SENOVĖS EGIPTAS

Tutmozis

Paslaptingasis grafas pasirodė Paryžiuje tarp 1758m. ir 1760m. Sostinės salonuose ir Europos karalių rūmuose sklido kvaili gandai: ęsą jis gyvenąs daugiau kaip tris tūkstančius metų, pažinojęs Jėzų Kristų, mokąs daryti deimantus ir galįs tapti nematomas.

Pirmasis pasirodymas Londone
Pirmą kartą grafas Sen Žermenas paminėtas 1745m. Šis iš pažiūros 50 metis vyras, nuo dviejų metų gyvenęs Londone, tais metais buvo suimtas kaip Stiuartams palankių laiškų perdavėjas. Anglija nepasitikėjo užseniečiais, yapč prancūzais: Sen Žermenas degeliui savaičių buvo įkalintas savo namuose. Tada jis prisižadėjo du dalykus: gyventi svetima pavarde ir ,,visiškai" nebendrauti su moterimis".

Alchemikų labaratorija Šamboro pilyje
1746m. Sen Žermenas paliko Londoną. Dvylika metų apie jį nieko nebuvo žinoma. vieni kalbėjo, kad jis pasitraukęs į Vokietiją, kur užsiimąs cheminiais ir alcheminiais tyrimais. Kiti - kad jis keliauja po Indiją ir Tibetą. Nė viena iš šių kelionių versijų nebuvo patvirtinta, bet vėliau konstatuota, jog grafas iš tikrųjų daug žinojo apie Rytus.
1758m. pradžioje grafas grįžo į Paryžių ir tuojau pat įteikė prašymą Karališkųjų pastatų direktoriui Marinji. Jis prašė leidimo naudotis kurio nors karališkuoju pastatu, nes ten norėtų įrengti labaratoriją ir fabriką, už tai mainais žadėjo Liudvikui XV ,,galintį daugiausia turtų duoti ir rečiausią, kurį padarysiąs atradimą." Palankiai vertinęs ,,naudingus menus" Marinji grafui paskyrė Šamboro pilį, didžiulį tuščią pastatą.

(šamboro pilis iš išorės)
Ten Sen Žermenas įkurdino savo asistentus, darbininkus ir laboratoriją. Tačiau pats grafas daugiau laiko leisdavo Paryžiuje negu Šamboro pilyje. Jis greitai pradėtas kviesti į garsiausius salonus. Grafas buvo pristatytas markizei de Pompadur: ši sužavėta grafą pristatė karaliui. Liudvikas XV greitai įvertino šį puikų žmogų ir tapo vienu jo draugų.Tuo metu Sen Žermenas apibūdinamas kaip 40-50 metų vyras, nors nuo to laiko, kai gyveno Londone, jau buvo praėję daugiau kaip dešimt metų.

Du puikūs anekdotai reputacijai pagerinti
Du autentiški anekdotai sukurti iš gandų apie alchemijos žinias ir grafo Sen Žermeno nemirtingumą. Štai pirmasis: Sen Žermenas turėjęs labai gražią brangakmenių kolekciją ir vieną dieną ketinęs karaliaus akivaizdoje išvalyti diemantus. Liudvikas XV jam atnešė dėmėtą deimantą. Po kelių dienų Sen Žermenas jį grąžino karaliui visiškai švarų. Kyla klausimas, ar jis deimantą išvalė cheminiu būdu, ar paprasčiausiai nugludino identišką akmenį? Neišaiškinta paslaptis.
Kitas anekdotas pasklido po pietų su senąją grafiene Serži, kuri jį palaikė žmogumi, prieš penkiasdešimt metų matytu Venecijoje. Sen Žermeną galbūt tas paprasčiausiai pralinksmino ir jis nė nesistengė įrodynėti, jog senoji dama klydo. ši istorija greitai pasklido Paryžiuje.

Mylėtas Liudviko XV ir nekęstas Šuazelio
Grafas užkariavo karaliaus simpatijas, bet neteko įtakingo hercogo Šuazelio, vyriausiojo Liudviko XV ministro, malonės. Šis organizavo kampanijas norėdamas grafą diskretituoti. Šuazelis sumokėjo juokdariui Govui, kad tas pamėgdžiotų grafą Sen Žermeną ir prisistatinėtų vietoj jo. govas lankėsi salonuose kaip Sen Žermenas ir pasakojo neįtikinamiausias istorijas: jis gėręs su Aleksandru Didžiuoju, puotavęs vestuvėse Kanoje - beje, gerai pažinojęs Jėzų ir išpranašavęs ajm baisų galą...
Greitai Govas buvo atpažintas ir apgavystė atskleista, bet pasakojimai apie Sen Žermeną ir toliau plito. Kitaip negu tikėjosi Šuazelis, tikrasis Sen Žermenas nebuvo išjuoktas, apsuptas paslaptingos auros jis buvo dar labiau išaukštintas.
Nusivylęs ministras turėjo laukti 1760m., kad galėtų atsikratyti Sen Žermeno, apkaltinęs jį šnipinėjimu. Patekęs į nemalonę grafas pabėgo į Nyderlandus.
Vėlesniais metais jis lankęsis Italijoje, Rusijoje ( buvo trumpam sustojęs Kaune bei Vilniuje), Saksonijoje, Prūsijoje: visur norėjęs įsteigti labaratorijas, kad galėtų tęsti pigmentų ir spalvų tyrimus.

Nemirtingojo mirtis
1766m. jį globojo Prūsijos karalius Frydrichas II, bet po metų Sen Žermenas jį paliko. Galiausiai jis atvyko į Gotropą prie Baltijos jūros, kur jį priglaudė Heseno kunigaikštis. 1784m. jis mirė, sulaukęs 93m., kaip sakė Heseno kunigaikštis, kuriam jis atliko išpažintį. Tačiau pažiūrėti Sen Žermenas atrodęs vos šešiasdešimties. Sužinojęs šią naujieną, daugelis negalėjo patikėti grafo mirtimi. Plaukte plaukė įvairiausi liudijimai: daugelis tvirtino jį matę masonų kongrese 1785m., kiti - 1788m. Venecijoje, esą jis perspėjęs Mariją Antuonetę apie kitais metais neišvengiamai kilsiančią revoliuciją, dar kiti ji sutikę 1815m. Vienos kongrese, vienas anglas su juo bendravęs Paryžiuje vandant Liudvikui Pilypui, kiti keliai susikirto 1905m. Tibete, vėliau - 1926m. Romoje. Sklido legendos...
Sen Žermenas - išskirtinė asmenybė. Jis niekada nesistengė paneigti jį linksminusių gandų. Ši asmenybė išliko istorijoje, nes simbolizavo seniausią žmogaus svajonę - nemirtingumą.
_________________

Tutmozis · Parašytas: Št. 07 21, 2007 7:18 pm Rašyti temą:

Užbaigiau straipsnį Laughing

_________________