SENOVĖS EGIPTAS

Dionisas · Parašytas: Tr. 07 11, 2007 12:50 pm Rašyti temą: LDK mūšiai

Žalgirio mūšis

Žalgirio mūšis - 1410 m. liepos 15 - liepos 16 d. vykęs mūšis tarp jungtinių Lietuvos ir Lenkijos pajėgų ir Kryžiuočių ordino , pasibaigęs pastarojo sutriuškinimu. Žalgirio mūšis - Lietuvos istorinis pasididžiavimas, mat nulėmė vokiečių ordino galybės galą. Pergalė nutraukė porą šimtų metų trukusius lietuvių žemių grobstymus.

Jonas Mateika ,,Žalgirio mūšis''

Per šimtmečius Žalgirio mūšis apaugo mitais ir legendomis, įvairiomis istorinėmis interpretacijomis. Iki šiol apie šį didžiausią viduramžių Europos mūšį dar daug kas neaišku. Įvairūs šaltiniai teigia, kad pusantros paros trukusiame mūšyje dalyvavo 25 000 - 85 000 žmonių, o žuvo - 15 000 - 50 000. Lietuvių-lenkų pusėje dalyvavo samdytos totorių, moldavų, čekų pajėgos, kryžiuočius parėmė riteriai iš įvairių Vakarų Europos šalių.
Mūšis įvyko ordino teritorijoje, į pietvakarius nuo Olštyno, tarp Griunfeldo (klaidinančiai vadinamo Griunvaldu), Tanenbergo ir Liudviksdorfo kaimelių (dabartinėje Lenkijos teritorije). Lenkų istorijoje šis mūšis minimas kaip Griunvaldo mūšis , lietuvių istorijoje – Žalgirio mūšis (vok. grün - žalias + Wald - miškas, giria), Vokietijoje ir Vakarų šalyse - Tanenbergo mūšis (lietuviškai „Eglių kalno“ . Tanenbergas - vietovė šalia Griunvaldo).
Žalgirio mūšis buvo nuo 1409 m. besitęsiančio konflikto tarp Ordino ir Lenkijos bei Lietuvos kulminacija. 1409 m. prieš Ordiną sukilo žemaičiai, kuriuos aktyviai parėmė LDK (ypač Vytautas) ir Lenkija . Didysis Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas buvo priverstas paskelbti Lenkijai karą. 1410 m. liepos pradžioje LDK kariuomenė prie Vyslos susijungė su Lenkijos kariuomene ir, susitarus, kad tuo metu žemaičiai puldinės ordino pilis (nukreipdami dėmesį), liepos 3 d. jungtinė kariuomenė nužygiavo Ordino sostinės link. Prieš juos iš Teutonų ordino sostinės Marienburgo išvyko kryžiuočių kariuomenė.
Nors lietuvių–lenkų jungtinė kariuomenė turėjo daugiau karių (51 lenkų ir 40 lietuvių vėliavų, daugiau kaip 50 000 karių, prieš 32 000 kryžiuočių - 52 vėliavas), kryžiuočiai savo ginkluote ir šarvais turėjo pranašumą. Kryžiuočiai turėjo apie 100 patrankų, lietuviai ir lenkai - 17.
Kryžiuočiai įsirengė savo būstinę šalia Grunvaldo gyvenvietės. Kryžiuočiai tą dieną turėjo 21 000 puikiai ginkluotų kavaleristų, 6 000 sunkiai ginkluotų pėstininkų ir 5 000 mūšyje treniruotų tarnų, kurie buvo ginkluoti geriau nei daugelis lietuvių–lenkų pėstininkų. Iš viso apie 32 000 žmonių. Daugelis kryžiuočių buvo iš Teutonų ordino (Vokietija), bet į pagalbą savo broliams kovoje prieš pagonis buvo susirinkę riteriai iš visos Vakarų Europos. Tai - anglai, prancūzai, vengrai, austrai, bavarai, tiuringiečiai, čekai, liuksemburgiečiai, flamandai, olandai.

Paminklas Žalgirio mūšiui Krokuvoje

Vokiečiams vadovavo magistras Ulrichas von Jungingenas, didysis maršalas Frederikas von Vallenrodas, didysis vadas Kuno von Lichtenšteinas ir aprūpinimo pajėgų maršalas Albrechtas von Švarcenbergas.
Už kelių kilometrų nuo kryžiuočių, šalia mažos gyvenvietės Tanenbergo (Stebako), buvo įrengta lietuvių-lenkų būstinė. Lenkų armiją sudarė 18 000 riterių, 11 000 vasalų ir 4 000 pėstininkų. Prie jų prisidėjo 11 000 Lietuvos riterių ir pėstininkų, 1 100 totorių, ir apie 6 000 čekų, rusų, moravų ir moldavų. Iš viso apie 51 000 žmonių. Brangios, sunkiosios kavalerijos buvo nedaug. Dauguma lietuvių ir lenkų pėstininkų buvo ginkluoti vėzdais ir jų šarvai buvo žymiai prastesni nei kryžiuočių.
Politinis armijos vadovas buvo Lenkijos karalius Jogaila , kuriam tuo metu buvo apie 60 metų ir kuris liepos 15 d. rytą Lietuvos Didįjį Kunigaikštį Vytautą paskyrė vyriausiuoju karo vadu.
Manoma, kad Jogaila delsė norėdamas sulaukti derybų ir išvengti mūšio. Kita vertus, diena buvo karšta ir riteriai saulėje, laukdami mūšio pradžios, nuvargo. Vytautui atrodė, kad žymiai parankiau yra kovoje įveikti priešus, todėl jis, nesulaukęs Jogailos žodžio, rizikavo ir metė pirmyn LDK pajėgas, užpuldamas ir išblaškydamas kryžiuočių artileriją. Tai galėjo būti ir išankstinis susitarimas. Nors galiausiai ordino kariuomenė pralaimėjo, maždaug kas antras lietuvių karys nebegrįžo namo.

Mūšio pradžia

Lietuvių kariuomenei pradėjus puolimą, vokiečiai metė didžiąją dalį savo pajėgų kovai su lietuviams - apie 24 vėliavų kairiajame sparne pasitiko lietuvius, o tik 12 palikta dešiniajame sparne priešais lenkus. Po maždaug valandos, didelių nuostolių patyrę lietuviai, ėmė trauktis, tik 3 Smolensko vėliavos, vadovaujamos Jogailos brolio Lengvenio Algirdaičio , pasiliko pridengti įsitraukusių į kovą lenkų šoną

Mūšio pabaiga

Pasak švedų mokslininko Sveno Ekdahlio, rašytiniai šaltiniai liudija, kad lietuvių atsitraukimas buvo iš anksto suplanuotas Vytauto manevras, kuriuo išblaškyta besivejanti ordino kariuomenės dalis. Šią nuomonę patvirtina ir tas faktas, kad Vytautas dar gegužės mėnesį už 20 tūkst. kapų grašių per Jogailą pasamdė čekų karių, tarp kurių buvo ir Janas Žiška. Mūšio pradžioje čekai, stovėję už Lietuvių vėliavų, pasitraukė į miškelį, o Vytautui, po atsitraukimo manevro smogus į kryžiuočių užnugarį, atakavo iš kitos pusės. Tai atitinka išankstinį gudrų priešo gretų išblaškymo ir sinchroniškos baigiamosios atakos iš dviejų pusių planą. Įsitraukus lenkams, ordinas dar į kovą metė rezervines 16 vėliavų, tačiau rezervu pasinaudojo ir lenkai, tad jungtinė kariuomenė įgavo persvarą, kuri buvo išlaikyta iki mūšio galo.
Mūšyje žuvo ordino magistras, virš 200 riterių.
Po Žalgirio mūšio ordinas liko gana stiprus, tačiau nebegalėjo grobti Lietuvos žemių. Žalgirio mūšis sustabdė ordino veržimąsi į rytus. Pralaimėjimo garsas aplėkė visą Europą - ji sužinojo, kad ordinas pralaimėjo mūšį ne su pagonimis, o su dviem valdovais krikščionimis. Niekas nebeskubėjo ordino gelbėti, o popiežius nebeskelbė naujų kryžiaus žygių.
1411 m. vasario 1d. (Torunės taika) buvo pasirašyta taikos sutartis. Lenkija ir Lietuva atgavo kai kurias teritorijas. Žemaitija užleista Vytautui iki gyvos galvos, tačiau Klaipėda liko vokiečių rankose. Klaipėdos kraštas ir lietuviams, ir ordinui turėjo didelę strateginę reikšmę. Pralaimėjęs mūšį, pastarasis ėmėsi diplomatinės kovos - kreipėsi į Romos imperatorių, kuris atsiuntė savo arbitrą spręsti ginčo dėl Lietuvos vakarinių sienų. Abi šalys pateikė savo įrodymus: ordinas - Mindaugo dovanų aktus kalavijuočiams, siekdamas įrodyti, kad esanti užrašyta visa Lietuva. Vytautas įrodinėjo, kad Memelio pilis esanti žemaičių žemėje ir dėl to turinti jam priklausyti.

Pasibaigus kovai

Kompromisiška, ir Vytauto, ir ordino reikalavimus patenkinančia, Melno taikos sutartimi 1422 m. pagaliau išspręsta problema, bet pagal ją Klaipėda ir jos kraštas liko ordinui.
_________________

caesar · Parašytas: Tr. 07 11, 2007 2:52 pm Rašyti temą:

Kuo čia Žalgirio mūšis ir Bizantija? Laughing

_________________
All the world's a stage,
And all the men and women merely players;
They have their exits and their entrances,
And one man in his time plays many parts,

Soldats, [...] songez que du haut de ces monuments quarante siècles vous contemplent

Dionisas · Parašytas: Tr. 07 11, 2007 3:45 pm Rašyti temą:

Tema pavadinta ,,Garsiausi mūšiai'' tai manau, kad pavdinimas apima ne tik bizantiją Wink

Aišku juk galima tekstą perkelti ir į kitą temą Very Happy

_________________

caesar · Parašytas: Tr. 07 11, 2007 3:48 pm Rašyti temą:

Gal išskirsiu Confused

_________________
All the world's a stage,
And all the men and women merely players;
They have their exits and their entrances,
And one man in his time plays many parts,

Soldats, [...] songez que du haut de ces monuments quarante siècles vous contemplent

Tutmozis · Parašytas: Tr. 07 11, 2007 4:34 pm Rašyti temą:

Nedarykit turgaus karvedziai, Laughing

vietos visiems uzteks.
_________________

Dionisas · Parašytas: Pir. 07 23, 2007 6:22 pm Rašyti temą: Pilėnų gynyba

Pilėnų gynyba

1336 m. į Ordino žemes atvyko daugybė riterių iš Prancūzijos ir Austrijos. Buvo surengtas dar vienas žygis į Lietuvą. Kryžiuočiai puolė Pilėnų tvirtovę. Pilies gynėjai, vadovaujami kunigaikščio Margirio, kelias dienas ir naktis didvyriškai kovėsi su riteriais. Tačiau gynėjų jėgos seko. Kryžiuočių ordino magistras, sutelkęs gausingus Vakarų Europos riterių būrius, tvirtai laikė geležiniame kumštyje apsiaustą pilį. Gynėjai galėjo pasitikėti tik savo jėgomis. Tai gerai žinojo ir įgulos vadas kunigaikštis Margiris, ir kiekvienas karys. Todėl jie įnirtingai gynėsi: svaidė akmenis, mėtė ietis, eikliomis strėlėmis retino priešų eiles, kirtosi kardais ir kirviais. Net moterys ir paaugliai ėmėsi darbo. Jie virino vandenį, kaitino dervą ir pylė priešams ant galvų. Bet jėgos buvo nelygios.
Kryžiuočiai į pilį paleido dešimt kapų padegamųjų strėlių. Stogus ir sienas apgaubė liepsna. Prasidėjo gaisras. Dar valandėlė kita, grius siena, ir gynėjų valia bus palaužta...Bet kol sveikieji kovėsi, sužeistieji, moterys ir vaikai, čia subėgę iš visų apylinkių, krovė kiemo viduryje didžiulį laužą. Po akimirkos kitos laužas įsiliepsnojo.
Tada pilies gynėjai į jį sumetė visą savo turtą, maisto ir pašaro atsargas, net mantą ir apyvokos daiktus. Paskui kariai žudė ligonius, vaikus ir žmonas, visus atiduodami ugniai, o patys da kirtosi iki poaskutinio atodūsio, iki paskutinio kraujo lašo. O kuris jau negalėjo pakelti kardo ar kirvio, tas persivėręs krūtinę peiliu šoko į liepsnojantį laužą. Visi ligi vieno. Paskutinis į laužą įšoko narsusis kunigaikštis Margiris.

Lietuvi, pabučiuok po kojų
Krauju permirkusią čia žemę!
Pagerbk kapus tėvų herojų,
Iš kur ainiai stiprybę semia!
Tai čia baisi, atmintina
Įvyko drama kruvina,
Kurios pasaulis nėra matęs...
Tai kapas Margio milžinų.

Maironis
_________________

Dionisas · Parašytas: Kv. 07 26, 2007 1:52 pm Rašyti temą: Saulės mūšis

Saulės mūšis

Kryžiuočiai seniai
Suvadinti svečiai
Į vaišes per Lietuvą traukia.
Ištroškę garbės,
Kai aušra patekės,
Išvys ko visai jie nelaukė.
Maironis

1236 m. vasario 19 d. Popiežius Grigalius IX paskelbė naują kryžiaus žygį. Kalavijuočių ordinas, jau pavergęs latvių ir estų žemes, susiruošė vykti į Lietuvą. Iš įvairiausių kraštų atkeliavo daug talkininkų kryžiuočių. Riteriai susiginčijo dėl žygio laiko. Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas veltui įtikinėjo kryžiuočius palaukti žiemos, kai užšąla upės ir pelkės. Kryžiuočiai norėjo žygiuoti kuo greičiau: jie kliovėsi savo gausa.
Galų gale netekęs kantrybės kalavijuočių magistras pasakė: ‘‘Jeigu jau taip veržiatės, aš nuvesiu jus į tą vietą, bet iš ten reikės prasimušti, ir jūs būsite sotūs šito karo, mes jau tuo pasirūpinsime‘‘. Šie magistro žodžiai rodo, kad kalavijuočiai neskubėjo į žygį, o kryžiuočiai nenustigo vietoje. Mat dauguma kryžiuočių buvo neturtingi, ir jiems reikėjo verstis savo ištekliais. O juos kiekviena diena sekino.
Žygyje dalyvavo ne tik vokiečių riteriai, bet ir pavergtų lyvių, latvių, estų, Pskovo žmonių-iš viso trys tūkstančiai karių. Įžygiavę į Lietuvą, visi pasiskirstė būriais, norėdami nusiaubti ir apiplėšti kuo didesnį plotą. Nuniokoję kaimus, išžudę gyventojus, būriai grįžo į stovyklą.
Kai vokiečiai jau rengėsi su grobiu keliauti į namus, žemaičių būrys, vadovaujamas kunigaikščio Vykinto, pelkėje prie upelio netoli Šiaulių privertė juos stoti į kovą. Šis mūšis įvyko 1263 m. rugsėjo 22 d. Žemaičių puolimas buvo toks staigus ir galingas, o vokiečių gynimasis pelkėje toks menkas, kaip kronika rašo, ‘‘paliegęs‘‘, kad žemaičiai juos ‘‘kaip bobas išmušė‘‘... O tiems kryžiuočiams, kurie šio mūšio kamštyje prasmuko pro žemaičius, neliko nieko kito, kaip tiesiausiu keliu bėgti per žiemgalių žemę. Čia žiemgaliai riterius mušė, ir nedaug jų pasiekė Rygą. Kalavijuočiai priešinosi iki galo, ir jų kartu su magistru žuvo 48 (kiti šaltiniai mini 50). Tai buvo pagrindinės Kalavijuočių ordino jėgos.
Vargu ar žemaičių kariuomenė buvo daug didesnė nei priešų. Tiesiog jų vadai gerai pažinojo kraštą ir parinko mūšiui vietą, kurioje priešai negalėjo pasinaudoti savo jėga.

Laimėjom mūšį-sunkų, svarbų, didelį!
Pasaulis sužinojo, kad yra jėga.
Nauja jėga-ji gali sustabdyti
Šunaują visą, besiveržiančią pas mus!
Ir tikrai:
Laimėti tokį mūšį-ne juokai.
Po to
Livonija negreitai atsigaus.
J. Marcinkevičius

Kurį laiką pralaimėję kalavijuočiai nesvajojo apie naujų žemių grobimą. Praradę mūšyje pagrindines jėgas, jie neįstengė išlaikyti nė pavergtų genčių. Sukilo kuršiai, sėliai, rytų žiemgaliai, net Saremo salos estai.
Tačiau kryžiuočiai neleido ppražūti sutriuškintam Kalavijuočių ordinui. 1237 m. jie prisijungė kalavijuočius. Nuo tol Kalavijuočių ordinas vadinosi Livonijos vardu.

_________________

Dionisas · Parašytas: Tr. 08 08, 2007 5:52 pm Rašyti temą:

Keletas Vytenio mūšių

1298 m. mūšis prie Karkuso

XIII a. pabaigoje, pačiame kovų dėl Žemaitijos įkarštyje, kilo Rygos arkivyskupo ir miesto konfliktas su Livonijos ordinu. Vytenis priėmė rygiečių pasiūlymą sudaryti sąjungą prieš Livonijos ordiną. Vykdydamas sąjungininko pareigą, 1298 m. Vytenis pasiuntė į Livoniją savo kariuomenę. Tais pačiais metais mūšyje prie Karkuso Livonijos ordino kariuomenė buvo sumušta. Rygai saugoti netoliese lietuviai pastatė pilį. Lietuvos didysis kunigaikštis pasiekė, kad Livonijos riteriai negalėtų dalyvauti žygiuose į Lietuvą.

1311 m. mūšis prie Voplaukio

1311 m. Vytenio vadovaujamai rinktinei įsiveržus į Prūsiją, pagrindinės Kryžiuočių ordino pajėgos ją puolė tik po savaitės. Nors šį mūšį prie Voplaukio lietuviai pralaimėjo, didelių nuostolių turėjo ir kryžiuočiai. Netrukus tarp Lietuvos ir Kryžiuočių ordino buvo sudarytos paliaubos.
Voplaukio mūšio įkaršyje Vytenis pats stojo į kovą su kryžiuočiais. Riteriai įsitikino, kad Vytenis-drąsus karys.
_________________

Dionisas · Parašytas: Antr. 08 21, 2007 11:03 am Rašyti temą:

Kovos su Maskvos didžiąja Kunigaikštyste

Atkaklių kovų su kryžiuočiais metais Algirdas tvarkė Lietuvos valstybės reikalus rusų žemėse. Remdamasis lietuvių ir baltarusių bajorais, jis ketino neleist sustiprėti Maskvos kunigaikštystei, kuri stengėsi tapti rusų žemių vienytoja. Algirdas mėgino pasinaudoti Maskvos ir Tverės didžiųjų kunigaikščių tarpusavio kovadėl teisės vienyti rusų žemes. 1368 m. Maskvos kariuomenė užpuolė Tverę. Tverės didysis Kunigaikštis Michailas atbėgo į Lietuvą ieškoti Algirdo paramos. Mat šis buvo vedęs Michailo seserį.
Neva teikdamas Michailui pagalbą, Algirdas surengė tris žygius (1368, 1370, 1372 m.) į Maskvą.

Trys Algirdo žygiai į Maskvą (1368, 1370, 1372)

1368 m. rudenį Algirdo žygyje dalyvavo Kęstutis su dar visai jaunu Vytautu, ‘‘visi lietuvių kunigaikščiai‘‘, ir nors priešas buvo užkluptas netikėtai, tačiau pats Algirdas nebuvo pasirengęs ilgai apgulčiai žiemos sąlygomis. Todėl, prastovėjęs prie Maskvos mūrų ‘‘tris dienas ir tris naktis‘‘ ir nuniokoję apylinkę, jis grįžo atgal. Anksčiau lietuviai niekad nebuvo pasiekę Maskvos vartų.

Antrasis (1370 m.) Algirdo rudens žygis, kuriame dalyvavo Kęstutis ‘‘su kitais lietuvių kunigaikščiais, Tverės Michailas ir Smolensko Sviatoslavas‘‘, rusams jau nebuvo netikėtas. Kai gruodžio 6 d. Algirdas priartėjo prie Maskvos sienų, kunigaikštis Dmitrijus užsidarė Kremliuje kuo geriausiai pasirengęs kovai. Tad Lietuvos valdovas, išstovėjęs 10 dienų, sudarė su juo paliaubas.

Trečiąjį Maskvos žygį 1372 m. pavasarį pradėjo Kęstutis ir Andrius Algirdaitis (iš Polocko); jie netikėtai su didele kariuomene įsiveržė į kunigaikščio dmitrijaus žemes. O pats algirdas į žygį išsirengė vasarą. Nors puolimo tikėjusis Maskva neprileido jo prie savo mūrų, tačiau nė viena šalis nestojo į atvirą kovą. Po kelių dienų buvo pasirašyta taikos sutartis, ir varžovai grįžo atgal į savo sostines, neįgiję aiškios persvaros ir nepasiekę ryškesnių laimėjimų. Algirdas daugiau nesikišo į Maskvos ir Tverės santykius.

Kremlius dabar
_________________

Tutmozis · Parašytas: Antr. 08 21, 2007 9:07 pm Rašyti temą:

Dionisai, parasyk, jei rasi apie Aizkraule (jei as teisingai parasiau), nes labai noriu apie ja paskaityt, arba apie kokius nors, kurie butu negirdeti.
_________________

Dionisas · Parašytas: Antr. 08 21, 2007 9:34 pm Rašyti temą:

Nemanau, kad rasiu tą mūšį, tačiau įdėsiu keletą gal ir negirdėtų kautynių Smile

1259 metų pavasarį (Balandžio - Gegužės mėn.) lietuviai puola Toluvos apylinkes

Jei Livonijos viduje ir buvo ramu, tai taikingos paliaubos su lietuviais buvo labai trumpos. Vasarai vos teprasidėjus lietuviai ir vėl suruošė žygį į žemes už Dauguvos.

„Lietuviai jug su vokiečiais padaryta taika nesirūpindami, priėję Dauguvos upę ties Kuoknese ir iššaukę iš pilies vyrus, sviedė į Dauguvą ietį, tuo būdu atšaukdami vokiečiams taiką ir draugystę“.

Tada, stambi lietuvių kariuomenė, nekreipdama į nieką dėmesio, persikėlė per Dauguvą ir nužygiavo į Toluvą, kur ėmė plėšti latvių kaimus. Grobimas ir naikinimas ėjo iki Trikatos srities. Atrodo, kad Trikatoje latviai buvo suruošę pasipriešinimą, tačiau nesėkmingą. Lietuvių nelaisvėn pateko latvių vadas Tolivaldis su sūnumi Varibuliu.

Atmušę latvių pasipriešinimą, lietuvių raiteliai skubiai persikėlė į Gaujos šiaurinį krantą ir nužygiavo iki Jumeros, kur netikėtai užklupo latvius kaimuose, dar nesuspėjusius išsislapstyti.

Paėmę dideli grobį, nelaukdami kol latviai suorganizuos pasipriešinimą, lietuviai netrukdomi greit pasuko atgal. Latviai tuo tarpu nesėdėjo rankas susidėję. Išvengęs lietuvių nelaisvės, vienas iš Tolivaldžio sūnų, vardu Ramekis, „matydamas, kad belaisviu vedamas jo tėvas ir brolis“, ėmė skubiai telkti vyrus prieš plėšiančius lietuvius. Jam į pagalbą iš Vendeno pilies atskubėjo komtūras Bertoldas su kalavijuočių būriu. Taip greitomis surankiota kariuomenė nusekė paskui besitraukiančią lietuvių vilkstinę. Tačiau, persekiotojų jėgos nebuvo pakankamai stiprios, o be to, „Ramekis pabijojo savo tėvo nužudymo, jei lietuvius užpultų iš užpakalio, todėl apvedė juos kitu keliu“. Latviai buvo pasiryžę suruošti lietuviams pasalas jų grįžimo kelyje. Ramekio vylius tačiau nepasisekė. Lietuviai suprato persekiotojų manevrą ir todėl pasuko trumpiausiu keliu.

Persikėlę per Dauguvą, jie jau buvo saugūs nuo pasalose sustojusių latvių ir vokiečių.

Skubotu lietuvių pasitraukimo žygiu, besiartinant vilkstinei prie lietuvių žemės, pasinaudojo belaisviai: „pabėgo nuo jų Tolivaldis ir dešimt dienų duonos nevalgęs, tačiau linksmas, grįžo į savo tėvynę“. Ar jo sūnui Varibuliui irgi pasisekė pabėgti iš nelaisvės, kronikininkas neužrašė.
_________________

Dionisas · Parašytas: Pen. 08 24, 2007 4:46 pm Rašyti temą:

Radau ir apie Aizkraulės mūšį Wink

Aizkrauklės mūšis (Ašeradės mūšis) – LDK ir Livonijos ordino kariuomenių mūšis, vykęs 1279 m. kovo 5 d. netoli Aizkrauklės (vok. Ascherade) gyvenvietės, Dauguvos dešiniajame krante. Mūšis įvyko Livonijos ordino magistro E. von Rasburgo vadovaujamai kariuomenei grįžtant iš žygio, kurio metu buvo nusiaubtos Kernavės apylinkės. Mūšyje spėję susirikiuoti ordino kariai išblaškė priešakinį lietuvių dalinį, tačiau besivejant šį dalinį, juos užpuolė pagrindinės lietuvių pajėgos. Mūšyje ordino pajėgos sumuštos, žuvo magistras, 71 ordino riteris (daugiausiai po Durbės mūšio).

Po mūšio buvo pristabdyti Livonijos ordino puldinėjimai, sukilo žiemgaliai.
_________________

Tutmozis · Parašytas: Št. 01 12, 2008 11:43 pm Rašyti temą:

Lietuvių kovos su kryžiuočiais XIII-XIV a. Ko čia daugiau: narsos ar gudrumo?

Kryžiuočių ordinas tikrai nepasižymėjo gudrumu, tai daugiau nenumatyta sėkmė ar besaikis tikėjimas savo magistru.
Pirmieji kryžiuočių ordino antpuoliai į Lietuvos teritoriją fiksuojami 1231m., kai ordinas puola aisčių kiltis.
Toliau metraščiai tyli, kol 1253m. Dobrynės ordinas prisijungia prie augančios kryžiuočių armijos.

Paskutiniais XIII amžiaus dešimtmečiais svarbiausiu Lietuvos valdovų rūpesčiu tapo pasipriešinimas kryžiuočiams. Kryžiuočių ordinas, įkurtas Palestinoje, laikėsi tokios pačios savo taktikos kaip ir kaudamiesi su arabais – tai beprotiškas veržimasis į šalies gilumą ir statymas ten pilių.
Bet lietuviai pasirodė nemenki priešininkai, todėl kryžininkai turėjo rūpintis kaip išlaikyti savo pilis sveikas nuo puolančių lietuvių kunigaikščių kariuomenių.
Popiežius siuntė kryžininkus į Lietuvą tik kaip pagalbą Livonijos ordinui apkrikštyti pagonis lietuvius.
Tačiau po 1323-24 m. ima aiškėti tikroji kryžininkų puolamoji taktika. Tai noras užimti kuo daugiau žemių, kurios priklausytų magistrui ( kryžininkų vadui), o dar tiksliau Šventajai Romos imperijai.
Šiuos planus atskleidžia kunigaikščio Gedimino laiškai popiežiui ir vakarų Europos miestams. Gediminas pažymi, jog jo šalis ir iš pietų, ir iš šiaurės yra spaudžiama ordinų , kurie teigia, kad į žemes braunasi su taikiu pasiūlymu, o iš tikrųjų siekia tik žemių užkariavimo.
Taigi ordinui nėra pagrindo slėptis dėl doraus tikslo, todėl prasideda galingi mūšiai.
Tuo tarpu Šventosios Romos imperatorius, pasitikėdamas savo kariuomene, 1337m. padovanoja kryžiuočių magistrui LDK kaip imperijos leną. Čia galima laikyti apsoliučios galios taikymo pradžią, nes kaudamasis ordinas jau plečia savo žemes.
Pirmieji mūšiai prasideda 1336metais Pilėnų pilies užpuolimu. Tiesa šis puolimas sėkmingas kryžiuočiams, nes Pilėnai, po savaitės trukusios kovos, susidegina ir kryžiuočiams tenka buvusios pilies vietoje statytis savo pilį, kurią pavadina Hesenburgu. Taigi kryžiuočiai gali girtis, kad yra stipriausia kariuomenė visoje Rytų Europoje. Nors lyginant dabar šis apsiskelbimas kelia juoką , nes parodo, koks bukas buvo šis gudrumu grįstas tikslas.
Valdant Algirdui ir Kęstučiui ( 1345-1382), į Lietuvos teritoriją kryžiuočiai surengia net 8 žygius. Šie žygiai buvo tarsi pramoginė medžioklė atvykusiems svečiams, todėl į Lietuvą ima veržtis įvairių šalių riteriai. Vien per Algirdo valdymo metus(1345-1377) kryžininkai užpuola Lietuvą net 70 kartų, tuo tarpu patys lietuviai surengia tik 31 puolimą iš kurių ne visi sėkmingi. Narsieji kryžininkai vis labiau skverbiasi į Lietuvą, kol pagaliau sustabdomi.
1348m. Strėvos mūšyje kryžiuočiai užklumpami Algirdo ir Kęstučio kariuomenių ir priversti trauktis, nes toji vietovė pilna pelkių ir sunki manevruoti didžiuliais ir šarvais apsiginklavusiai kryžiuočių armijai. Kaip pasakoja metraščiai riteriai bando perplaukti upę, tačiau sunkūs šarvai juo nuskandina, taigi čia gelbsti gudri kunigaikščių taktika, kurią jie taiko ir kituose mažesniuose mūšiuose.
Tačiau po šio karo kryžiuočiai Europoje sutinkami kaip nugalėtojai. Kodėl taip yra? Pasiskelbti laimėjusiems prieš didžiulę armiją buvo naudinga, nes tatai imponavo Europos riteriams ir daugiau jų viliojo į talką ordinui.
Kaip matėme vėliau 1362m. Kauno pilį, vadovaujama Vaidoto, jau puola jungtinė škotų, vokiečių ir prancūzų armija. Taigi naudodami numatytą taktiką pasikasti po pilies pamatais kryžiuočiai nesitiki, kad lietuviai laikysis iki paskutiniųjų, nes Vaidotas nors ir likęs su 300 karių vis dar bando laimę prasiveržti pro didžiules kryžininkų armijas. Jis (Vaidotas) paimamas į nelaisvę ir nugabenamas į kryžiuočių sostinę Marenburgą. Kauno pilies vietoje jie pastato Gotsverderį ir taip bando stiprinti savo jėgas artėdami prie Vilniaus, bet ši pilis po mėnesio sugriaunama Kęstučio. Taigi noras turėti dideles pajėgas šalies centre žūsta.
Kariaudami kryžiuočiai naudojosi ir klimato pranašumais, nes visi jų žygiai būdavo surengiami Vasario (patogus kelias, užšalęs vanduo) ir Rugpjūčio(vasaros sausra) mėnesiais.

1370m kryžininkai sugriauna visas panemunės pilis, to pasekoje Kęstutis su Algirdu surengia žygį prieš Karaliaučių. Kryžininkai susivienija ir stoja ginti savo pilies. Tačiau dar nespėjus broliams susijungti(nes jie keliauja skirtingais keliais) Kęstutis, o vėliau ir Algirdas priversti trauktis.
Lemiamas mūšis įvyko ties Rūduvos bažnytkalniu. Tame mūšyje žuvo pats ordino vadas,- maršalka, 3 komturai (pilių bei sričių viršininkai) . Bet lietuviai vis tiek atsiraukia, todėl ordinas gali skelbtis nugalėtojais.
Mūšis, kuris išsprendė karus su kryžininkais įvyko 1410m. liepos 15d. ties Griumvaldo ir Tanenbergo miestais. Jame jungtinė Vytauto ( Lietuvos didžiojo kunigaikščio) ir Jogailos ( Lenkijos karaliaus) kariuomenė pagaliau sutriuškino kryžiuočius. Pasitelkę apgaulingą taktiką lietuviai suklaidino kryžininkus ir nužudę jų magistrą Urlichą fon Jungingeną laimėjo karą.
Kyla klausimas, kur dingo stiprios kariuomenės drąsa, kuri lydėjo kryžininkus į visus karus ir kur tie sumanūs vadai, kurie surengė tiek pasalų iki šio karo? Manyčiau, jog didi vokiečių narsa tai tik jų pačių išpūstas burbulas pasipuikuojant prieš Europos riterius, o sumanus gudrumas tai paprasčiausias atsitiktinumas.
_________________