SENOVĖS EGIPTAS

amelli

BRANDAUS AMŽIAUS ŽMONIŲ SILPNYBĖS

Žmogaus trūkumų pasitaiko įvairiais gyvenimo tarpsniais, tačiau labiausiai jie išryškėja brandos amžiuje ir yra jam būdingiausi, nes tai didžiausių galimybių ir didžiausių sunkumų laikotarpis. Šiuo amžiaus tarpsniu rutuliojasi dauguma svarbiausių gyvenimo įvykių, už kuriuos žmogus sąmoningai jaučiasi esąs atsakingas: bendrauja su vaikais, suaugusiais, seneliais, yra ne tik jų tarpininkas, bet ir ramstis – tiek šeimoje, tiek už jos ribų.

SAVITVARDA.

Turbūt visų svarbiausia – ir sunkiausia – brandaus amžiaus problema yra išmokti objektyviai pažvelgti į save, suvokti save kaip asmenybę, žinoti savo poreikius, projektuoti tolesnės sąmoningos raidos kelią. Itin svarbus psichinio gyvenimo dėsnis yra aktyvumas ir nuolatinė raida. Tačiau, brandos amžiuje ji yra kitokia, sudėtingesnė, kelianti daugiau problemų. Taip yra dėl įvairių priežasčių.
Žmogus aktyviai tobulėja nuo pat gimimo. Jau vaikystėje ir jaunystėje jis turi daug auklių: tėvus, mokyklą, visuomenę. Visi juo rūpinasi, stimuliuoja jo raidą, kad taptų stiprus ir savarankiškas.
Kai žmogus užauga, padėtis keičiasi. Biologinė raida šiuo amžiaus tarpsniu gerokai lėtesnė ar net visai sustojusi. Prasideda atvirkštinis procesas: ima menkėti fizinės jėgos, ištvermė, silpti jausmai, atmintis, mažėja psichikos plastiškumas. Visuomenė irgi nustoja buvusi “auklė”. Tėvams rūpi jau visai kitos problemos, o kartais jau ir jiems reikia paramos. Išnyksta daugelis raidos determinantų.
Tuo tarpu gerai žinome, kad raida yra būtina sąlyga, kad žmogus galėtų sėkmingai susidoroti su daugeliu sudėtingų “žydėjimo amžiaus” uždavinių. Būtent todėl, kad išnyksta kai kurie ankstesni savęs ugdymo stimulai, o kiti, sąmoningi stimulai būna silpnesni, žmogus ne tik patiria sunkumų, bet kartais pergyvena tikrą katastrofą. Kai kurie žmonės, užbaigę jaunystėje savo pirmąjį raidos etapą, mano, kad jau yra pasiekę savo fizinių ir psichinių jėgų viršūnę, savo augimo apoteozę. Jie nebesirūpina sąmoningu savęs ugdymu, o susigriebia tik sulaukę 30 – 40 metų, kai aiškiai pamato, jog nebepajėgia susidoroti su daugeliu problemų. Dažnai katastrofų pasiseka išvengti, susiduriama tik su didesniais ar mažesniais sunkumais. Savitvarda, nors nepastebima, nesąmoninga, nebuvo nutrūkusi: ją stimuliavo profesijos, šeimos, visuomenės diktuojami reikalavimai.
Kiti žmonės iš kart pajunta sustoję vietoje, jaučia neaiškų nerimą, nepasitikėjimą, nepasitenkinimą, nors ilgą laiką negali suprasti kas įvyko ir ką reiktų daryti. Neretai gimsta net nepilnavertiškumo jausmas. Jie leidžiasi paverčiami statistais, laukiančiais atsitiktinės sėkmės ar vaidmens gyvenime. Jų padėtis subjektyviai yra nemalonesnė negu pirmosios grupės žmonių. Tačiau paprastai antrieji ieško išeities ir greičiau ją randa.
Neretai žmogus, pajutęs stagnaciją darosi veiklus, vildamasis jog kiekviena veikla ugdo. Tačiau šiuo atveju esama ne tiek daug šansų rasti tokią veiklos rūšį, kuri ugdytų. O perdėm aktyvi “apskritai” veikla neretai atima daug jėgų.
Pats liūdniausias atvejis yra staigiai sulėtėjusi raida, kuri gali visai sustoti. Tai ypač būdinga žmonėms, kurie sparčiai tobulėjo pirmajame etape. Šiuo atveju ypač ryškiai matomi tragiško nepakankamo išsivystymo padariniai. Jis jau nebegali grįžti prie paprastų malonumų ir jaunystės džiaugsmų, nes jie jo nebepatenkina. Jam negali suteikti pakankamo pasitenkinimo paviršutiniška, eilinė sėkmė, bendravimas su paprastais, eiliniais žmonėmis. Tačiau rasti kitokių malonumų, bendrauti su dvasiškai turtingesniais, subtilesniais žmonėmis jis dar nemoka. Vargu ar jis ir įstengs išmokti, kol asmenybės raida – bus “įšaldyta”. Normaliai išsirutulioję procesai, ypač jei jie stabilūs, negali riboti ir kontroliuoti atsiradusių neįprastų, nepageidautinų savybių: keistenybių, vaidingumo, nusikalstamų polinkių, alkoholizmo ir t.t.
Norėdamas išvengti pavojų, asmenybės raidai sulėtėjus ir nutrūkus, kai ji nepakankamai sąmoninga ir tikslinga, žmogus įžengęs I brandos amžių turi atsakyti pats sau į klausimus: koks jis yra (tiek kokybiškai, tiek kiekybiškai)? kuo jis skiriasi nuo kitų? kokiam žmogaus tipui jis priklauso? ko siekia?
Vienas iš savęs pažinimo būdų yra įsivaizduoti savo ateitį po 10 – 15 – 30 metų įvairiais variantais (pavyzdžiui ,kai jums sekasi ir jūs šį bei tą pasiekėte arba kai jus visą gyvenimą persekiojo nesėkmė). Norint nuodugniai save pažinti būtinai reikia pasverti savo gabumus, sugebėjimą reikštis vienoje ar kitoje srityje, galimybę pakilti savo profesijos ir sričių laiptais.
Labai svarbu atidžiai pažvelgti I savo trūkumus bei visapusiškai pasverti ir į vertinti savo priedermes, neišvengiamas tuo metu pareigas, kurios gali mums trukdyti, kaip ir mūsų pačių trūkumai.
Svarbu nuspręsti kokius sunkumus galime pajėgti nugalėti, kokias kliūtis bei trūkumus vargu ar pavyktų įveikti, o kokie mums apskritai neįveikiami ir galbūt galime jų išvengti.
Deja, dažnai žmogus kukliai stengiasi nematyti savo trūkumų ir silpnybių, nenori pripažinti savo vidutiniškumo ir…dėl to darosi dar vidutiniškesni.
Suvokęs savo vidutines galimybes vienoje ar kitoje srityje, žmogus sutaupo nemaža energijos vien todėl, kad išvengia tuščių pastangų, nereikalingo nusivylimo, neigiamų emocijų ir gali tą energiją sėkmingai panaudoti kitoje srityje. Pavyzdžiui, žmogus neturintis ypatingų šansų augti intelektualiniu, moksliniu, estetiniu atžvilgiu, gali pasiekti gerų rezultatų, kitur – praktinėje veikloje, šeimos ekonominiame gyvenime.
Savitvardos kryptis – tai ne tik pastangos išsiugdyti vienokį ar kitokį asmenybės tipą, bet ir bendras augimas, savo psichinio pasaulio turtinimas, sugebėjimas kurti, vidinė laisvė.

ŠEIMOS GYVENIMO POBLEMOS.

Brandos amžiuje šeimos gyvenimo problemų kyla daugiausia, be to, jos yra bene sudėtingiausios.
Pirmutinė ir bene svarbiausia problema yra sutuoktinio pasirinkimas. Būtent šiuo gyvenimo tarpsniu žmogus daro klaidų, kurios sužlugdo sėkmingo šeimos gyvenimo galimybes ir viltis. Ne maža dalis nepatyrusių žmonių pirmąjį daugmaž tinkamą partnerį laiko pačiu geriausiu. Ši klaida ypač dažna. Brandaus amžiaus pradžiai dar būdingas jaunatviškas idealizmas, polinkis matyti geidžiamą dalyką kaip esamą, tikrą. Tokio pavojaus išvengti padeda tas atvejis, kai per 2 – 5 metus žmogus susiranda kelis jam patinkančius pretendentus ir su jais ilgesnį laiką bendrauja. Šitaip galima pasirinkti ne tik tinkamesnį sau, bet ir geresnį savybių žmogų.
Kita klaida – per daug emocingas, bet jausmais pagrįstas pasirinkimas, kai protas dalyvauja menkai arba kai žmogus netgi elgiasi priešingai jo patarimams. Protas, o ne jausmai padeda spręsti dauguma šeimos problemų ir konfliktų. Todėl orientuotis vien tik į emocines galimybes ir emocinę harmoniją nepatariama.
Ne mažiau klaidingas yra ir per daug racionalus pasirinkimas. Jis gali būti pagrįstas, pavyzdžiui, tokiais samprotavimais: man jau laikas turėti šeimą, o šį žmogų gerbia beveik visi mano pažįstami, jis mandagus, pasiturintis, malonios išvaizdos, myli mane; tinkamesnė man pora artimiausiais metais kažin ar pasitaikys…Gyvenimas be jausmų ne tik neteikia pasitenkinimo, džiaugsmo, bet dažnai ir erzina, dirgina ir ta, kurio nemyli. Tokie tarpusavio santykiai geriausiu atveju yra patogūs,glotnūs, pakenčiami, bet negali būti laimingi.
Taip pat įdomus yra “idealaus” sutuoktinio pasirinkimas. Šiuo atveju netrukus paaiškėja, kad “idealus” sutuoktinis iš tikrųjų atitinka tik idealų vaizdinį, kurį esame susidarę apie save ir gyvenimą, o ne mūsų realią asmenybę ir realias gyvenimo sąlygas. Dažnai per daug “idealūs” žmonės mus erzina, būdami tarsi nebylus priekaištas mūsų netobulumui. Be to, toks žmogus dažnai patinka daugeliui žmonių, todėl tarpais sunku įveikti savyje kylantį pavydą.
Kitas svarbus tarpsnis, kai brandaus amžiaus žmonės dažnai daro klaidų, tai šeimos gausėjimo, vaikų gimimo laikas. Čia svarbu keli faktoriai: psichinis tėvų išsivystymas, jų tarpusavio santykiai, santuokos trukmė, galimybės auklėti vaikus, šeimos buitinės ir materialinės sąlygos. Daugelis išsimokslinusių tėvų kaip asmenybės turi aktyviai augti paprastai iki 25 – 35 metų, nes jiems dar šio bei to trūksta, patys dar nesijaučia pakankamai turtingi, kad galėtų duoti kitiems. Vaikų, kurių nelaukiama,kurie yra “nereikalingi”, “ne laiku gimę”, “atsitiktiniai”, ne tik būna šeimos gyvenimo nesklandumų priežastis, bet ir nepajunta to rūpinimosi ir švelnumo, kuris jiems būtinas, ypač nuo gimimo iki 3 metukų.
Nepageidaujamas reiškinys yra ir pavėluoti vaikai, pavyzdžiui, atvejis, kai vaikas gimsta tėvams perkopus per 40 metų slenkstį. Pavėluotai vaikai negali patirti daugelio emocijų,daug ką praranda ir tokių vaikų tėvai. Tokių vaikų gyvenimas primena augimą pas senelius, močiutes, be tikrųjų tėvų. Iš šeimos gyvenimo tarsi išbraukiama viena karta. Dažni vaikų ir tėvų santykių sunkumai iškyla dėl didelio suaugusiojo ir vaiko amžiaus skirtumo. Dar viena didžiulė klaida “gyventi vien dėl vaikų”. Ši klaida ypač būdinga moterims. Suaugusiems reikia vaikų, kad galėtų gyventi drauge su jais, o ne vien vaikų labui. Jausmai mums sako,kad ne tik mes reikalingi mūsų vaikams, bet ir vaikai mums: netekti vaiko ne mažiau skaudu, negu netekti tėvų. Tačiau tėvai, kurie viską atiduoda vaikams, mažai rūpinasi savimi, psichologijos požiūriu irgi elgiasi neprotingai, nes atsisako atlikti pareigą sau, savo asmenybei. Ir ne tik sau, bet galiausiai ir savo vaikams: juk ko neturi pats, negali duoti ir kitiems!
Dar viena nelengva šeimos problema, su kuria su kuria susiduria subrendęs žmogus, yra santykiai su tėvais (savo ir sutuoktinio) bei giminėmis. Ji ypač sunki tada, kai gyvenama po vienu stogu arba tik pradėjus savarankišką gyvenimą. Todėl jaunai šeimai iš pradžių laikytis giminių reagavimo ir vertinimo atžvilgiu santūriai.
Ilgai trunkanti ramybė, mokėjimas išvengti sunkumų, pasitenkinimas įprastiniu, kad ir sėkmingu gyvenimo būdu dažnai būna šeimos gyvenimo monotonijos priežastis. Ši sunki būklė neretai taip slegia, kad gali pastūmėti į santuokinę neištikimybę, daugiau ar mažiau rizikuojant netekti nelengvai pasiektos gerovės.

NEIŠTIKIMYBĖ.

Jos atvejai yra įvairaus psichologinio pobūdžio. Kartais ji tik truputį paliečia asmenybę beveik jos nekeisdama (sakysim, atsitiktinė fizinė neištikimybė); kitais atvejais ji palieka asmenybėje gilesnį pėdsaką, paliesdama jos santykius su sutuoktiniu (pavyzdžiui, jausminė neištikimybė); trečiu atveju ji pakeičia santykius su sutuoktiniu ir pačią asmenybę (pavyzdžiui, kai neištikimybė yra totali, iš anksto ruošiama arba kai susilieja fizinė, jausminė ir psichinė neištikimybė.
Neištikimybė – dažnas reiškinys.Ne vienas tuo arba kitu savo gyvenimo laikotarpiu yra buvęs neištikimas psichiškai: susižavėjęs nauju pažįstamu ar net idealizavęs jį. Daug rečiau tokią neištikimybę lydi fizinė, jausminė neištikimybė. Dažniausiai tai trunka neilgai – ar dėl to, kad nėra tinkamų sąlygų, ar todėl, kad toliau ryšiui nepakankamai pasiruošta, jam stinga emocijų (partneriai per mažai atitinka vienas kitą, nesugeba prisitaikyti prie kito jausmų ir greit abu nusivilia). Dar retesnė yra totali neištikimybė. Ji paprastai ateina tada, kai ištikimybę sulaužo partneriai, kuriems abiem yra nenusisekęs šeimyninis gyvenimas ir netikėtai paaiškėja, kad jie atitinka vienas kitą psichologiniu, jausminiu ir fiziologiniu požiūriu.
Geriausias būdas išvengti galimos neištikimybės, šeimyninio gyvenimo monotonijos yra nuolatinė šeimos raida – tokia pat prasme,kaip kalbėta apie asmenybės vystymąsi. Įdomu matyti, kaip dalis jūsų “Aš”, jūsų charakterio bruožai, idėjos, kilusios pirmiausia jums, o paskui perteiktos sutuoktiniui, vaikui, toliau gyvuoja artimo žmogaus psichiniame pasaulyje, įvairina jį ir grįžta atgal pas jus, praturtėjusios atspalvių.

KARJERA.

Kita svarbi suaugusiojo žmogaus problema yra karjera gerąja prasme, kitaip tariant, savo profesijoje ir visuomenėje užimama padėtis, atitinkanti žmogaus siekimus ir galimybes.
Tarpais žmonės kaip reikiant nesuvokia savo padėties galimybių, tarpais būgštauja atsakomybės, kurios reikalauja vienokia ar kitokia padėtis, kartais kelyje į sėkmę supainioja priežastį ir pasekmę, todėl patiria sunkumų, padaro klaidų.
Gana būdingos kelios klaidos. Vieni linkę atsisakyti bet kokios karjeros ir jos privalumų, nors jos pasiekę galėtų būti tikrai naudingi visuomenei; kiti pasiekia per daug aukštą padėtį, neatitinkančią jų galimybių; tretiems karjera yra vienintelis gyvenimo tikslas (“karjeristai”).
Atsisakydamas bet kokios karjeros,žmogus daro klaidą jau vien todėl, kad toks elgesys prieštarauja asmenybės raidos principui, glaudaus ryšio su kitais žmonėmis, su visuomene principui. Atsisakytina tik ypatingais atvejais, pavyzdžiui, dėl netinkamų būdo savybių: perdėto jautrumo, polinkio greitai supykti,uždarumo.
Žmogui sunku augti, o dar sunkiau augti ir tuo atveju, jei jis siekia karjeros, pranokstančias galimybes. Kai kurie žmonės atkakliai veržiasi užimti, kuo aukštesnę, jiems patiems labai patogią padėtį, sutapatindami šį tikslą su asmenybės augimu, laime, sėkme. Kiti įpranta kilti vis aukščiau, užimti laisvą vietą “iš inercijos”. Dar kitur skatina taip elgtis šeimos, giminių nuomonė, gamybinė situacija.

LAISVĖ.

Tik sulaukus brandaus amžiaus, laisvė pirmą kart tampa reali, atsiverdama visu platumu. Šioje amžiaus pakopoje dauguma savybių jau susiformavusios, žmogus išmoksta būti laisvas, be to, yra materialiai ir dauguma kitų atžvilgių nepriklausomas. Laisvė pasiekiama būtent brandos amžiuje, tačiau savaime ji neateina – ją reikia įgyti ir apginti.
Mus čia domina psichologinis laisvės supratimas, kai žmogus jaučiasi galįs spręsti ir veikti pagal savo vidines paskatas, norus, jausmus, potraukius, moralinius įsitikinimus, įsisąmonintas ir neįsisąmonintas tendencijas.
Jei žmogus objektyviai yra laisvas, bet subjektyviai šito nejaučia, vadinasi, asmenybė yra suvaržyta, nėra laisva. Kita vertus, žmogaus poelgius dažnai lemia pareiga, kitaip pasielgti jis ir negalėtų, bet tuo tarpu jam atrodo, kad elgiasi laisvai. Psichologiškai jis iš tikrųjų yra laisvas: pareiga tik padeda jam gyventi taip, kaip jis nori.
Laisvės pojūtis atsiranda tada, kai daugelis psichinių savybių ir procesų tampa harmoningi. Tai vienas iš psichologinių laisvės pagrindų, kaip ir sugebėjimas atsispirti vidiniams ar išoriniams poreikiams, kurie galėtų šią harmoniją suardyti. Be to, laisvė reikalauja ypatingų vidinių sąlygų, kurios yra sudėtingesnės ir svarbesnės negu išorinės. Jei jų nėra, žmogus net palankiausiomis išorinėmis sąlygomis nesijaučia esąs laisvas, yra kankinamas vidinių prieštaravimų, abejonių, negali laisvai pasirinkti sprendimo.
Tačiau neretai visai suaugę žmonės, susiformavę kaip asmenybės, mėgina piknaudžiauti laisve, pajutę jos žavesį, bet nesuvokę savo atsakomybės. Žmogų pavergia menkaverčiai norai ir užgaidos, įsivyrauja konfliktai su aplinkiniais ir prarandama trokštama laisvė.
Kai kuriems žmonėms dėl vidinės disharmonijos, neryžtingumo laisvė atrodo tarsi nepakeliama našta. Tada jiems patartina bendrauti su žmogumi, kuris gali jam būti autoritetu, teigiamu pavyzdžiu arba patarėju.

KENTĖJIMAI, JŲ “BEPRASMIŠKUMAS” IR PRASMĖ.

Vienas iš subrendusio žmogaus uždavinių yra išmokti kentėti – pakelti kančias ir matyti jų prasmę.
Neretas atvejis, kai net išlavinto intelekto žmonės nesuvokia savo kentėjimo prasmės. Jiems atrodo, kad kenčia atsitiktinai, veltui, beprasmiškai. Jie įsitikinę, kad kančių yra pernelyg daug, Kad jos tik daug ką iš žmogaus atima, nieko vietoj to neduodamos. Todėl jų kančios ne tik atrodo esančios, bet ir iš tikrųjų darosi dar sunkesnės, tiesiog nepakeliamos. Kai kurie žmonės net neigia savo pačių ir apskritai kentėjimo prasmę. Jų manymu, kentėjimas rodo žmogaus gyvenimo, žmogiškųjų santykių, aplinkinio pasaulio beprasmiškumą. Remiantis šiuo “argumentu” bandoma pateisinti alkoholizmą, narkomaniją ir panašias savo ir kitų ydas. Tokie žmonės nesugeba savo kentėjimo įprasminti ir tuomet kiek jį palengvinti.
Nors atrodytų keista, bet depresija, skausmas ir baimė yra reikalingos būsenos. Taip pat būtina žmogui ir kančia. Kentėjimas (jei jis nepasiekia kraštutinės ribos) turtina ir stiprina asmenybę, daro ją gilesnę, vientisesnę, stimuliuoja jos brandą. Neretai nuo to, kaip žmogus gali pakelti kančias ir nuo to kiek jis kentėjo, priklauso galutinė jo gyvenimo išdava. Vadinasi, svarbu, kad subrendęs žmogus mokėtų ištvermingai kentėti (ne visada tik vengti kančių).

MALONUMAI.

Brandos amžiui malo9numai – tikriau sakant mokėjimas jais naudotis – yra viena iš sunkiausių problemų – ir tada, kai jų per daug, ir tada, kai jų per maža. Apskritai tai maloni psichinė būsena, savotiška psichinė pusiausvyra, kai vieni ar kiti poreikiai jau yra patenkinti, išnyksta anksčiau slėgusi įtampa, psichika atsipalaiduoja, ilsisi.
Tokia būsena svarbi ne vien dėl to, kad yra tarsi atpildas už pastangas siekiant tikslo, stimulas vienokiai ar kitokiai veiklai, bet ir todėl, kad leidžia gerai atsipalaiduoti, pereiti prie naujos veiklos. Malonumai gali suteikti tokią dvasinę ramybę, kokios neduoda jokie vaistai.
Vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje žmogus fiziškai augdamas, judėdamas, žaisdamas, pažindamas, vystydamasis, savaime patiria daugelį malonumų – tiek jutiminių, tiek dvasinių.
Suaugusiam žmogui irgi netrūksta galimybių turėti malonumų, tačiau jis privalo pats jų siekti ir būti už juos atsakingas. Deja, žmogus dažnai su šia pareiga nesusidoroja. Jis arba visai nesistengia gyventi taip, kad turėtų pakankamai malonumų (tai gana sudėtinga), arba visą gyvenimą tik jų ir vaikosi.
Pirmuoju atveju žmogus, negalėdamas tinkamai atsipalaiduoti, pailsėti, greitai pervargsta, išsenka, nebegali tobulėti ir ilgainiui paaiškėja, kad jo gyvenimas be malonumų buvo netikęs psichologiniu požiūriu.
Antruoju atveju malonumų vaikymasis tampa psichiniu iškrypimu. Apskritai malonumų perteklius greitai pasidaro kankinantis,nes dažnai besikartojantis ir ilgai trunkantis pasitenkinimas atbukina jautrumą. Gausūs malonumai demobilizuoja žmogų, mažina jo aktyvumą. Taigi suaugusiam žmogui būtinai reikia jausti malonumų saiką: svarbu, kad jų būtų ne per mažai, bet ir ne per daug.
Paprastai rekomenduojamas toks gyvenimo ir veiklos būdas, kad žmogus kasdien pajustų, kad ir nedidelį malonumą, džiaugsmą, pasitenkinimą savo veikla.

GYVENIMO ĮVAIRUMO STOKA.

Psichika gali pervargti jei aktyvumas yra vienpusiškas, pavyzdžiui jei aktyvumas vien intelektas ar valia, vienos rūšies jausmai ilgą laiką vyraujantys. Psichiką išvargina tiek sudėtingesnė įtempta, tiek visiškai vienoda veikla (profesinė, visuomeninė, seksualinė ir pan.) nors panaudojama tik 10 – 30% žmogaus galimybių.
Dažnai padėtis labai pablogėja ir dėl to, kad ilgai trunkantis įtemptas ir vienpusiškas psichinis aktyvumas neleidžia žmogui patenkinti kitų (itin gausių brandos amžiuje) poreikių.Nepatenkinamus poreikius psichika turi nuolat slopinti, o tai irgi vargina.

NETEISINGUMAS.

Subrendusiems žmonėms daug sunkiau negu vaikams taikstytis su nesuprantamumu, nuo jų nepriklausomu reiškiniu, nes jų atsakomybė yra gerokai didesnė. Esama žmonių, linkusių pernelyg greitai apkaltinti neteisingumu vienas kitą, visuomenę, žmoniją ar net istoriją. Dažnai jie sako: “Visas pasaulis skęsta blogyje”.
Visa bėda, kad žmonės neteisingumo sąvoką supranta per daug siaurai, nekreipdami dėmesio į psichologinį jos aspektą, nepaisydami žmogaus psichinių ypatybių. Tuo tarpu jos neretai neteisybe paverčia teisybę, o keistybę – neteisybe.
Žmogui turi rūpėti “subtilesnė”, gilesnė teisybė. Jam pačiam tą teisybę įžvelgti lengviau negu kitiems žmonėms ar visuomenei, nes jis geriau jaučia, kas vyksta, kaip reikia pasielgti tuo ar kitu atveju.

MIRTIS IR SAVIŽUDYBĖ.

Subrendusiam žmogui mirtis – ne tik teorinė, bet ir reali problema (galimybė mirti pačiam, tėvų, artimųjų, giminaičių, draugų mirtis).
Pagrindiniai su mirtim susiję psichologiniai sunkumai: tai artimųjų mirtis, savos mirties grėsmė ir ryžimasis savižudybei.
Visais atvejais, kai mirties baimė yra labai didelė, išsklaidyti šią baimę, išaiškinti jos nepagrįstumą nėra labai sunku.
Tačiau bene komplikuočiausias yra noras nusižudyti. Apie 50% normalių žmonių, būdami devyniolikmečiais, yra rimtai galvoję apie savižudybę. Dauguma savižudžių skirstomi į dvi skirtingas amžiaus grupes: nuo 15 iki 30 metų ir nuo 31 iki 50 metų.
Savižudybės priežastys įvairios, be to, dažniausiai jų ne viena, o kelios. Viena iš svarbiausių priežasčių, beveik visada įeinanti į ištisą jų kompleksą, yra ta, kad žmogus nesupranta gyvenimo prasmės ir dėsningumų, nesuvokia, kas iš tikrųjų yra mirtis, net ją idealizuoja. Daugelyje sričių žmonės gali būti pasiekę brandą, o šiuo atžvilgiu likti nesubrendę. Kai kurie rimtai patiki nepagrįsta nuomone, kad tas, kas žudosi, yra stiprus žmogus, kad taip jis įrodo dvasios stiprybę, pranašumą; mirtis, tiesa, atgrasi, tačiau ji užfiksuojanti kulminacinį gyvenimo momentą.Mirtis nuo savo paties rankos esanti kažkas didesnio negu “priverstinė” mirtis dėl ligos ar senatvės; nutraukti savo gyvybę žydėjimo metais, reiškia išvengti visų senėjimo nemalonumų, daugelio ligų, lėto merdėjimo, sukriošusios senatvės ir pan. Tai vis, sakytume, egoistinės “auksinės mintys”apie savižudybės priežastis. Pasitaiko ir altruistinių, sakysime: ar ne geriau jei manęs čia iš viso nebūtų, jei mano trūkumai neslėptų ir nekankintų artimųjų, jei aš išlaisvinčiau juos nuo savęs.
Visiems aišku, kad tokios mintys apie savižudybę yra nepagrįstos ir klaidingos. Pagaliau net tie, kurie tiki panašiomis mintimis apie savižudybę, paprastai delsia žengti šį žingsnį: juos sulaiko ir instinktyviai juntama gyvenimo vertė, ir mirties baimė, ir pareigos jausmas artimiesiems. Jie ryžtasi šiam žingsniui tik tada, kai atsiranda šalutinių priežasčių ar paskatina koks nors sunkus jausmas (pervargimas, skausmas, ilgesys, depresija). Šį žingsnį patvirtina tas faktas, kad iš 10 žmonių, kurie rimtai bandė nusižudyti, bet buvo aplinkinių išgelbėti, tik 1 pakartojo šį bandymą, dažniausiai paveikti kokio nors pergyvenimo. Daugeliui subrendusių žmonių “rimtas galvojimas apie savižudybę” suformuoja brandesnį požiūrį į gyvenimą ir mirtį ir yra natūralus žmogaus vaizdinių apie save, savo asmenybę etapas; jis pradeda blaiviai žvelgti į artimųjų ir savo paties mirtį.

PAGUNDA NUSIKALSTI.

Kasdieniniam gyvenime pasitaiko tiek “racionalių” , tiek “jausminių” paskatų nusikalstamam poelgiui. Nusikaltėliui atrodo, jog nusikaltimas padeda paprasčiau ir greičiau pasiekti tikslą arba norimą rezultatą.
Neretai į nusikaltimą pastumia (ypač jaunus žmones) viliojanti galimybė patirti savotišką malonumą, kurį sukelia tuo metu patiriamas pavojus, įvykio nepaprastumo pojūtis, prasiveržęs agresyvumas. Nusikaltimas ar net nedidelis nusižengimas padidina silpnabūdžio, neturinčio išugdyto sąžinės jausmo, savimeilę; jis pasijunta esąs šio to vertas, originalus, sugebąs mesti iššūkį savo paties baimei, rutinai, “prietarams”, visuomenei… Nesunku pastebėti, kad nusikaltimo motyvų esmė yra noras eiti lengvesniu keliu į sėkmę (tai gali būti ir materialinė gerovė, ir jausmai, ir noras padidinti savivertę). Iš tikrųjų tai tėra siekimas apgauti savo žmogiškąją prigimtį, ko nors pasiekti apeinant sudėtingą vystymosi procesą, susijusį su įvairių kliūčių įveikimu. Tokį kelią dažnai renkasi žmonės, turį tam tikrų psichinių silpnybių.
Štai asmenybės savybės, kurios gali greičiau pastūmėti žmogų I nusikaltimą. Tai: impulsyvumas, agresyvumas, destruktyvumas – savybės, kurios dažnai derinasi su energingu būdu. Priešiška,iššaukiama, įtari pažiūra į kitus. Pavydumas, užsispyrimas, nelankstumas, avantiūriškumas. Nepagrįstai neigiama pažiūra į vadovaujančius asmenis. Atkaklus siekimas vien materialinių gėrybių, daiktų, pojūčių patenkinimo, o ne estetinių, moralinių, dvasinių vertybių. Kitų žmonių jausmų nesupratimas.
Pasirinktas “lengvas kelias” trukdo žmogui pačiam iš jo ištrūkti ir išsiugdyti teigiamas asmenybės savybes, nes neigiamos savybės jį stumia vis į tą patį kelią. Neretai jis užsidaro panašių į save, tokių pat nepilnaverčių žmonių pasaulėlyje, nes visuomenė dažniausiai žiūri į jį itin nepalankiai. Tokie žmonės neabejotinai pralaimi net savo pačių akyse: tarp paauglių 20% berniukų buvo apie save gana prastos nuomonės, o tarp nepilnamečių nusikaltėlių – net 90%. 13% normalių vyrų vertina save neigiamai ir jaučiasi nelaimingi, tarp įsitikinusių nusikaltėlių yra net 91%.
_________________