SENOVĖS EGIPTAS

Dionisas · Parašytas: Sk. 07 08, 2007 6:19 pm Rašyti temą: Senoji Kinijos civilizacija

Senovės Kinija

Nors Indijos ir Kinijos civilizacijos formavosi greta, tačiau panašios nebuvo. Indija – religijų, metafizinio spekuliatyvaus mąstymo civilizacija, o Kinijos civilizacija buvo gana abejinga religijai kaip tikėjimo, dievų panteono, mistikos, metafizikos dariniui. Kinui buvo svarbesnė socialinė etika ir elgesio administracinė reglamentacija. Blaivus jo protas nemąstė apie paslaptingą būtį, apie mirties ir pomirtinio gyvenimo problemas. Kinas labiau nei nemirtinga dvasia rūpinosi materialiu gyvenimu. Gerbtiniausiais pranašais Kinijoje buvo laikomi tie, kurie mokė gyventi pagal įprastines normas, gyventi dėl paties gyvenimo, o ne dėl palaimos aname pasaulyje.
Kinijos riba nuo seniausiųjų laikų buvo lyguma, plytinti palei Ramųjį vandenyną. Žmonių veiklos pėdsakai Chvangchės upės slėnyje yra daugiau kaip pusės milijono metų senumo. Būsimos kinų tautybės branduolį sudarė Chvangchės slėnyje gyvenę protosino – tibetiečiai. Pirmieji valstybiniai junginiai formavosi trijų upių – Chvangchės (Geltonosios), Jangdzės (Mėlynosios), Sician (Perlų) – slėniuose. Tačiau civilizacijos formavimosi centras vis dėlto buvo Chvangchės upės baseino vidurys. Nepaprastai derlingame krašte, kalnų upių suneštame molžemyje, pirmieji kinų žemdirbiai augino ryžius ir grikius.
Kinijos seniausioji istorija paprastai periodizuojama pagal dinastijas: Sia (legendinė), Šango (Ino), Džou, Cinų, Chanų. Civilizaciniu atžvilgiu iki III a. pr. Kr. pabaigos Kinija brendo, augo, klestėjo. O Cino imperijos laikais (221 – 207 m. pr. Kr.) prasidėjo jos civilizacijos nuosmukis.

Civilizacijos pagrindai

Jau vadinamosios Šango dinastijos (XVII – XII a. pr. Kr.) pradžioje kinai kasė kanalus, drėkino laukus. Jų bendruomenės ėmė jungtis, kalėsi pirmieji valstybingumo daigai. Senovės Rytų istorijos specialistas K. Vitfogelis pabrėžia ypatingą gamtos sąlygų vaidmenį pradiniame Kinijos istorinės raidos etape. Pasak jo, vandens stoka nulėmusi Kinijos griežtos centralizacijos kelią. Norint žemės ūkį aprūpinti vandeniu, reikėjo įdėti daug darbo, sutelkti daugybę darbininkų ir visą jėgą nukreipti viena linkme. Sudėtinga dirbtinio drėkinimo sistema suintensyvino kinų žemės ūkį. Žemė savo vaisiais galėjo aprūpinti daugiau žmonių. Kinijos gyventojų ekonominis lygis pakilo, tačiau jie pralaimėjo politiškai. Daug savo galių kinai savo noru perleido monarchui. O šis jas naudojo ne tik irigacijos sistemos priežiūrai, bet ir savo valdžios stiprinimui. Kinijos visuomenę K. Vitfogelis pavadino „hidrauline bendruomene”. Mokslininkas kiek suabsoliutino gamtos įtaką civilizacijos raidai, be to, kaip reikiant neįvertino Kinijos monarchijos sistemos. Visos valdymo formos yra geros, kai valdovai siekia kilnių tikslų.
Šango epochoje kinai pasiekė svarbių laimėjimų: jie naudojo bronzą, statė miestus, tobulino raštą. Gražių žalvario liejinių, šilko gamyba, puodų žiedimas, akmens skulptūros rodė didele kultūros pažangą, palyginti su ikidinastiniais ar legendiniais Šia dinastijos laikais. Beje, civilizacija buvo paplitusi plačiau, nei siekė Šango valstybės ribos.
Šango laikotarpiu atsiskleidė ir Kinijos religijos ypatybės. Kinai nuo seniausiųjų laikų turėjo didelį dievų ir dvasių panteoną. Jiems buvo aukojamos net kruvinos aukos. Tačiau ilgainiui virš kitų iškilo Šandi, legendinis protėvis, totemas. Jis tapo aukščiausiąja dievybe. Toks jo, kaip protėvio, tautos pradininko iškėlimas stiprino racionalųjį protėvių kultą ir silpnino mistinį kinų religijos pradą. Pagrindine bendravimo su dieviškaisiais protėviais apeiga tapo būrimas. Jo tikslas – informuoti protėvius apie savo ketinimus, sėkmes ir nesėkmes, sužinoti jų nuomonę. Manoma, kad iš būrimo bus atsiradęs ir kinų raštas. Pirmieji raštijos paminklai buvo išbraižyti piktografiniais ženklais (vėžlio kiautai). Jie naudoti būrimo apeigų metu.

Budistų šventykla

„Aukso amžius” (1100 – 221 m. pr. Kr.)

Įsiviešpatavus antrajai, Džou, dinastijai, prasidėjo civilizacijos „aukso amžius”. Džou gentis, sujungdama Chvangchės upės tautas, perėmė visus Šango laimėjimus, taip pat ir politinis šalies susiskaldymas. Kinijos valdovai turėjo dalytis valdžia su stambesniais žemių savininkais, karalysčių valdovais vangais. Daugybė mažų valstybėlių tik nominaliai klausė centro valdžios.
Nuo VIII a. pr. Kr. karalysčių separatinės tendencijos ypač sustiprėjo. Džou valstybės decentralizacija atvedė net prie „Džango” – „Priešiškų karalysčių” laikų. V a. pr. Kr. Kinijoje kovojo vienuolika beveik savarankiškų valstybių – kiekviena norėjo tapti pirmąja. O klajoklių keliamas pavojus reikalavo konsolidacijos. Dėl klajoklių žunų antpuolių net sostinė ir visas politinis gyvenimas VIII a. pr. Kr. persikėlė į Rytus. Konsolidaciją pradėjo Cino karalystė. Kinų istorikas Sėma Cianas rašė, kad IV a. pr. Kr. ministras Šan Jangas, vienas artimesnių Cino vango patarėjų, įvykdė keletą reformų. Jomis panaikino tradicinį visuomenės skirstymą. Iki tol visi kinai priklausė vienai kuriai iš penkių grupių: 1) „vienintelis tarp žmonių” – vangas, 2) paveldimų valdų šeimininkai, 3) genčių vadovai pagal paveldėjimą, 4) didžiosios šeimos galvos, 5) liaudis. Šan Jangas Kinijos gyventojus suskirstė pagal karinius nuopelnus. Senoji diduomenė prarado privilegijas. Iškilo nauja karinė aristokratija. Šan Jangas suardė ir didžiąją kinų šeimą – priverstinai atidalijo suaugusius sūnus. Visoje Cino karalystėje įsivyravo kariška tvarka. Šeimos buvo suskirstytos į administracinius „u” ir „ši” vienetus – padalinius. Įvesta bendra tų padalinių atsakomybė. Nusižengus vienos kurios šeimos nariui, atsakydavo visas padalinys.
Šan Jango reformos pakeitė valstybės politinę santvarką. Cino politinė galia sustiprėjo. O sąmyšių, nesibaigiančių karų su klajokliais laikotarpiu tai buvo labai svarbu.
Džou laikais labai išsiplėtė prekybos apimtis ir mastai. Kinai pradėjo prekiauti su vakarų kaimynais Didžiuoju šilko keliu, kuriuo keliaudami per Vidurinę Aziją jie pasiekdavo net Viduržemio jūros pakrantes. Pradinis šio kelio taškas buvo Kinija, galinis – Roma, o tarpiniai punktai – Indija, Persija, Arabija, Sirija.
Džou laikotarpis „aukso amžiumi" buvo vadinamas ne dėl ekonominės bei politinės krašto padėties. Visos civilizacijos pakilimą nulėmė kultūros laimėjimai. Džou laikais buvo sukurta dauguma klasikinių literatūros veikalų, susiformavo teisinė sistema, iškilo religinės bei moralinės doktrinos, tuo laikotarpiu gyveno didieji Kinijos išminčiai Lao Dzė, Konfucijus, Mencijus.
XI—VIII a. pr. Kr. buvo sukurta „Tianminio” teorija. „Tian” reiškė „Dangus”. Nustūmęs į antrą vietą Šandi, Tian tapo ne tiek aukščiausiąja dievybe, kiek aukščiausiu proto, teisingumo, gerumo įsikūnijimu. Pabrėždami giminystės ryšius su Tian, Džou valdovai savo valstybę ėmė vadinti „Padangių šalimi”, o save – „Dangaus sūnumis”. Tapdami nelyginant Dangaus valdovais, jie prisiimdavo atsakomybę už viso pasaulio likimą. Pasauliu buvo laikoma Kinija ir aplinkinės barbarų provincijos. Barbarai tame pasaulyje neva trokštą tapti „Centrinės karalystės” – „Padangių šalies” dalimi. Buvo ir kitas „Tianminio” teorijos variantas. Valdovui tesanti suteikta laikinoji dangiškoji valdžia žemėje su sąlyga, kad jis tinkamai rūpinsis savo tauta.

Konfucijus ir jo mokslas

Geriausias kinų visuomenės tradicijas surinko, susistemino ir apibendrino Konfucijus (551— 479 m. pr. Kr.). Konfucijus – tai Kong Fuce vardas, sulotynintas pirmojo europiečio sinologo Mato Rikko. Jis buvo šviesiosios aristokratų pasaulėžiūros reiškėjas. Jam menkai terūpėjo religija ir jos liaudiškos apraiškos. Tik vėliau Mandžiūrijos dinastija paskelbė Konfucijų religijos reformatoriumi, didesniuose miestuose jo garbei ėmė statyti šventoves, aukoti aukas. Taip Konfucijus buvo paverstas šventuoju, o jo mokslas pripažintas religija.
Konfucijus, kaip vėliau ir Kristus, savo mokslą kūrė jau esamos civilizacijos ir kultūros pagrindu. Bet jų vaidmuo skyrėsi. Konfucijus tradiciškai laikomas jau buvusio kanono redaktoriumi. Galima sakyti, kad Kristaus mokslas – revoliucija, o Konfucijaus – evoliucija. Ir kaip asmenybei Konfucijui nebūdingas toks tragizmas, dramatizmas, kaip, sakysim, Kristui ar Budai. Jis troško būti politiniu veikėju, bet ne Mokytoju. Šiuo metu apie Konfucijaus politinę veiklą niekas net neužsimena, o jo mokslas tapo daugelio kinų gyvenimo taisyklėmis.
Konfucijus buvo daugiau etinio, nei religinio pobūdžio filosofas. Jis kūrė dorovės sistemą asmeniui, šeimai, valstybei. Jo filosofijos pagrindas – tam tikrų santykių nustatymas tarp žmo¬nių: moteris turi paklusti vyrui, sūnus – tėvui, pilietis – valdovui. Valstybė Konfucijui buvo patriarchalinė institucija, o valdovas – tautos galva, kurios tikslas išlaikyti idealią pusiausvyrą valstybėje ir visuomenėje.
Kartais konfucianizmas vadinamas išnaudojimą, nelygybę grindžiančia ideologija. Jis esą reikalauja, kad kiekvienas žmogus neprieštaraudamas, klusniai vykdytų tam tikras pareigas: vyras – šeimos galvos, vergas – vergo, valdovas – valdovo. Bet kurio žmogaus norui užimti „nederamą” vietą neva turį būti priešinamasi. Tačiau kyla abejonių, ar galėjo Konfucijus skelbti priešinimosi idėjas. Juk jo vienintelis siekis buvo žmonių santykių harmonija. Laimėjimais šioje srityje niekas jam neprilygo.
Konfucianizmo pagrindu daugybė kinų tautelių suformavo bendrą kultūrą, ištobulino meną, amatus. Mokytojais tapusių Konfucijaus šalininkų pats didysis rūpestis buvo senovės raštų aiškinimas ir interpretavimas. Buvo suredaguota Ši dzin giesmių knyga, Šu dzin istorinių pasakojimų knyga, Džun ciu metraštis. Juose išliko duomenų apie seniausią ir didžiausios pagarbos vertą Kinijos istoriją.
372—289 m. pr. Kr. gyveno kitas išminčius – Mencijus. Ir jis skelbė konservatyvųjį moralės mokslą. Remdamasis senovės pavyzdžiais, Mencijus mokė humaniškumo, padoraus, tautos poreikius atitinkančio valdymo. Filosofas daug anksčiau nei garsusis prancūzas Ž. Ž. Ruso patikėjo žmogaus prigimties gerumu ir savo kūrybą grindė meilės bei pareigos principais. Mencijus plėtojo Konfucijaus skelbtas taikos ir darnos tarp žmonių idėjas: „Ne valstybių sienos apsaugo tautą; ne kalnai ir upės gina valstybe; ne su ginklų pagalba valdomi žmonės, bet pačių valdinių darna ir vienybė leidžia klestėti karalystei”. Atsakomybę už darną ir tvarką jis skyrė valdovui: „Valdiniai, kuriems nieko netrūksta, gyvena tvarkingai ir dorai. Bet jei nėra gerovės, jų dvasia ir moralė pradeda smukti. Tesistengia valdovas patenkinti valdinius ir neapsunkinti jų per dideliais reikalavimais. Kaip vanduo teka žemyn, kaip gyvuliai ieško saugios prieglaudos, taip ir valdiniai buriasi apie rūpestingą valdovą”.

Legizmas

V – III a. pr. Kr. konfucianizmas buvo įtakingiausia ir reikšmingiausia Kinijos filosofinė mokykla. Ir vis dėlto jo siūlomi šalies valdymo metodai kurį laiką nerado kelio į valdovų širdis. Jiems priešinosi legistai.
Konfucianizmas neteikė jokios reikšmės valdymo technikai, įstatymams, institucijoms, jam buvo svarbu tik moralinis tobulėjimas. Legistai laikėsi priešingų pažiūrų. Jų doktrinos pagrindas buvo rašytiniai įstatymai, remiami lazdų ir kitokių bausmių. Pasak legistų kanonų, įstatymus parengia išmintingi reformatoriai, išleidžia valdovas, o įgyvendina, remdamiesi galingu biurokratiniu administracijos aparatu, tam parinkti ministrai ir valdininkai. Konfucianizmas orientavosi į praeitį, aukštino moralę bei kultūrą, o legizmas metė praeičiai iššūkį, moralės ir kultūros atsisakydamas.
Nuoseklus legistas buvo jau minėtas Šan Jangas. Po jo reformų į sustiprėjusios Cino valstybės sostą 246 m. pr. Kr. įžengė Džengas. Jam prireikė kelių dešimtmečių, kad nukariautų paskutines nepriklausomas Kinijos kunigaikštystes. 221 m. pr. Kr. Kinija buvo suvienyta. Tačiau baigėsi ir civilizacijos klestėjimas.

Cino imperija

(Cino terakotiniai kariai)

Džengas į istoriją ėjo Cin Ši Chvang-di („Visų pirmojo Cino im¬peratoriaus”) vardu.

(pirmasis imperatorius ir Kinijos suvienytojas)

Jam pirmajam iš Kinijos valdovų buvo pavaldi visa imperija, kurią sudarė 36 provincijos. Jas valdė gubernatorių triumviratai. Naujoji imperija buvo biurokratinė: vietoj aristokratų ją valdė imperatoriaus skiriami valdininkai, stropiai jo paties kontroliuojami.
Iš Cin Ši Chvang-di laikų išliko pasakojimų apie statybą didžiulio amfiteatro, į kurį tilpo 10 tūkst. žmonių. Šiam darbui buvę sutelkta 700 tūkst. žmonių. Dar daugiau darbininkų prireikė Didžiosios kinų sienos statybai.
Jau IV a. pr. Kr. Kinijos valstybėlių valdovai ėmė statyti įtvirtinimus – sienas perėjose ir keliuose, kuriais į šalį plūdo klajokliai. Sienos, tiksliau sakant, žemių pylimai, tarpais tęsdavosi keliasdešimt kilometrų. Tačiau ši apsauga buvo ne be trūkumų: pirma, sienų nebuvo kam saugoti, o antra, jas buvo galima apeiti.
Cin Ši Chvang-di planavo visus pylimus sujungti į „dešimties tūkstančių li” (neišmatuojamo) ilgio gynybos sieną. „Visų pirmajam” imperatoriui valdant visiems amžiams iškilo 2500 km ilgio, 5—10 m aukščio, iki 7 m pločio siena.
Ir šiais laikais tebestūksanti kaulais grįsta, krauju bei prakaitu sutvirtinta Didžioji kinų siena yra viena beprasmiškiausių istorinių liekanų. Strateginė sienos paskirtis nepateisino tų aukų, kurios buvo į ją sudėtos. Ne sienos bei ginklai stabdė priešų puolimus. Aukšta kinų civilizacijos kultūra perauklėdavo klajoklius, paversdavo juos kinais.
Cin Ši Chvang-di pakėlė ranką ir prieš kultūrą. Jo sukurta valstybė taip imponavo kaimynams, kad ją imta vadinti šios dinastijos vardu – Kinija (angl. China, pranc. Chine, ital. Cina). Absoliučiausias monarchas bus norėjęs likti „Visų pirmuoju” ir kinų istorijoje. Senovės istorikai teigia, kad Chvang-di nedavė ramybės tautos prisimenama žila senovė, legendiniai pirmieji trys valdovai, kurių laikais viešpatavusi taika ir ramybė. Istorija tu¬rėjusi prasidėti juo – „Visų pirmuoju”. Tad imperatorius 213 m. pr. Kr. įsakė per 30 dienų atgabenti į sostinę visas knygas ir viešai jas sudeginti. Išimtį sudarė tik medicinos, žemdirbystės, burtų bei Cino dinastijos istorijos knygos.
Ar begalima suduoti stipresnį smūgį civilizacijai? Bet tai įvyko paskutiniais Cin Ši Chvang-di gyvenimo metais. „Visų antrasis”, silnavalis jo įpėdinis, nedaug teatsiliko nuo tėvo, ypač žiaurumu. Praėjus vos šešeriems metams, buvo nužudytas ir jis. Taip baigėsi planuotoji „dešimties tūkstančių generacijų” Cino dinastija.

Budų siena

Chanų laikai (206 m. pr. Kr. – 219 m. po Kr.)

(pirmasis imperatorius)
Po mirtino smūgio, kurį patyrė kinų kultūra ir tradicija, to¬lesni gerovės laikai Kinijos istorijoje tebuvo yrančios civilizacijos agonija, trumpalaikiai gyvybingumo proveržiai.
Keturis šimtus metų Kiniją valdė Chanų dinastija. Ji iš es¬mės tęsė Cinų pradėtą politiką, stengėsi išlaikyti vieningą imperiją. Pirmasis valdovas Liu Banas atleido visiems buvusiems poli-tiniams imperatoriaus priešininkams. Jis parodė daug pagarbos ir Cino imperatoriškąja! šeimai, davė jai žemės ir skyrė aukštas pareigas. Liu Banas pirmasis ėmė grįsti valstybės santvarką ir kultūrą konfucianizmu, tapusiu lyg ir valstybine religija.
Chanų valdovai išlaikė ir net patobulino anksčiau įvestą biu¬rokratiją. Kandidatai į pareigūnus turėjo laikyti egzaminus. Ne kiekvienam buvo įkandamas sudėtingas kinų raštas (apie 10 tūkst. ženklų), todėl kai kurie kandidatai pareigūnais netapdavo.

(žymieji chanų terakotiniai arkliai)
Chanų dinastijos atstovai dažnai kariavo su hunais, totoriais, mongolais ir kitomis šiaurinėmis gentimis. Šių kovų metu jie prasiveržė toliau į vakarus, pažino naujų kraštų, ėmė su jais prekiauti. Užsimezgė Kinijos ir Romos santykiai.
Chanų laikotarpis reikšmingas ir literatūrai. Apie 100 m. po Kr. Kinijoje išrastas popierius. Turėdami daug anksčiau išrastą rašalą, kinai jau galėjo pradėti spausdinti knygas. Tuo laiku buvo išleista klasikinių filosofijos veikalų, žodynų, enciklo¬pedinė istorija.

Tamsos laikotarpis (220 – 589 m.)

Imperijos nebūtų imperijomis, jeigu jos nesugriūtų. Kinija taip pat nebuvo išimtis. III a. imperatoriaus valdžia jau nepajėgė suvaldyti didžiulio krašto. Šis suskilo. Prasidėjo „Trijų karalysčių” ir „Šešių dinastijų” laikotarpis. Jis buvo audringas, kupinas pokyčių: iškildavo ir sužlugdavo karalystės, keitėsi dinastijos, išgarsėdavo karo vadai. Šiaurinės ir Vidurinės Azijos tautos skverbėsi į Kiniją ir kūrė valstybes. Tačiau yra sakoma: „Kinija tarsi didelė jūra, į kurią įtekėję vandenys pasidaro tokie pat sūrūs”. Atvykę naujų valstybėlių gyventojai ilgainiui asimiliuodavosi su vietiniais, perimdavo žlungančios civilizacijos tradicijas. Paradoksalu, bet kaip tik tokiu būdu anarchijos metais kinai praplėtė savo teritoriją, ir jų kultūra nenustojo klestėjusi. Ją nuo 67 m. po Kr. ėmė veikti pradėjęs po Kiniją plisti budizmas. Jis šią šalį pasiekė jau išsigimusio pavidalo. Kinijoje budizmas, sumišęs su tenykštėm pažiūrom, virto tam tikra eklektine teorija, egzistavusia greta Konfucijaus socialinės – moralinės filosofijos. Tačiau būtent konfucianizmas daugiau kaip du tūkstantmečius formavo kinų sąmonę ir jausmus, veikė jų įsitikinimus, psichologiją, elgesį, kalbą, gyvenimo būdą, ir šiuo atžvilgiu jo nėra pralenkusi nė viena iš didžiųjų pasaulio religijų.

_________________

Tutmozis · Parašytas: Sk. 07 08, 2007 6:42 pm Rašyti temą:

as ta pati rrasyt cia pries kelias dienas norejau, tik patingejau...bet kodel pastave nera nuotrauku.? Rolling Eyes

_________________

Dionisas · Parašytas: Sk. 07 08, 2007 6:46 pm Rašyti temą:

Tutmozis · Parašytas: Sk. 07 08, 2007 6:48 pm Rašyti temą:

as tau padesiu...as gi moderatorius...cia.
_________________

Dionisas · Parašytas: Sk. 07 08, 2007 6:51 pm Rašyti temą:

Gerai, jei nesunku gali įkelti nuotraukų Smile

Būsiu dėkingas Wink

P.S. gal temą ,,neiššifruojamas etruskų raštas'' pervadink pvz. ,,etruskų kultūra'' ar pnš. nes norisi ką nors paršyti apie tautą, o ne tik apie raštą Wink

_________________

Tutmozis · Parašytas: Sk. 07 08, 2007 7:05 pm Rašyti temą:

Ar tiek pakanka nuotraukeliu...? Laughing

_________________

Dionisas · Parašytas: Sk. 07 08, 2007 7:05 pm Rašyti temą:

Nium aišku Very Happy

_________________

Tutmozis · Parašytas: Sk. 07 08, 2007 7:09 pm Rašyti temą:

is jusu...mielasis 70lt ir 15kapeiku. Laughing

_________________

Dionisas · Parašytas: Pir. 07 09, 2007 9:25 am Rašyti temą:

Tutmozis · Parašytas: Pir. 07 09, 2007 4:22 pm Rašyti temą:

Siais laikais viskas brangu....

O kaip tu jas pakeiti....nes man tai neiseina....as kai visa teksta pvz, parasau, tai kai noriu idet nuotrauka, man is karto ja meta i gala. Kur tavo paslaptis. Shocked

_________________

Dionisas · Parašytas: Pir. 07 09, 2007 4:29 pm Rašyti temą:

Parašysiu į PM, kad nebūtų floodo Wink

_________________

Tutmozis · Parašytas: Pen. 07 27, 2007 4:52 pm Rašyti temą:

U Dzetian

Sugulovė, paskui imperatorienė U Dzetian įstengė pakilti į didžiausios ir galingiausios VIIa. valstybės Tangų Kinijos viršūnę ir pasiekti, kad jai būtų pripažinta Dangaus Sūnaus valdžia. Ji daug padarė, kad Tolimuosiuose Rytuose galutinai įsitivrtino budizmas.

Nesulaikomas sugulovės kilimas
U Dzetian turi keturiolika metų, kai pirmą kartą patenka į haremą, priklausantį imperatoriui Taidžungui, kuris yra tikrasis Tangų dinastijos pradininkas ir kuris girdėjo giriant merginos grožį. Bet mirus globėjui, ji ūmai išmetama iš rafinuoto dvaro pasaulio: su nelaimės draugėmis U Dzetian apkerpama ir uždaroma į budistų vienuolyną.

(imperatorius Taidžungas)
Iš ten ją ištraukia naujas imperatorius Gaodžungas, kuris ją pastebėjo ir įsimylėjo dar tada, kai tebuvo paprastas sosto įpėdinis. Nors dabar U Dzetian yra favoritė, ji neketina likti tik sugolove. Pasak vieno iš gausių jos priešų, ,,jos antakiai, lenkti it drugelio ūsai, nesutiko nusileisti kitoms moterims", o ,,lapės žavesys turėjo ypatingą galią užburti valdovą".
Tai puikiai išryškėja 655m., kai jai pavyksta apkaltinti imperatorienę Vang, esą ši nužudžiusi mergytę, kurią ji pagimdė nuo Gaodžungo ir kurią iš tiesų pasmaugė savo rankomis. Pakeitusi neteisingai apšmeižtą žmoną, ji galop tampa imperatoriene, turėdama daugiau nei tirsdešimt metų: gyventi ir mėgautis absoliučios valdžios džiaugsmais jai dar lieka penkiasdešimt metų.

(Imperatorius Gaodžungas)

Kinijos imperatorė moteris
Netrukus po apsukrios klastos U Dzetian dėl savo įtakos imperatoriui paima valdžios vairą. Pasiekusi, kad būtų įšsiųsti senieji mentoriai, kuriuos Taidžungas paliko sūnui, ji dalyvauja tarybos diskusijose pasislėpusi už užuolaidos. Vis paklusnesnis ir silpnesnis Gaodžungas nepajėgia pasipriešinti Tangų šeimos narių atleidimui ir imperatorienės žmonių skyrimui į valstybės valdymo postus. Teisybė, ji moka apsstatyti apsukriais valdininkais, nusamdytais po griežtų patikrinimų: tarp jų yra ir Ti Dzen Čiehas, garsusis ,,teisėjas Ti" iš detektyvinės literatūros.

U Dzetian belieka tik geisti savo imperatoriškojo sutuoktinio mirties, man ji bijo, kad jis vieną dieną gali ,, pabusti"; pagaliau 683m. ta mirtis ateina, galbūt pagreitinta kokių nuodų. Imperatorienė gali tikėtis dar geriau kontroliuoti savo sūnų Čongdžungą, kurio vardu valdė Kiniją geležine ranka. Tačiau po metų nuo 690m., ji nedvejodama nuverčia jį nuo sosto ir, negirdėtas daiktas, pati pasiskelbia, ,,dieviška ir šventa valdove", naujos Zu dinastijos įkūrėja.

Teroro rėžimas
Nuo tada, regis, niekas negali atsispirti U Dzetian. Paskutiniai Tangų kraujo princai, sukilę prieš ją poeto Lo Pin Vango kvietimu, sutriuškinami, ir jų galvos puošia naujos sostinės Lojango sienas. Visa išrdimi jai atsidavę Čou Singas ir Lai Čun Čenas įveda teroro rėžimą, kur dingimai, kankinimai ir skundimai - įprastas dalykas: argi į urnas, vyriausybės pastatytas plačiajai publikai, nemetami skundai, parašyti drąsių anonimų?
Tačiau Vidurio imperija niekada nebuvo tokia stipri.

(Lojango Budų urvai)

(Lojango baltojo arklio šventykla)
Atsikariaujamos vienu metu prarastos Tarimo oazės, nors turkus ir sunku kontroliuoti. Taigi bonzos gali laisvai vykti į Indiją ieškoti šventųjų budistų tekstų. Mat didžiausias imperatorienės troškimas - kad Kinijoje įsišaknytų budizmas. Tai ji grotose į pietus nuo lojango liepia iškalti milžinišką budos statulą. O vienuolį Dzidzingą, grįžusį iš dvidešimt ketverius metus trukusios kelionės po Indiją, kur surinko daugybę sutrų, imperatorienė priima asmeniškai ir aprūpina lėšomis, kad galėtų jas išversti.

Reikia pasakyti, jos draugai bonzos šiuose gana neaiškiuose tekstuose randa, kaip pateisinti vis ginčijamą valdžią.

Senos moters žlugimas
Iš tiesų U Dzetian padėtis silpnesnė, negu atrodo. Imperatorienė negali susitaikyti su mongolijos turkais, reikalaujančiais grąžinti į sostą Čongdžungą: ji priversta tai padaryti, bent jau formaliai. Pirmiausia opozicionieriai, kurių vis daugėja, nepraranda vilties susidoroti su šia žiauria intrigante.
705m., naktį iš vasario 21 į 22, ginkluoti sąmokslininkai prasiskverbia į rūmus. Užklupta per miegus ir netekusi savo favoritų brolių Čangų, kurie buvo nužudyti jos akyse, ji neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik atsižadėti sosto sūnaus naudai. Ši nepaprasta moteris nepajėgia ištverti nesekmės, palūžta ir po kelių mėnesių miršta, turėdama daugiau nei aštuoniasdešimt metų.

_________________

Tutmozis · Parašytas: Sk. 12 23, 2007 10:57 pm Rašyti temą:

nu va cia taip pratesiant tema, duosiu tokiu ziniu. Pvz, Kinijos imperatoriai privalejo deveti tik geltonos spalvos rubus ant kuriu budavo vaizduojami drakonai, nes tik taip budavo irodomas ju dieviskumas.
Imperatorius, priimdamas i savo kambarius sugulove, liepdavo ja atvesti nuoga, ja turedavo ant savo nugaros nesti eunuchas, nes tik taip isitikdavo, kad sioji neginkluota.

Jei ka domina Kinijos imperatoriai siuo metu knygyne isejo knygos apie tai ,,Imperatore orchideja" bei jos tisinys ,,paskutine imperatore" apie paskutine imperatoriene Cisi (1833 - 1908m.)
_________________

Tutmozis · Parašytas: Sk. 12 30, 2007 12:42 am Rašyti temą:

Paskutinis Kinijos imperatorius

PU YI, the Xuan Tong Kinijos imperatorius
(1908 - 1967)

(Puyi)
Puyi buvo iš Madžiūrų Aisian Goro klano, paskutinis Kinijos imperatorius tarp 1908 - 1924m. (valdantis imperatorius tarp 1908 - 1912m, ir nevaldantis imperatorius nuo 1912 - 1924m.), jis buvo 12 Cingų dinastijos imperatorius, valdantis visą Kiniją.
Puyi paveldėjo sostą po Guangxu imperatoriaus (1875 - 1908), kuris buvo princo Čuno ir jo žmonos, kuri buvo jauniausia imperatorės Cisi sesuo sūnus. Puyi buvo vyriausias 2 princo Čuno (1883 - 1951), pirmosios jo sugulovės ledi Lingiya (1866 - 1925) sūnus.

(Puyi, stovi su broliu Pujie, kuris sėdi tėvui, princui Čunui ant kelių)

Kinijos imperatorius (1908 - 1924)

Po Cisi mirties, 1908m. dviejų metų ir dešimties mėnesių Puyi užėmė sostą, 1908m. gruodį. Savo autobiografijoje jis rašė: ,, mane pasodino į sostą ir visa ceremonija truko labai ilgai, todėl aš ėmiau verkti, sakydamas, kad man čia nepatinka, aš noriu, namo, aš noriu namo". Visi susirinkusieji buvo šokiruoti.
Jo tėvas 2 princas Čunas valdė kaip regentas iki 1911m. gruodžio 6d., kai imperatorienė našlė Longyu atsigręžė į revoliuciją.
Puyi privalėjo atsisakyti sosto, tačiau buvo paliktas gyventi kaip įkaitas Uždraustajame mieste. Jam buvo skirtas plotas prilygstantis Niujorko centriniam parkui. Imperatoriui buvo uždrausta palaikyti bet kokius ryšius su išoriniu pasauliu. Jis tapo įkaitu, savo paties namuose. Vienintelis dalykas, kuris jam leido plaikyti ryšius su palinka buvo telefonas, kurį leido įisivesti valdžia ir rūmų tarnai. Pagal taisykles, visiems imperatoriams buvo draudžiama naudotis bet kokiais naujoviškais dalykais, neleista netgi dėvėti akinių.
Puyi buvo pirmasis, kuris liepė atvežti jam dviratį ir pirmasis, kuris pradėjo dėvėti akinius, nes jo rega buvo labai silpna. Taip pat pirmasis nenešiojo Madžiūrų kasos ir pradėjo dėvėti europietiškus rūbus.
1922m. budamas 16 metų jis vedė Van Rong, kuri tapo jo imperatoriene bei ledi Puren, kuri tapo jaunesniąją jo žmona. Pirmiausia imperatorius norėjo vesti trylikametę Wen Xiu (1907 - 1950), tačiau buvo nuo to atkalbėtas, nes šioji buvusi negraži.

(imperatorienė Van Rong)

Restauracijos laiškai (1917)

1917m. nuo liepos 1 iki liepos 12 generolas Zhang Hun pasodino Puyi į sostą. Tuo metu revoliucionieriai metė bombas į Uždraustąjį miestą ir buvo sugriauti vieni iš rūmų.
Imperatoriui vėl teko atsisakyti sosto ir šį kartą jis buvo iškeldintas iš Uždraustojo miesto su visa šeima ir tarnais. Tai buvo pirmas kartas per keturius šimtus metų, kai imperatorius išėjo į miestą, nes iki tol, imperatoriai privalėjo gyventi tik rūmuose ir nesirodyti žmonėms. Buvo draudžiama net pažvelgti į imperatorių.
1924m. Puyi paliko Uždraustąjį miestą. Po kelių mėnesių jis išsiskyrė su antrąją savo žmona.

(Imperatorius Puyi imperatoriškais rūbais)

(Imperatorius ir imperatorienė)

Mandžiuko valdovas (1932 - 1945)

1932m. kovo 1d. Puyi buvo Japonijos įtrauktas ir tapo Manžduko valdovu (Madžurijos). Tai buvo Japonijos valdoma karalystė. 1934m. Puyi buvo oficialiai pripažintas Madžuko imperatoriumi, o jo žmona Van Rong, Madžuko imperatoriene, deja, bet ji mirė 1946m. dėl nuolatinio opijaus vartojimo taip ir nesusilaukusi nuo Puyi nei vieno vaiko. Nors buvo manoma, kad ji galėjo susilaukti vaiko, tik jį nužudę daktarai, kurie ją operavo.
Japonijos imperatorius Hirohito ištekino savo dukrą už Puyi brolio ir taip dvi dinastijos susijungė.
1945m. Madžuką užkariavo komunistinė Rusija. Puyi buvo sučiuptas ir uždarytas į Sibiro konclagerį penkeriems metams perauklėjimui. Madžiuko karalystė subirėjo.

Paskutiniai metai (1945 - 1967)

1950m. reikalaujant Komunistiniai Kinijai, Puyi buvo parduotas Mao Dzedungui ir jo valia uždarytas į lagerį, kuriame kalėjo daugelis dvaro pareigūnų. Po metų jis buvo atskirtas į vienutę.
Puyi prakalėjo iki 1960m. Po to iki 1964m. dirbo sodininku Pekino botanikos sode bei parašė atsiminimų knygą ,,Nuo imperatoriaus iki miestiečio".
Puyi vedė dar 5 kartus. Paskutinė jo žmona Hanų kilmės seselė Li Shuxian (1925 - 1997), kuri mirė nuo plaučių vėžio.
1967m. diena po kultūrinės Revoliucijos Puyi mirė. Jis palaidotas miesto kapinėse.

(imperatorius seantvavėje kalinamas Kinijos perauklėjimo legeryje 1955m.)

Versta iš anglų kalbos Vikipedijos (PuYI)
_________________

Tutmozis · Parašytas: Pir. 03 17, 2008 9:03 pm Rašyti temą:

Raudonasis uzdraustasis miestas

,,Stogas uz stogo, jie stovejo lyg apversti laivai, atskiri, karaliskai svytintys sauleje" (anglu rasytojas Cecilis Lewisas apraso imperatoriaus miesta 1919m.)

(Uždraustojo miesto Meridiano vartai, per kuriuos patekdavo į imperatoriaus rūmų pusę)

Miestas buvo statomas apie 1424 metus, valdant Mingų dinastijos imperatoriui Junglo. Jo pamatai isdygo ant senovinio mongolu dvaro pamatu. Tas dvaras buvo vadinamas ,,Juoduju uzdraustuoju miestu", stovejo toje pacioje Pekino dalyje , tik truputi ryciau dabartiniu rumu. Butent tuose rumuose keliautojas Marko Polo, sveciuodamasis Kinijoje mate nuostabiu dalyku, kuriuos pasakui parase savo knygose: ,,Regejau kaip lėkštės skraidė po valdovo menes, kaip jo burtininkai sugebedavo pradingti,o paskui ir vėl atsirasti.<...> Valdovo sostas stovejo ant auksines pakylos, nutviesktas mažučio saules spindulelio ir visas panardintas smilkaluose. Paties imperatoriaus nesimatė, bet galėjai jausti jo buvimo esybę...."
Paskui šie rūmai sunyksta, o kinai išveja mongolus (kurie jau buvo sukūrę Juanių dinastiją) is šalies.
Naujoji dinastija - Mingai.
Junglo budamas labai žiaurus, bet sąžiningas valdovas, gyvendamas Nankine, ima jaustis nebesaugus, todėl savo sostinę perkelia i šiaurę, Pekino link. Ten imami statyti didžiuliai rūmai, kurie užima daugiau kaip 100ha plotą. Ju statyba truko 16 metu, o statybose dirbo apie 1000000 žmonių.
Rūmai pastatomi įstabaus grožio. visa simetrija pagrista Fengšui tradicija. Iš viso rūmuose esti 800 pastatu ir 8,896 kambariai (apytikriai).
Tačiau rūmai vos praėjus kelioms dienoms po jų ,,atidarymo" užsidega, todėl darbai pratesiami ilgiau. Uždraustasis miestas degė keliolika kartų, tačiau buvo vis labiau perstatomas ir taisomas.
Rūmų salių kolonos statytos iš vientisų medžių kamienų, kurie buvo plukdomi upėmis i sostinę apie 4 metus. Stelas puošia drakonų atvaizdai, o pačios jos esti pagamintos iš vientisų marmuro bloku. Drakonų piešiniai esti visur: ant stogu, ant grindu, balduose, net ant imperatoriaus rūbų.

(Bendras Uždraustojo miesto planas iš viršaus)

Sosto menė, manyta, buvus pasaulio centru, o pats imperatorius Dangaus sūmumi. Į valdovą nebuvo leidziama pažvelg0ti, todėl, kai jis eidavo kolidoriumi, visi ten stovintys turedavo pulti ant pilvų ir net nedristi pakelti galvų arba tiesiog nusisukti. Bet koks pažvelgimas grėsė tam tikrom nuobaudom. Imperatoriai nesiojo geltonus (dangiskus ) rūbus, ant kurių buvo drakonai. Pagal Cingu dinastijos (Madžiūrų dinastija 1644 - 1912) papročius, kinai privalejo nesioti kasas ant pakausio, o visas galvas skustis plikai. Toks paprotys išsilaikė iki 1911m.
Šiuose rūmuose buvo visko: parkai, bibliotekos, keliolika aikščių (kurių dydis galetu buti didesnis net už keturias futbolo aikštes), daugybė šventyklų, muziejų bei saugyklu. Visas Uždraustasis miestas buvo papuoštas skulptūromis ir mozaikomis.
Mieste būta net keliolika patalpu, kur stovėjo drakono sostai. Bene svarbiausiaus žemės centro sostas stovėjo Žemės centro salėje, pačiame Uždraustojo miesto centre.
Uždraustasis miestas buvo padalintas i dvi sritis: vidinį ir išorinį.
Vidiniame imperatorius turejo privačius kambarius, o išoriniame atlikinejo valstibines pareigas....

(Žemės centro salė ir sostas)

Pagrindinę vietą užėmė ir haremai, kurie buvo išdėstyti pagal religijos schemas. Jei imperatorius užsimanydavo paparamogauti, jis liepdavo atvesti viena iš savo žmonų ar sugulovių. Moteris būdavo išrengiama nuogai ir atnešama ant eunucho nugaros, vien tam, kad negalėtų sužeisti imperatoriaus. Kiekviena žmona turėjo po tam tikrą kortelę su jos ūgio bei apvalumų diametrais.
Imperatoriai jau nuo Kangsi laikų buvo labai dideli kolekcionieriai. Jie kolekconavo laikrodžius. Daugiausia europietiškus. Ju pradininkai, buvo atvezti pirmųjų vienuolių-misionierių....Kolekcijoje buvo net tokių, kurių aukštis siekė iki 2 metrų....
Praėjus beveiks 500metu, 1911m. kilusi komunistinė revoliucija padarė galą valdymui iš Drakono sosto. Naujosios respublikos vadovai, privertė mažametį imperatorių PuYi atsisakyti sosto, bet jam gyventi rūmuose leista iki 1924m.
Paskutinį imperatrių ir jo šeimą mokė anglas mokytojas. Po 1924m. PuYi pasidavė Japonijos įtakai ir tapo Manziuko valdovu, o paskui Madžiuką užėmė rusai, jis pateko i lagerį, kur prabuvo iki 1946m. paskui buvo perduotas Kinijos lageriams, o ten kalėjo iki 1950metų. Kalėjime iš valdovo buvo negailestingai tyciojamasi. Pasakojama, jog PuYi kalėjo su savo tarnais, tačiau pastebėjus per didelę jų pagarbą jam, valdovas buvo atskirtas į kita kamerą su vagims ar žudikais.
Išėjus iš kalėjimo valdovas buvo paskirtas dirbti sodininku centriniame botanikos sode. 1962m susituokes su paskutinia savo žmona, medicinos sesele... jis taip gyveno iki mirties 1967m.
Į uždraustajį miestą buvo sugrįžęs tik 1960metais, kai šis jau buvo muziejus........

Jei norite daugiau suzinoti apie visa tai pasiziurekite filma ,,Paskutinis imperatorius" B. Bertoluci, 1987m. (jo ištraukas galima pamatyti utube užrašius ,,the last emperor") arba internete tiesiog uzrasius kinija (angliskai)......
_________________