SENOVĖS EGIPTAS

Akara · Parašytas: Sk. 04 23, 2006 2:33 am Rašyti temą:

O man atrodo kad jų nėra, ir žmonės tik vaidina, kad juos pagrobė norėdami atsidurti laikraščių puslapiuose.
_________________

Imagine · Parašytas: Sk. 04 23, 2006 2:58 am Rašyti temą:

Akara · Parašytas: Sk. 04 23, 2006 3:09 am Rašyti temą:

Imagine< o ne naivu tikėti, kad naktį tas kažkas įskrenda ir mus pragrobia Laughing

?
_________________

caesar · Parašytas: Sk. 04 23, 2006 3:31 am Rašyti temą:

Naivu tikėti, kad po mūsų lova negyvena smurfai pedofilai - juk ten tiek vietos.
_________________
All the world's a stage,
And all the men and women merely players;
They have their exits and their entrances,
And one man in his time plays many parts,

Soldats, [...] songez que du haut de ces monuments quarante siècles vous contemplent

_Kleopatra_ · Parašytas: Sk. 04 23, 2006 4:16 am Rašyti temą:

SaDIStė · Karys Prisijungė: 2006 04 21 Pranešimai: 191

Vp007 · Parašytas: Sk. 04 23, 2006 11:02 am Rašyti temą:

Knygoj apie keliones buvo tas testas Laughing

pamėginsiu prisimint:

Ar bijote aukščio? Very Happy

Ar jums sukelia šiurpą operacinės įrankių žvangėjimas, švirkštai, skalpeliai? Laughing

Ar jūs bijote miegoti viduryje kambario lovoje, kai aplink nėra jokių daiktų, įsivaizduokite, kad miegate viduryje kambario, nebaisu? Laughing

Ar jums kelia šiurpą kūnu ropojantys vorai, maži vabaliukai, kirminai? Laughing

Ar dažnai sloguojate? Laughing

Ar dažnai sapnuojate košmarus? Laughing

Ar būna taip, kad lyg norite kažką prisiminti, bet neprisimenate? Laughing

Ar jus jaudina globalinės katastrofos? Laughing

Jeigu testo daugiau klausimų atsakei taip, tu buvai pagrobtas ateivių Laughing

_________________

_Kleopatra_ · Parašytas: Sk. 04 23, 2006 11:10 am Rašyti temą:

Aš irgi buvau pagrobta Laughing

_________________
Niekada nesigincyk su kvailiu. Kiti gali nepastebeti tarp jusu skirtumo...

Vp007 · Parašytas: Sk. 04 23, 2006 11:12 am Rašyti temą:

Va matot kiek daug pagrobtu zmoniu... Laughing

Linksmiausiai+siurpiausiai skamba tas zodis "Operacines irankiu zvangejimas" Laughing

_________________

Akara · Parašytas: Sk. 04 23, 2006 12:33 pm Rašyti temą:

_Kleopatra_ · Parašytas: Sk. 04 23, 2006 12:52 pm Rašyti temą:

Vp007 · Parašytas: Pir. 04 24, 2006 6:19 am Rašyti temą:

patarčiau nekalbėt čia, bet dėl testo, tai čia iš atminties atgaminau... Very Happy

[operacinės įrankių žvangėjimas Very Happy

]
_________________

amelli · Parašytas: Pir. 04 24, 2006 6:35 am Rašyti temą:

Kažkada mokykloje kūrėm interneto svetainę apie ateivius Smile

ir turiu dar išsisaugojusi kompe straipsnį vieną. kas netingėsit, galit paskaityt

Sensacingų pasakojimų apie pagrobimus ir keistus ateivių atliktus seksualinius eksperimentus būtų galima neimti dėmesin, bet kaip “ekspertai” diskredituos nuoseklius parodymus garbaus, santūraus advokato?
Dvidešimt trečius metus einantis Antonijus Vilasas Boasas gyveno sunkų, bet paprastą gyvenimą su savo tėvais, broliais ir įseserėmis nedideliame ūkelyje netoli San Francisko. Su savo broliais Vilasas Boasas dirbo ūkyje. Nors dienos darbams šeima samdydavo pagalbininkus, Antonijui tekdavo dirbti naktimis. 1957m. spalio iš 15 į 16 d. laukuose jis buvo vienas, arė laukus pasišviesdamas traktoriaus žibintais.
Gal Vilasas nelabai nustebo, kai apie pirmą valandą nakties pamatė tai, ką jis apibūdino kaip “didelę raudoną žvaigždę”, nusileidusią į lauko, kuriame jis dirbo, galą. Praeitą vakarą jis arė laukus su savo broliu, kai apie 9 val. 30 min. abu matė neaiškų raudoną kamuolį šviesos, kabantį maždaug 300 pėdų aukštyje virš lauko, kuriame jie dirbo. Jis tada bandė prieiti prie šviesos ir pažiūrėti, kas ji yra, bet ši išsisukdavo, šaudama kaip strėlė iš vieno galo lauko į kitą. Šį kartą Vilasas Boasas buvo vienas. Jis buvo labai nustebintas, nes raudona šviesa nusileido maždaug į 150 pėdų aukštį virš jo. Jis net galėjo matyti, kad šviesą skleidė kiaušinio pavidalo objektas. Kai objektas nusileido, jo ryški šviesa užgožė traktoriaus šviesas. Nusileido ne toliau kaip už 50 pėdų nuo tos vietos, kur jis sėdėjo, objektas nusileido kaip šasi tris “kojas”. Mašina turėjo savotišką apvadą, kuriame buvo įtaisytos purpurinės šviesos. Priekyje buvo pritvirtinti pentinai, apšviesti raudonos šviesos. Viršutinė, kupolo pavidalo, mašinos dalis sukosi prieš laikrodžio rodyklę. Kai mašina ėmė leistis lėčiau, jos spalva pasikeitė iš raudonos į žalią.
Antonijus Vilasas Boasas sėdo į traktorių ir mėgino pabėgti, bet, vos pavažiavus kelis jardus, traktoriaus variklis sustojo. Antonijus iššoko iš traktoriaus ir ėmė kapanotis per suartą lauką. Tada kažkas jį sugriebė iš užpakalio. Jis partrenkė būtybę ir gelbėjosi bėgdamas, bet jį sugriebė kitos trys būtybės, kurios buvo jam iki pečių (o jis buvo tik 5 pėdų ir 5 colių aukščio) ir nutempė jį prie laukiančio erdvėlaivio. Kai būtybės jį įtempė lanksčiom kopėtėlėm į mašiną, jis atsidūrė mažame, keturkampiame, ryškiai apšviestame kambaryje metalinėmis sienomis.
Kaip jis įsitikino, kambaryje buvo penkios nedidelės būtybės, - dvi iš jų stipriai laikė jį. Būtybės dėvėjo glaudžiai prie kūno prigludusius kostiumus iš storos, minkštos juostuotos pilkos medžiagos, buvo užsidėję dideliu, plačius, sutvirtintus metalo juostelėmis šalmus. Nuo šalmų į jų drabužius žemyn ėjo vamzdeliai, - du ėjo po kiekviena pažastimi, o vienas žemyn per nugarą. Storapadžiai “batai”, atrodė, sudarė vieną visumą su kostiumais, kaip ir storos, griozdiškos pirštinės. Iš būtybių bruožų, kuriuos, Vilasas Boasas galėjo įžiūrėti per šalmus, buvo mažos, blausiai mėlynos akys.
Paskui Vilasą Boasą būtybės nuvedė į kitą šviesų kambarį, šį kartą ovalo formos. Čia ateiviai pirmą kartą su pagrobtuoju pamėgino užmegzti pokalbį. Vilasas Boasas vėliau prisiminė, kad garsai, kuriuos jie ištarė, “visiškai skyrėsi nuo tų, kuriuos iki tol buvau girdėjęs... Jie lėtai lojo ir inkštė, nei labai skardžiai, nei kimiai, vienus garsus ištardami ilgiau, kitus trumpiau, kartais vienu kartu ištardami kelis skirtingus garsus... Bet tai buvo paprasti garsai, gyvūnų lojimai... Aš vis dar krūpteliu, kai pagalvoju apie tuos garsus. Aš negaliu jų atgaminti – mano gerklė nėra pritaikyta tokiems garsams.”
Nepavykus užmegzti ryšio žodžiais, penki mažyliai ateiviai besipriešinantį ūkininką ėmė nurenginėti. Viena būtybė patrynė jo odą drėgnu, į kempinę panašiu daiktu, ir tada jį nuvedė dar į kitą patalpą. Ant durų buvo užrašas raudonomis “raidėmis”, kuriasi jis tyrinėtojams vėliau atkūrė. Iš pirmo žvilgsnio jos labai panašios į paskubom užrašytus arabiškus rašmenis, bet atrodo, kad jos priklauso nežinomam nežemiškam alfabetui. Šiame kambaryje, kuriame kaip pakliuvus buvo sustatytos kėdės ir kušetė, ateiviai turėjo kažką “panašaus į taurę”, kurią jie panaudojo paimti kraujo mėginiui. Tada Vilasą Boasą paliko vieną. Jis pajuto keistą kvapą, kuris iš kažkur sklido į kambarį. Boasas greitai atsidūrė kambario gale, jam ėmė darytis bloga. Paskui jis pradėjo nusiraminti. Bet tada atėjo pati keisčiausia jo išgyvenimo ateivių erdvėlaivyje dalis.
SEKSUALINIAI SUSIRĖMIMAI
Jis jau buvo stovėjęs kambaryje nuogas gal kokį pusvalandį, kai atsidarė durys į kitą kambarį. Jame buvo moteris, kurios kūnas buvo “daug gražesnis, negu kada nors gyvenime buvau matęs”. Antonijus galėjo ją gerai apžiūrėti, nes ji buvo visiškai nuoga.
Moters ūgis buvo toks, kad stovėdama siekė jo pečius. Jos plaukai buvo per vidurį perskleisti ir siekė pusę jo kaklo, o galai buvo pasisukę į vidų. Jos oda buvo lygi, graži, beveik balta, išskyrus pažastis ir gaktos plaukus, kurie buvo šviesiai raudoni. Ji turėjo aštrų smakrą, tiesią nosį, aukštus skruostikaulius ir dideles mėlynas akis. Jos rankos buvo strazdanotos. Moters kūnas, kaip sakė Vilasas Boasas, buvo “lieknas, krūtys aukštos ir viena nuo kitos atskirtos. Jos talija buvo liekna, pilvas plokščias, lūpos gražios, klubai platūs”. Tai, kas atsitiko vėliau, turbūt buvo neišvengiama. Bet apie tai geriausiai pasakė Boasas : “moteris ėjo į mane tylėdama. Ji visą laiką į mane žiūrėjo, lyg iš manęs kažko norėdama. Staiga ji mane stipriai apkabino ir ėmė savo galvą glaustyti prie mano veido, tai iš vienos pusės, tai iš kitos. Aš pajutau, kaip jos kūnas prilipo prie mano kūno ir visą laiką judėjo.”
Vilasui Boasui buvo įdomu, ar skystis, kuriuo ateiviai jį buvo ištrynę, nebuvo koks nors stimuliatorius. Bet iš tikrųjų jam jo ir nebūtų reikėję:
“Aktą mes užbaigėme ant kušetės, kur sugulėme kartu. Tai buvo normalus aktas. Ji reagavo taip, kaip būtų reagavusi ir bet kokia kita moteris. Tada mes kurį laiką glamonėjomės, ir aš ėmiau siekti kito akto, bet dabar ji pradėjo mane stumti, duodama suprasti, kad tai reikia užbaigti”.
Be to, ir pats Antonijus taip pat prarado susidomėjimą ir tapo piktas, nes jam tapo aišku, kad “visa, ko jie norėjo iš jo, kad būtų geras eržilas pagerinti savo veislei.., bet aš nusprendžiau neteikti jokios reikšmės tam, kad kažkaip praleidau keletą malonių minučių su moterim”. Jo įspūdį, kad jis buvo panaudotas iš anksto suplanuotu būdu, galėjo patvirtinti ir faktas, kad moteris nė karto jo nepabučiavo, nors ji švelniai kandžiojo jo smakrą.
Netrukus po to moteris buvo iškviesta. Prieš išeidama, ji parodė į savo pilvą, o paskui į dangų, ką jis suprato, kad anksčiau ar vėliau ji ir kiti ateiviai sugrįš pasiimti jo su savimi. Tačiau Brazilijos tyrinėtojai įtikinėjo jį, kad ji turėjo galvoje visai ką kitą, kad ji pagimdys jų kūdikį savo gimtoje planetoje. Po to Antonijui buvo grąžinti drabužiai, ir jis buvo išlydėtas iš ateivių erdvėlaivio. Išeidamas jis nesėkmingai mėgino pasiimti kokį nors instrumentą atminčiai. Tada ateiviai nuleido jį kopėtėlėmis ant žemės, iš kur jis matė, kaip NSO, truputį pakrypęs į vieną pusę, pakilo ir kaip kulka dingo danguje. Erdvėlaivyje jis praleido 4 val. 15 min.
Vilaso Braso atveju tikrumu NSO tyrinėtojai abejojo. Jie buvo girdėję apie tai labai daug, ir nebuvo praėję ir 12 metų po tų įvykių, kai liudininko vardas buvo paskelbtas. Tuo metu, kai įvykis tapo klasikiniu ufologijoje, apie Vilasą Boasą mažai kas buvo girdėjęs. Bet 1978 m. jo vardas vėl iškilo Brazilijos televizijos programoje, o šį kartą jau ne kaip paprasto valstiečio, bet kaip dr. Antonijaus Vilaso Boaso, sumanaus advokato, praktikuojančio nedideliame miestelyje netoli šalies sostinės Brazilijos miesto, laimingai vedusio ir turinčio ketvertą vaikų. Vienintelis jo parodymų punktas, kurį jis pakeitė, buvo nereikšmingas : moteris paėmusi jo spermos pavyzdį jų lytinių santykių antrojo akto metu.
Ryžtingiems skeptikams Vilaso Boaso atvejis visada buvo paprasto Brazilijos kaimiečio fantazija. Tačiau asmuo, papasakojęs, ką jis veikė 1957m. spalį, ir vyras, kuris pasiekė akademinio išsilavinimo ir pagarbios vietos po 21 metų, buvo iš esmės vienas ir tas pats. Protingas, aiškiai kalbantis, išsilavinęs ir ryžtingas dr. Vilasas Boasas buvo parodytas kaip asmuo, kuris daugiau negali būti laikomas paprastu “valstiečiu”, kitaip sakant, nemokša, prietaringu ir netašytu vyru. Kai po 21 metų buvo paklaustas apie pagrobimą, jis nepakeitė savo prisiminimų, nepaneigė savo pasakojimų.
Galbūt reikšmingiausia yra tai, kad jo pirmas pasakojimas apie tą keistą, bauginančią, vis dar jaudinančią naktį buvo užrašytas iš gyvos atminties, po įvykio praėjus mažiau kaip keturiems mėnesiams. Skirtingai nuo daugelio, kurie buvo pagrobti ateivių ir jų nelaisvėje patyrė keistus seksualinius išgyvenimus ir kuriems reikėjo panaudoti hipnozę, kad prisimintų įvykius, kartais atsitikusius prieš daugiau kaip 20 metų, Antonijaus Vilaso Boaso nereikėjo hipnotizuoti, kad pateiktų kuo išsamiausią pasakojimą apie tai, kas su juo atsitiko.
“TRŪKSTAMAS LAIKAS”
A.V.Boaso atvejis, koks jis buvo žinomas ufologams, buvo ilgai laikomas beveik vieninteliu pagrobimų metraščiuose tuo, kad jame buvo įpainioto seksualiniai reikalai. Tačiau dar labiau stebinantį pareiškimą 1977m. Vokietijoje paskelbė Pietų Afrikos Respublikos gyventoja Elizabeta Klarer. Ji tvirtino, kad nuo 1954m. iki 1963m. daug kartų buvo susitikusi su dviem vyrais iš erdvėlaivio. Tas erdvėlaivis buvęs iš Metono planetos, esančios Centauro žvaigždyno Centauro Proksimos žvaigždės, kuri yra arčiausiai nuo mūsų Saulės sistemos, orbitos. Ji nuo mūsų yra nutolusi per 4,3 šviesmečio. Vienas iš ateivių, astrofizikas, tapo jos kūdikio tėvu. Klarer tvirtino, kad keturis mėnesius prieš sūnaus gimimą ji praleidusi Metono planetoje, paskui ji buvusi priversta grįžti į Žemę, o sūnus likęs su tėvu Metone. Kai kurie ufologai Klarer pareiškimą priėmė rimtai. Kaip dažnai asmenims, kurie tvirtina lankęsi žinomose žvaigždžių sistemose, jų istorijas sugadina dangaus mechanikos dėsniai. Centauro Proksima yra trinarės Centauro Alfos žvaigždės sistemos dalis, todėl yra visai nepanašu, kad ji turėtų kokių nors planetų. O jei ir turėtų, žvaigždė yra raudonas nykštukas – per maža ir per silpna, kad joje būtų bent kokia gyvybės forma.
Iki devintojo dešimtmečio pagrobtųjų pasakojimuose iš viso nebuvo užsimenama apie jokius seksualinius dalykus. Klasikinis scenarijus gerai atsispindi pasakojimuose, kuriuos pateikė Betė ir Barnis Hilai (pagrobti Niū Hemšyre 1961m.), Betė Andreason (Masačūsetse,1967m.), Kelvinas Parkeris ir Čarlis Hiksonas (Misisipėje, 1973m.), Deividas Stefensas (Meine, 1975m.) Vitlis Striberis (Niujorko valstijoje,1985m.) ir kiti.
Įvykiai, apie kuriuos praneša šie liudininkai, vyksta pagal tokį pagrindinį modelį : pirmiausia pasirodo NSO, kurį kartai lydi elektromagnetinis ar kitoks fizinis poveikis liudininkų automobiliams. Pagrindinis poveikio efektas daugumoje tokių atvejų pasireiškia po to, kai NSO jau būna išnykęs: įvykiai, kurie, atrodo, vyko keletą minučių, pasirodo užtrukę valandą ar daugiau. Apie savo regėjimus liudininkai reikiamu laiku praneša policijai, vietos karinės valdžios atstovams ar šerifo tarnybai. Jiems patiems sutikus arba padrąsinus jų šeimoms ar NSO tyrimo organizacijų nariams, liudininkai užhipnotizuojami turint tikslą pabandyti iš atminties gilumos ištraukti tai, kas buvo išgaravę kritiniu – “dingusiu laiku” per jų susidūrimą su NSO.
Nors tas nedidelis skaičius buvusiųjų pagrobtųjų aiškiai atsimena tą jų patirtų išgyvenimų dalį, ir jiems nereikia jokių skatinimų ar atminties purenimų, bet jų apibūdinimai to, kas jiems atsitiko per tą “dingusį laiką”, visiškai sutampa su užhipnotizuotų asmenų pasakojimais, net nežiūrint, kad materialus ateivių pasirodymo pobūdis, jų erdvėlaivių išorė dažnai kiekvienu atveju skiriasi.
Ateivių erdvėlaivių vidus, anot tų liudininkų, paprastai yra ryškiai apšviestas, švarus kaip ligoninės, dažnai blizgantis, su baltu ar metaliniu papildymu. To priežastis greitai tampa aiški, nes kitas veiksmas su pagrobtaisiais yra tam tikro pobūdžio medicininiai tyrimai, dažniausiai skausmingi.
Betė Hil ir Betė Andreason kiekviena atskirai pasakojo, kad jos buvo tyrinėjamos aparatu, iš kurio kyšojo į adatą panašios vielos. Čarlzas Hiksonas sakė, kad jo kūnas buvo “skenuojamas” plaukiojančiu instrumentu, panašiu į didelę akį. Betė Hil ir Betė Andreason taip pat sakė, kad adatos buvo įstatytos į jų bambas “nėštumo testui”. Betei Hil buvo nugręsta oda, paimta iš ausų sieros, plaukų pavyzdžių ir nukirpta pirštų nagų. Deividui Stefensui paėmė du kraujo mėginius, jis buvo išrengtas ir ištirtas nuo galvos iki kojų pirštų su “į dėžutę panašiu prietaisu”. Viltis Striberis pasakojo, kad “didžiulis ir nepaprastai šlykštus daiktas”, trikampio pavidalo ir su vielų raizginiu viename gale, buvo jam įstatytas į tiesiąją žarną.
Po to, kaip pasakoja liudininkai, arba jiems būdavo leidžiama apsirengti ir palikti erdvėlaivį, arba, retkarčiais, pirmiausia būdavo pavedžiojami po erdvėlaivį. Kai tik aukos būdavo sugrąžinamos į vietą, iš kur būdavo paimtos, NSO dideliu greičiu nuskrisdavo.
“IMAMI GENETINIAI PAVYZDŽIAI”
NSO pagrobimų realumas arba nerealumas devintajame dešimtmetyje tapo didelio ufologų ginčo objektu ir tuo pačiu sukėlė didelį visuomenės susidomėjimą. Badas Hopkinsas, dailininkas iš Niujorko, kuris pats buvo stebėjęs NSO, taip susižavėjo pagrobimo istorijomis, kad naudojo hipnozės techniką, kad išgautų daugelio liudininkų atmintyje slypinčius išgyvenimus.
_________________

amelli · Parašytas: Pir. 04 24, 2006 6:38 am Rašyti temą:

Būdama ketverių metų, Žen Sianlin (Zheng Xianling) galėjo matyti aplink žmones šviečiančias auras; būdama šešerių metų, ji galėjo tiksliai pasakyti dar negimusio kūdikio lytį; kai ji buvo dvidešimt ketverių metų, ji buvo tobulai įvaldžius regėjimą lyg Rentgeno spinduliais, kurį Kinijos Liaudies Respublikos vadovai laikė nepaprastai naudingu.
Kai bitlai 1965m. išleistame albume “Guminė siela” (Rubber Soul) dainavo “Aš žiūriu pe-e-er juuus”, jie davė naują kryptį gana grubiai gražbylystei. Nevykęs, ketverto kompanijos atliktas kūrinys buvo toks neįdomus, kad jis buvo kiaurai permatomas. Kitais metais Pitas Taushendas (Townshend) iš grupės “The Who” panaudojo metaforą labiau tradicine prasme dainoje “Aš galiu matyti už mylių” (I Can See for Miles), kur jis pasakojo, kaip lengvai gali pamatyti vienos ponios smegenis, širdį ir įtartinus ketinimus.
Gebėjimas “permatyti” kitų žmonių kėslus yra talentas, kuriuo vieni yra apdovanoti labiau, kiti – mažiau. Bet nedaugelis išskirtinių individų gali eiti dar toliau: jie gali matyti per žmogaus kūną.
Senovės kinų disciplinos kigong pasekėjai laikas nuo laiko tvirtindavo, kad jie įvaldę regėjimą, panašų į Rentgeno spindulius, kuris, kaip jie sako, yra dviejų dimensijų ir apsiriboja juodu ir baltu vaizdu ir pasiekiamas naudojant tam tikrus kvėpavimo pratimus, kad kontroliuotų savo qi, arba “gyvybės energiją”, kai ji sklinda per jų kūnus. Bet viena šiuolaikinė pasekėja nustebino net tuo sugebėjimu.
Pranešimai apie panelės Žen Sianlin neįtikėtiną talentą pirmiausia pasiekė Vakarus 1988 m., kai ji buvo 24 metai. Daktarė Žen, kuri tada dirbo Liaudies išsivadavimo armijos Generalinio štabo būstinėje Pekine, galėjo matyti savo pacientų kaulus, kraujagysles ir vidau organus trijų matmenų ir visų spalvų. Ir taip ji gali matyti bet ką, ką ji pasirenka ir jei pasirenka. Jos sugebėjimai neapsiriboja tik žmogaus kūnu: ji gali perskaityti žodžius, esančius už jos regos laiko, parašytus ant popieriaus, kuris, parašius, pavyzdžiui, stipriai sulankstomas.
Nustatydama žmonių negalios priežastis, panelė Žen paprastai savo pacientus apžiūri tamsoje ir visai apsirengusius. Ji ypač puikiai nustato vėžinius susirgimus, širdies sutrikimus, artritą ir kvėpavimo takų ligas. Ir tai ji daro tiksliau, negu standartinė ligoninių įranga. Tačiau šis procesas yra sekinantis, ir jie, kaip teigia jos draugai, yra daugiausia iš “Kas yra kas iš Kinijos vadovybės”.
Panelė Žen įsitikinusi, kad savo ypatingus sugebėjimus yra paveldėjusi iš senelio, kurio reputacija kaip diagnostiko jo gimtojoje Šansi provincijoje buvo nepralenkiama. Pirmasis jos nepaprastų sugebėjimų ženklas išryškėjo, kai jai buvo ketveri metai. Tada ji įžiūrėjo švytinčias auras aplink žmones. Po dviejų metų ji tiksliai nustatydavo vaikų, kuriuos nešiodavo jos nėščios giminaitės, lytį. Jos brolis taip pat turėjo tokių pat sugebėjimų. Sakoma, kad retkarčiais jis padėdavo policijai išaiškinti įtariamus kriminalinius nusikaltėlius – stebėdavo juos per sienas jų namuose.
Žen Sianlin tobulino savo sugebėjimus, įvaldydama griežtas disciplinas, tai turėjo išaiškėti savaime.
1978 m. kovą trisdešimt septynerių metų karininkė ponia Julija Vorobjova dirbo kasykloje netoli Donecko Ukrainoje, kai strėlė užkabino elektros tiekimo liniją ir ji gavo 380 voltų smūgį. Buvo paskelbta, kad ji mirė. Vietos lavoninėje iki skrodimo ji gulėjo dvi dienas. Bet vos skalpelis palietė jos kūną, kai “lavonas” pradėjo kraujuoti ir ėmė virpėti. Po tokio “nepatogaus” atsibudimo ponia Vorobjova neužmigo šešis mėnesius. Galų gale ją įveikė ilgas, gilus miegas,, kuris atgaivino ją ir suteikė neįprastų savybių.
“Vieną rytą, - pasakojo ji “Izvestijų” korespondentui 1987 m. birželį, - aš išėjau nusipirkti duonos. Aš pasiekiau autobusų stotelę, o čia stovėjo moteris. Aš priėjau prie jos ir staiga buvau pritrenkta iš siaubo. Aš mačiau jos žarnas ir kiaurai per ją, lyg ji būtų buvusi vaizdas televizoriuje.”
Ištirta Donecko ligoninėje dr. Jeižertino, jiems susitikus, po kelių sekundžių ji jam (mandagiai) pasakė, kad jis viena ausim girdi geriau negu kita, ir kad jo kairioji akis geriau mato negu dešinioji. Tai pat atvirai ji (mandagiai) pasakė “Izvestijų” reporteriu, kad jo skrandyje yra raudono skysčio, kuris kadaise buvo želė. Ponia Vorobjova dabar specializuojasi retų ligų diagnostikoje ir, anot Donecko daktarų, “nėra” padariusi nė vienos klaidos”.

TOTOGRAFIJA
Egzotiški žmogaus sugebėjimai matyti per kitą daiktą turi savo nepanašią paralelę – sugebėjimą atkurti vaizdus iš niekur fotojuostoje, net nenukreipus kameros objektyvo į daiktą, jį nufotografuoti.
Garsus šių laikų totografijos (nuo anglų k.žodžio thoutht – mintis) atstovas yra buvęs prekybos laivyno jūrininkas ir Čikagos viešbučio pasiuntinys Tedas Serjosas (Serios). Devintojo dešimtmečio jis paskutinį kartą pranešė, kad gyvena nežinomas griūvančiame name purvino aklakelio gale netoli Mendono, Ilinojaus valstija, prie ribos su Misūrio valstija, ir dirba tiek mažai, kad mažiau ir neįmanoma. “Jei jūs turėjote darbą ir esate vargšas, - pasakojo jis lankytojams, - jūs taip pat sėkmingai galėjote nedirbti ir likti vargšu.” Bet kadaise, septintąjį ir aštuntąjį dešimtmečius, jis buvo garsus.
Jis dirbdavo su “POLAROID” aparatu, kuris bent patvirtindavo, kad jo efektai buvo ne kazuistika tamsiame kambaryje. Kai kada duodavo labai keistus rezultatus. Lygiai toks neeilinis dalykas buvo entuziazmas, su kuriuo Serjosas imdavosi darbo, kad gautų tuos rezultatus. Daugumą jo darbų užfiksavo psichologas dr. Dulas Eisenbudas Denveryje, Kolorado valstija, nelabai toli nuo Čikagos, į kurią kaprizingasis Serjorsas kartais sugrįždavo be perspėjimo vidury užsiėmimų. Patys užsiėmimai būdavo chaotiški, nes Eisenbudas dažnai turėdavo vaikytis Serjosą aplink miestą, ir net ėmęsis darbo, Serjosas psichuodavo (jis niekada negalėdavo “totografuoti” pagal užsakymą) išgerdamas daug alaus, o kai nusigerdavo, visada tapdavo diktatoriškesnis ir temperamentingesnis. Vienas radijo komentatorius aprašė Serjoso darbo stilių: ”Tedas kaip strėlė šauna iš kėdės ir užtaiso...fotoaparatą. Ten jis niurzgės, murks, keiksis ir šnairuos burdamas. Nuo to tampa išdidus kaip žaidėjas kauliukais. Bet staiga jis susigriebia ir išsinešdina. Atslūgus įvykių įtampai, jis sukinėjasi aplink ir klausinėja: “Ar jūs ką nors matote? Ar jūs ką nors matote?”
Ir vis dėlto, pasitaikius progoms, jis padarė daug fotografijų. Kartais jis spoksodavo į fotoaparato linzes, kartais kitame kambaryje žiūrėdavo pro fotoaparatą, kartais niršdavo nukreipęs fotoaparatą į tuščią erdvę. Serjosas kažkaip sugebėdavo gauti filme tolimų vietovių vaizdus. Kartais tai būdavo specifinių taikinių vaizdai, kuriuos Eisenbundas paprašydavo “nufotografuoti”, bet dažniausiai tai būdavo atsitiktiniai vaizdai, ir dažnai gana keisti.
1965m. gegužę Serjosas padarė seriją sandėlio fasado nuotraukų, tiksliau – keistai pavadinto pastato “Wld Gold Sore” (Senas Aukso Sandėlys). Tai pasirodė esantis buvęs “Old Gold Store” Kolorado miesto centre. Įdomiausia buvo tai, kad kai Serjosas “padarė” savo nuotraukas, sandėlio pavadinimas buvo pakeistas į “Old Wells Fargo Store”. “W” Serjoso paveiksluose ir ant sandėlio frontono buvo tiksliai uždėta ten, kur kadaise buvo raidė “O”. Eisenbundas taip pat negalėjo rasti jokio šaltinio, kurį Serjosas būtų galėjęs panaudoti, kad falsifikuotų fotografiją. Kitas objektas Sentral Sityje, kurį Serjosas “nutotografavo”, buvo Viljamso Liverio (Livery) arklidės. Keistumas čia buvo tas, kad jo paveiksle pastato langai buvo užmūryti ir fasado medžiaga skyrėsi nuo tos, iš kurios pastatytas dabartinis fasadas.
Sentral Sitis yra maždaug 40 mylių į vakarus nuo Denverio, kalnuose, truputį šiauriau nuo JV greitkelio Nr.40. Buvo suprantama, kad Serjosas nieko nesakęs išvyko iš užsiėmimo su Eisenbundu arba kad jis buvo atvykęs čia prieš užsiėmimą (seansą) ir galėjo nufotografuoti vietą. Viena yra pakankamai aišku, kad jis jokiu būdu negalėjo fiziškai paveikti “Polaroido” aparatų, naudotų eksperimento metu, nes jie bet kokiu atveju būdavo užantspauduojami ir pažymimi, kad nebūtų paliesti, įdedant tuos keistus paveikslus. Dar mažiau panašu yra, kad Serjosas, kuris, pagal visų atsiliepimus, nėra pats ryžtingiausias ir rūpestingiausias žmogus Žemėje, būtų varginęsis keliauti į Kanadą falsifikuoti fotografijos pastato pakilimo ir nusileidimo take, kuris priklauso Kanados karališkajai kalnų policijai. Ir ta nuotrauka turi taip pat savotišką anomaliją. Žodis “Kanados” yra parašytas su keista klaida, kas verčia manyti, kad užrašas yra ne nuo to pastato.
Serjosas nėra nei vienintelis projektuojantis mintis ant filmo juostų, nei jam reikalingi tie keisčiausi rezultatai šiame bare. Žurnalas “Fate” 1976m. birželį išspausdino dvi pritrenkiančias nuotraukas, gautas Margaretos Fleming telepatinio eksperimento metu. Pirmoje buvo šuoliuojantis nuogas žmogus, kurį panelė Fleming telepatijos būdu suprojektavo fotonegatyve. Po keleto dienų ji iš to paties negatyvo atspausdino kitą nuotrauką, bet vaizdas joje buvo subtiliai pasikeitęs, lyg žmogus vis dar judėtų. Serjosas nebuvo ir pirmas, pradėjęs mintimis daryti paveikslus ant fizinės juostos. Japonų psichologas Tenšinas Takeučis (Takeuchi), dirbdamas su tyrinėtoju dr. Fukurajumi (Fukurai), pagamino daug “fotografijų” 1915 m. Vienu metu jis fotoplokštelėje suprojektavo tirs piktogramas, tiksliai tokias, kokias prašė Fukurajus; antroje fotoplokštelėje jis atgamino visą sakinį iš knygos.

MAGNETINĖS ASMENYBĖS
Fabriko darbininkas Leonidas Tenkajevas iš Saratovo, Rusija, gali pritraukti metalinius daiktus, kai jis to nori. Jo žmona, duktė ir anūkas irgi turi tokią ypatybę. Visi keturi turi antgamtišką sugebėjimą, kai jie nori, kad metaliniai daiktai priliptų prie jų kūno.
Anot Saratovo valstybinio universiteto fizikos profesorius dr. Valerijaus Lepilovo, ketvertui reikia tik “susikaupti ir galvoti apie karščio sukūrimą savo kūnuose”, kad įjungtų savo magnetines galias. “Per keletą akimirkų daiktai gali prikibti prie jų.” Jėga, kurią turi Tenkajevo šeimos nariai, yra didelė. Leonidas prie savo kūno yra pritraukęs 52 svarų metalo strypą.
Tenkajevai sako, kad apie savo keistą sugebėjimą praėjus metams po Černobilio avarijos.
_________________

egiptiete · Parašytas: Pir. 04 24, 2006 8:39 am Rašyti temą:

Įdomūs pasakojimai Wink

_________________
I am war,I am pain,I am all you've ever slain.I am tears in your eyes,I am grief,I am lies.I am the cosmic storms,I am the tiny worms,I am fear in the night,I am bringer of dark light. [Dimmu Borgir - Puritania.mp3]