antr. 09 09, 2008 5:49 pm Rašyti temą:

Sapokos istorija skaiciau....ir galiu pasakyt kad ji yra labai nepatikima tai zino visi istorikai, nes pirmiausia Sapoka buvo lenkas orentavesis daugiau i savo salies istorija nei lietuvos antra kai kurie Sapokos faktai nezinia net is kur istraukti....
_________________

tori · Parašytas: Antr. 09 09, 2008 6:38 pm Rašyti temą:

taip, visiskai sutinku. taciau susidaryt to laikmecio vaizda ji tikrai padeda, bo iki siol nera issamesnio veikalo, aptariancio velyvaja LDK. kaip istorijos studentas turbut tai zinai;) visai buvau pamirsus, kad tu istorikas Laughing

sapoka tau turejo buti itrauktas i privaloma literaturos sarasa netgi..

Tutmozis · Parašytas: Antr. 09 09, 2008 6:51 pm Rašyti temą:

Ne, mums kaip tik ja skaityt draudzia, skaitom kazkokius nezinomus saliai ir visuomenei autorius.... Laughing

_________________