SENOVĖS EGIPTAS

Vp007 · Parašytas: Pir. 04 17, 2006 2:21 pm Rašyti temą: Straipsneliai

Čia įdėsiu straipsnelių apie Indiją Cool

kad išsklaidytų vakaruose plintančius mitus apie šią laimingą šalį...
_________
Visi Laimingi !
Indija - visi laimingi.

Kodėl Indijoje visi tokie laimingi ir besišypsantys? Ir visiškai nesvarbu kokia jų socialinė padėtis. Na gal kiek perdedu - tie kurie važinėja (tiksliau bando pravažiuoti) prabangiais džipais siauromis Vrindavano senamiesčio gatvelėmis irgi jau būna truputi nepatenkinti, kadangi negali pasinaudoti savo Land Cruiser‘ių privalumais ir įgyti greičio pranašumo prieš rikšas J. Visi kiti visada šypsosi plačia burna ir baltais dantimis, sveikinasi, o sustojus nufilmuoti jų veiklą dar ir ranka pamojuoja. Ypač fantastiškai nerūpestingai laimingi atrodo vaikai...
Lyginant indus ir vakariečius (o Lietuviai kaip jau ir įsirašo į pastarųjų tarpą) susidaro įspūdis, kad mes truputi kitaip suprantame laimės priežastis. Mes juk dažnai savo džiaugsmą ir pasitenkinimą vertiname pagal turimas materialines gėrybes ir rožinius planus. Aišku dažnai tos gėrybės yra laikinos, o planai taip ir lieka planais. Taigi mūsų pasitenkinimą ir džiaugsmą greit keičia naujos, šį kartą neigiamos emocijos - mūsų šypsenas keičia dėl nuoskaudų, sumišimo, nepasitenkinimo ir nusivylimo suraukti veidai. Paskiau ciklai kartojasi, kaip kad ir emociniai pakilimai ir nuosmukiai. Ir taip visą gyvenimą.
Indai mėgaujasi jau tuo, kad gyvena - ir nesvarbu ar gatvėje ar rūmuose, ar apsirengę su prabangiais sariais ar tik su juostele per kojų sujungimą. Jie laimingi kiekviena gyvenimo akimirka, kurią jiems dovanoja Visagalis.
Ir dar man atrodo, kad indai pastebi žmones - sielas. O siela juk visada dangiškai graži. Tai ko gi tiems indams nebūti laimingiems aplink save matant tiek dvasinio grožio? Skirtingai nuo jų, vakariečiai pastebi kas kokius rūbus dėvi, kokio modelio mašiną vairuoja, kaip išsikvėpinę ir išsidažę. Tai yra mato tik žmogaus - sielos apvalkalą: sporto klubuose dirbtinai ištreniruotą kūną, parfumerijos kompanijų, dizainerių ir technikos pasiekimus. Dažnai vakariečiai yra visiškai akli žmogaus sielai.
Taigi vieni mato amžinas nekintančias vertybes, kiti nuolat besikeičiantį, madas besivejantį materialinį pasaulį.
Na ir kodėl, iš kur tokie skirtumai? Gal indus dar veikia senoji Vedu išminties dvasia, kurią vakariečiams nesėkmingai bandė perteikti tokie šviesuoliai, kaip Aristotelis, Pitagoras, Platonas, Jėzus Nazarėnas, ...?

____________________________
_________________

Vp007 · Parašytas: Pir. 04 17, 2006 2:31 pm Rašyti temą:

Mini reportažas iš Indijos Nr.10

ŠALIGATVIŲ GYVENIMAS

ir praktiškas skurdas

(Indai – tai laisva tauta, gali dirbti tik sau. Samdomi gi, jaučiasi labai suvaržyti…)

Atrodytų, jog Indijoj daug kas neturi darbo, tačiau bedarbių...nėra. Indijos gatvėse mes galėtume pasimokyti komercijos pagrindų, kaip iš bet ko galima padaryti biznį ir kaip reikia kovoti už kiekvieną praeinantį potencialų klijentą. Jie nesėdi sdėję rankų ir nelaukia, kad jiems kas pasiūlys darbą. Kartais net juokinga: penkios citrinos kioskelyje - ir jau prekyba, išsineša stalą su angliniu lygintuvu ir žiūrėk atsiranda keletas kaimynų su nelygintais drabužiais, o ir koks turistas, pamatęs iš gretimo viešbučiuko tokią paslaugą, prisistato. Na o šalimais, ištisų gatvių šaligatviuose nenusakoma įvairovė visokiausios veiklos: kažką verda, kitur pardavinėja čia pat kepamus saldumynus, remontuoja motociklus, siuva, kerpa plaukus, taiso batus, valo… ausis, taiso drabužius, audžia naminėmis rankinėmis staklėmis gražiausius ploniausius medvilninius audekliukus, spaudžia su įdomiomis staklėmis cukrašvendrių sultis, prekiauja kokoso sultimis (nukerta kokoso viršų, įbeda šiaudelį, po to nukerta nuo šono plaušelį – štai šaukštelis minkštimui išvalgyti…). Visko nebeišvardinsi, nes tai visi įmanomi, egzistuojantys darbai, amatai, verslai. Kai kurie kiek giliau už pirminių prekystalių po stogeliu ir nakvoja. Visi garsiai kalba, klega, šūkauja, kalbina praeivius, įtikinėja pirkti… Ir čia pat jau gatvė su savo burzgiančia mase: pypiančios mašinos, motociklai, kartais buivolai su vežimais, asiliukai, krūvos ožkyčių, pasitaiko ir vežimus traukiančių kupranugarių, netgi dramblių, šimtai rikšų… Visi signalina, burzgia, vienas kitam šūkauja, - tikrai gyvas gyvenimas, judėjimas, chaosas, triukšmas.

Šis šaligatvių verdantis gyvenimas iš pirmo žvilgsnio savo pilkumu ir nešvara rodos apakina, tačiau juk tai – amatų komunos! Visas paslaugų komplektas. Kiekviena gatvė turi savo valgyklas, taisyklas, komunalines paslaugas, autoservisus... Visi vienas kitą pažįsta, nes dauguma toj pačioj lūšnelėj ir gyvena, naudojasi vienas kito paslaugomis, taip padėdami vienas kitam išgyventi.

O vikrumas, guvumas, įkalbinėjimo sugebėjimai, atkaklumas, bet jokio įžūlumo... Tik nereikia jų bijoti. Juos reikia mėgti.

O ką jei mūsų tarsi išmirusių miestelių gyventojai išsineštų į lauką ir pradėtų siūlyti savo paslaugas? Gal ilgokai tęstųsi, kol išdrįstų vieni iš kitų pirkti, bet bent jau draugiškai pabendrautų, nebūtų užsisklendę vienatvėje, negalvotų niūriai apie artėjančią senatvę…

Visus šiuos aprašytus vaizdelius dar būtinai reikėtų įsivaizduoti pagražintus kalnais …šiukšlių: popieriais, supuvusiais lapais, skudurais, plytgaliais, pagaliais, visokiom atliekom, kartais šalia tekančiais nuotekų kanalais. Kiekvienas kiekvieną likusią šiukšlę neslepia kišenėje ir negaišta laiko dairydamasis šiukšliadėžės, o meta viską čia pat. Tai kad jei ir nemesi, o namo parsineši, ar į tariamus konteinerius rinksi, vistiek komunalinės tarnybos nieko nesuspėja išvežti. Matyti jų šiukšlių surinkimo karučiai kad ir mažame miestelyje atrodo kaip lašas jūroje. Taigi, kas augina nešvarą? Silkė genda nuo galvos…

Nejučiomis prisimename mūsų kaimus: tvartus, kluonus, vištides, krūvas mėšlo, lauko išvietes, - kiek daug ten nešvaros! O Indijos miestuose viskas kartu, ir miestas ir kaimas, šalia turtingo namo skurdžiausia palmių lapais dengta bakūžė. O ir tie palmių lapai labai nedėkingi, po lietaus periodo nebeatlaiko, sukęžta, susmunka ir atrodo baisiai skurdžiai.
Šitas skurdas kartais yra labai praktiškas. Pavyzdžiui: tūkstančio festivalio dalyvių mitinimui galima pastatyti pavėsinę iš vokiškos kokybės, gražaus spalvoto brezento, kainuojančio šimtus eurų, išvaizda bus tiesiog blizganti, o rezultatas – pavėsis nuo saulės. Bet taip pat galima iš sintetinių maišų, už kelis šimtus rupijų, išvaizda bus nekokia, bet rezultatas – pavėsis nuo saulės, vadinasi irgi tas pats. Taip ir visoje Indijoje, viskas išspręsta, viskas funkcionuoja, tik ne blizgančios kokybės, o pagal išgales. Bet visai neseniai to blizgesio nebuvo ir pas mus, prisiminkime tarybinius laikus, visuomeninio maitinimo valgyklas, stovinčius nedažytus pastatus ir t.t. Arba kitas pavyzdys – gatvių asfaltavimas. Kokia gražia ir brangia technika dabar tai atliekama pas mus. O čia krūvoje skaldos įtaisoma bačka, kurioje deginamos malkos ir skalda įkaitinama. Tada ant jos pilama smala ir sumaišius gaunams asfaltas. Pagal išgales pigu, praktiška, ir išradinga.

Gyvenamieji namai pavyzdžiui plokščiais stogais, o daugiausia vietoj jų -balkonai ant viso namo. Ten vyksta intensyvus gyvenimas, čia pat ir „katilinės“, t.y. plastmasinės ar metalinės vandens bačkos, kuriose esamą vandenį pašildo saulutė, ir jis savitaka teka į dušą, kurį atsukus, bėga malonus, drungnai vėsus, svarbiausia – atgaivinantis vandenėlis. Karštas vanduo sutinkamas retokai, netgi ir kai kuriuose viešbučiuose.

Ant kai kurių stogų į viršų styro palikti geležinės armatūros strypai, sekančios kartos šeimoms, juk gyvena visi giminės drauge...

Baisimės, kad žmonės guli ant žemės? Bet guli jie daugiausia apie šventyklas, jų patvoriuose, taigi ne ant paprastos, o ant šventos žemės. Be to, tokiame karštyje betonuotas arba vietinio marmuro grindinys - pati geriausia atgaja, nes ji visada gaivi.

Indai tarsi dvigubi pagal savo charakterį. Dirbdami sau, prekiaudami ar teikdami kitas paslaugas gatvėse, jie tarsi vijurkai, nepraeisi nepastebėtas, neapsiūlytas, neapklaustas iš kur (vienas į mano atsakymą, kad iš Europos, patvirtino, kad tai jo mėgstamiausia šalis, nes joje turi daug draugų…). Tačiau tereikia sutikti tarnautoją, samdomą darbuotoją ir pasiruošk sulėtintam veikimui. Paprašysi, pažadės tuoj padaryti, bet jei kažkas jį užkalbins, jis išsikalbės pirma su juo, po to su pasimaišusiu kitu, na ir jei dar kas neužkalbins, prisimins iš lėto ir tave… Sakau, indai – tai laisva tauta, gali dirbti tik sau. Samdomi gi, jaučiasi labai suvaržyti…

Gyventojai: Darbas. ŽIUPSNELIS Statistikos.

20 % - skurdžiai, 20 % - labai biedni, 40 % - vidutinysis sluoksnis, kuris pastaraisiais metais labai stipriai išaugo, kadangi išaugo Amerikos ir Europos šalių investicijos į pramonės gamyklų statybą, naudojant vietinius specialistus. Tai gydytojai, inžinieriai, mokytojai. Labai daug Informacinių sistemų specialistų pagal įvairias programas mokosi Amerikoje, o po to, skirtingai negu lietuviai, noriai grįžta tęsti darbą namo. Beje, jų atlyginimas geroje firmoje siekia 10000 JAV dolerių per metus. (Eilinio vairuotojo tuo tarpu – 100 dolerių per mėnesį.

20 % - labai turtingi, tai stambiųjų koncernų savininkai, taip pat karalių ir kitus kilmingus titulus ir paveldėjimą turintieji.

(atkreipkit dėmesį į jų baltutėlius rūbus) Very Happy

_________________

Vp007 · Parašytas: Pir. 04 17, 2006 2:46 pm Rašyti temą:

Mini reportažas iš Indijos Nr.9

KELIAVIMAS INDIJOJ

(Geriausi nešikai yra mažiukai ir keturkampai kresni. Jiems ne tik nešti lagaminą lengviau, bet ir užsikelti jį nuo žemės ant galvos žymiai arčiau…, negu kokiam aukštaūgiui)

Baisu tai, ko nepažįsti. Taip ir Indijoj, keliauti traukiniu be pagalbos iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanoma, nes nieko negali susigaudyti: pilna stotis traukinių, bet peronuose jokios informacijos, jokių nurodytų krypčių ar išvykimo laiko. Nusipirkęs bilietą iš anksto, nežinai kaip surasti savo vagoną, nes numeracija kartais atitinka, kartais ne. Bet nereikia išsigąsti, nes čia, kaip niekur kitur, yra daug pagalbininkų, žinančių visą informaciją. Tai nešikai. Jie apspinta siūlydamiesi panešti lagaminą, vos tik tau išlipus iš taksi. Parodyk jam savo bilietą, sutark kainą (na, nunešus lagaminą, ji žinoma bus nepakankama, bet žinant mūsiškio svorį, daugiau mokėti nėkiek negaila) ir tavo misija atlikta. Nešikai, vadinami Kuli, žino, iš kurio perono išeina kiekvienas reisas, kurioj vietoj sustos tavo vagonas, tau belieka tik prie vagono durų priklijuotame sąraše surasti savo pavardes (jei bilietą pirkai iš anksto kelionių biure). Geriausi nešikai yra mažiukai ir keturkampai kresni. Jiems ne tik nešti lagaminą lengviau, bet ir užsikelti jį nuo žemės ant galvos žymiai arčiau…, negu kokiam aukštaūgiui. Neįsivaizduojama, kaip šis mažiukas vienas užsikelia ant galvos ir be problemų neša aukštyn žemyn laiptais iki reikiamo perono mūsų sunkųjį lagaminą, kurį mes pajėgdavome tik uždaryti, na ir dar pavežti ant ratukų... Sakysite, kaip mums jų negaila? Ogi jie visi ekstazėj, vien tik pamatę baltuosius, - juk tai užtikrintas uždarbis. Kartais net susiginčija, nepasidalindami mumis, bet tik tol, kol pamato kitą baltąjį ar turtingai apsirengusį indą, ir pulku nubėga prie jo. Kartą įsismarkavusius dėl konkurencinės kovos netgi atėjo sureguliuoti vyresnysis. Tas pats ir su rikšomis.

Jei važiuoji kondicionuotame vagone, sąlygos gana normalios, aplinkui turtingi indai, kurie visi kaip vienas apsirengę gurgždančiai baltai ir apsimovę rudos odos įsispiriamas tapkytes... Kam Indijoje batai?

Jei važiuoji gerojo Raj Dhani traukinio pirmąja klase (bilieto kaina panaši į lėktuvo…), esi užtikrintai aprūpintas: ir rozetėmis kompiuteriui (taip ir kilo mintis parašyti mūsų įspūdžius draugams bei besidomintiems Indija tokia atvira forma), ir ramybe savojoj kupe, na o siūlymas maisto tiesiog nesuprantamas – kuo daugiau valgysi, tuo jie laimingesni. Maistas labai skanus ir kokybiškas.

Keliauti lėktuvais – vienas malonumas, nes aerouostai švarūs, geri ir saugūs, pvz. keturmilijoninio miesto Čenai naujas aerouostas, kurio grindys išklotos didelėmis baltomis plytelėmis, sienos ir laiptai balto marmuro (marmuras čia labai populiaru, nebrangu ir vėsina) kažkuo primena Berlyno Šionefeld aerouostą. Na, o toliau – dar įdomiau: bilietą gali pirkti sava pavarde arba tik vardu arba... galima po Indiją keliauti ir svetimu vardu, pavyzdžiui indišku, tada mokėsi tik pusę kainos, nes indams taikomos įvairiausiois nuolaidos. Tai žinoma nelabai kultūringa, bet reikalas tame, kad skrendant jokių dokumentų niekas neprašo. Ir iš tikrųjų, vienam reisui nupirkome bilietus Mrs.Lina ir Mr.Aurelijus, o mano baugiai atkištas pasas nieką taip ir nesudomino…

Delis, ruošdamasis 2010 m.pasaulinėms buvusiųjų Anglijos kolonijinių šalių žaidynėms, ruošiasi per 2 metus pastatyti visai naują aerouostą.

Tik norėk ir keliauk!
_________________

geistautas · Gydytojas Prisijungė: 2006 08 23 Pranešimai: 62

Tutmozis · Parašytas: Št. 09 27, 2008 10:36 pm Rašyti temą:

Bažnyčia ir kastų sistema Indijoje

Su dideliu smalsumu galime domėtis induizmo religine mitologija, tokia turtinga bei įvairia, kad jau kelis šimtmečius, nuo to laiko kai suintensyvėjo ryšiai tarp Vakarų valstybių ir Indijos, Europoje netrūksta besižavinčių šia mitologija. Tačiau viena yra mitas kaip išradingumu ir vaizduote žavintis tekstas, o kita – kaip socialinės tikrovės išraiška ir pateisinimas tuo pat metu.

Indijoje šimtmečius gyvavo kastų sistema, susidedanti iš tūkstančių fragmentų, tačiau struktūruota griežtomis kategorijomis. Induizmo mitai pasakoja, kad iš dievybės galvos gimė brahmanai (šventikai ir mokytojai), iš rankų - kšatrijai (valdovai, kariai), iš pilvo - vaišijai (prekeiviai ir valstiečiai), iš kojų – šudrai (darbininkai ir tarnai). Yra dar ir kitų žmonių, kurie nepapuola nė į vieną iš šių keturių kategorijų ir yra už kastų sistemos ribų, neturintys dieviškos kilmės.

Sociologų akimis žiūrint, šis simbolinis pasaulio padalijimas atspindi hierarchinį – socialinį funkcijų pasidalijimą. Antai, Vakarų filosofinėje tradicijoje turime šiek tiek panašią platonišką idealios visuomenės viziją, kurioje išmintingi filosofai valdo valstybę, drąsūs kariai ją gina, o darbštūs ir paklusnūs pirkliai bei darbininkai atlieka visus būtinus darbus. Rizikuodami sukurti pernelyg dirbtinę analogiją, už indų kastos sistemos ribų gimusius galėtume palyginti su beteisiais, bet naudingais vergais.

Kai kurie istoriniai duomenys, tekstai leidžia manyti, kad iš pradžių kastų sistema buvo kiek „pralaidi“, tačiau vėliau tapo statiška ir paveldima: gimus vienoje kastoje neįmanoma tapti kitos kastos nariu. Tūkstantmetės kastų visuomenės Indijoje tradicijos yra stiprios, po II Pasaulinio karo nepriklausoma tapusios Indijos priimta demokratinė konstitucija jų neištrynė.

Indijoje gimusiųjų už kastų sistemos ribų, „neliečiamųjų“ arba, kaip jie patys save vadina, dalitų, manoma, yra apie 240 milijonų asmenų. Ką reiškia socialinėje Indijos tikrovėje būti dalitu? Dažnai reiškia būti skurdžiu ir beteisiu, labai mažas galimybes užimti administracinę tarnybą ar mokytis universitete, beveik garantuotą pralaimėjimą byloje su aukštesnės kastos nariu. Kai kuriose vietovėse dalitams draudžiama avėti batus; eiti gatve, kurioje vaikščioja aukštesnės kastos nariai arba atsisėsti autobuse, jei yra stovinčių aukštesnio statuso asmenų (ar dar prisimename Rosa Parks?). Po to, kai dalitas pabuvoja patalpoje, daroma simbolinė patalpos apšvarinimo apeiga, dalito rankomis paruoštas maistas laikomas nešvariu. Galų gale, dalitams neleidžiama įsigyti žemės ar kitos nuosavybės: todėl tam, kad išsimaitintų jie visada turi dirbti aukštesniųjų kastų nariams ir priklauso nuo jų malonės. O šioji dosni retai.

Kaip su tokia socialine tikrove sugyvena katalikų Bažnyčia? Galima pasakyti, kad jei induistinė – kastinė sistema steigia nepašalinamus skirtingumus tarp asmenų ir suskirsto pastaruosius kategorijomis, tai krikščionybės doktrinos šerdis juos naikina. Tiesa, kad Bažnyčioje taip pat egzistuoja tarnysčių ir funkcijų skirtingumas, tačiau visi asmenys, nuo didžiausio iki mažiausio, priklauso vienintelei Dievo kūrinių, sukurtų pagal Dievo paveikslą kategorijai ir Dievo meilei yra vienodai svarbūs bei vienodai vertingi. Todėl apaštalas Paulius pataria vergui ir šeimininkui elgtis kaip broliams. Pauliaus pasiūlymas dar radikalesnis už politinę ir juridinę kovą su vergove: jis nutaikytas į mentalitetą, į pamatines širdies ir proto nuostatas, be kurių jokia politinė-juridinė institucija neįmanoma.

Be abejo, pamatinis krikščionybės įsitikinimas dėl visų žmonių lygybės, išreikštas Pauliaus priesaku vergui ir šeimininkui žiūrėti vienas į kitą kaip į brolį, išsprogdina kastinės pasaulėžiūros pamatus. Tad nuo pat krikščionybės atėjimo į Indiją vyksta kova tarp krikščionybės ir kastų sistemos principų. Ji lėta, o jos sunkumą gerai iliustruoja tai, kad Bažnyčiai prieš kastinį mentalitetą reikia kovoti ne tik savo išorėje, bet taip pat ir viduje, kur krikščionys indai rodo tendencijas išlaikyti tarpkastinius santykius, nepaisant to, kad krikščionybėje jie praranda bet kokį pagrindimą.

Jėzuito ir sociologo Antony Raj, priklausančio dalitams, aktyvaus kovotojo prieš kastinę santvarką, praėjusio dešimtmečio (1992) pradžioje atliktas tyrimas, trukęs trejus metus, per kuriuos buvo apklausti 9000 respondentų, pateikė visą eilę iš kastinės santvarkos atsineštų diskriminacinių nuostatų ir veiksmų krikščionių tarpusavio santykiuose: kai kuriose parapijose buvo pastatytos atskiros koplyčios dalitams ir nedalitams. Jei bažnyčia viena, tai kai kur pasitaikydavo, kad pamaldos dalitams vykdavo kitu laiku nei aukštesnių kastų nariams. O jei pamaldos vykdavo kartu, tai dalitai ir nedalitai stovėdavo skirtingose pusėse, Komunijos eidavo skirtingomis eilėmis arba dar, dalitai eidavo Eucharistijos tik po to, kai ją jau būdavo priėmę visi aukštesnių kastų atstovai. Kartais dalitų vaikams neleisdavo patarnauti prie altoriaus Mišių metu, per Didžiojo Ketvirtadienio kojų plovimo apeigas būdavo pasistengiama, kad tarp tų, kuriems kunigas nuplaus kojas, dalitų nebūtų. Kai kur tėvas Raj aptiko net atskiras kapines dalitams. Šiais ir kitais simboliniais veiksmais būdavo išreiškiamas ir įtvirtinamas dalitų statuso žemumas.

Šis sociologinis tyrimas aprašė tik vienos, Tamil Nadu valstijos tikrovę. Tačiau žinant, kad dalitai sudaro apie 70 procentų visų Indijos krikščionių, galima daryti prielaidą, kad panašų elgesį aptiktumėme ir kituose Indijos regionuose. Antai, ne visiems Hyderabado arkivyskupijos kunigams, kultūriškai daugiausia aukštesniųjų kastų nariams, buvo lengva peržengti mentalinį barjerą, kai Šventasis Sostas diecezijos arkivyskupu 2000 metų pradžioje paskyrė dalitą, pirmąjį užėmusį tokias aukštas pareigas.

Tačiau tai tik vienas Bažnyčios tikrovės aspektas. Iš kitos pusės, jos veiksmų programoje dalitų lygių teisių įtvirtinimas yra įrašytas kaip prioritetas. Aiškus to signalas buvo 10 vyskupų ir arkivyskupų, per šimto kunigų ir pusantro šimto moterų vienuolių, daugybės įvairių profesijų bei socialinio statuso tikinčiųjų areštas 1996 metais, kai jie visi dalyvavo manifestacijoje Delyje, Indijos sostinėje, priešais šalies parlamentą, reikalaudami daugiau teisių dalitams krikščionims.

Buvo imtasi ir kitų, mažiau skambių, tačiau gal ilgo laiko periode net svarbesnių iniciatyvų. Bažnyčia Indijoje administruoja daug geros reputacijos mokyklų ir aukštojo mokslo įstaigų, kuriose didžioji mokinių ar studentų dalis nėra krikščionys, bet induistai (krikščionys sudaro tik truputį virš dviejų procentų visų gyventojų). Tad, viena vertus, tai suteikia galimybę formuoti tolerantiškesnį požiūrį į dalitus, antra vertus, suteikti dalitams visuomenėje gerbiamas profesijas – advokato, gydytojo, inžinieriaus, kurios paprastai jiems nepasiekiamos. Kai kurios švietimo įstaigos nusprendė dalitams teikti pirmenybę ar bent skirti finansuojamų studijų vietų. Ir visai neseniai Popiežiškasis užsienio misijų institutas Waragal diecezijoje atidarė medicinos ir inžinerijos fakultetus, orientuotus būtent į dalitus.

Žinoma, šimtas ar tūkstantis medikų dalitų staiga nepakeis milijardinės šalies, tačiau tai nesumažina Bažnyčios pareigos prisidėti prie teisingumo tiek, kiek ji gali ir turi galimybių keisti kastinę pasaulėžiūrą.

O ši pastaraisiais metais įgijo naujų jėgų, kartu su tam tikro induistinio nacionalizmo atgimimu, įkvėpusiu naujus induistinius judėjimus, iš kurių, ko gero, didžiausi du: Vishwa Hindu Parishad (VHP) ir Rashtriya Swayamsevak Sangh (RSS). Pastarasis glaudžiai susijęs su Bharatiya Janata partija (BJP), nuo praėjusio dešimtmečio vidurio įsitvirtinusia tiek federalinėje, tiek paskirų valstijų parlamentuose, kai kur suformuodama daugumą. Nepriimtina yra tai, kad šis atgimimas yra jungiamas su agresyviu nacionalizmu ir fundamentalizmu, nevengiančiu pareikšti, jog krikščionis, musulmonus ar budistus reikia išvyti jėga. Neatsitiktinai 1998 metais užregistruotas 120 išpuolių prieš krikščionis skaičius, daugiau nei per visus 50 Indijos nepriklausomybės metų, sutapo su minėtos partijos patekimu į politikos viršūnes. Taip pat šios partijos iniciatyva šešiose Indijos valstijose buvo priimti įstatymai prieš religinius atvertimus per apgaulę ar jėga. Tai, kad jie naudojami tik tais atvejais, kai induistai tampa krikščionimis, o ne atvirkščiai, rodo jų diskriminacinį ir ideologinį pobūdį. (rk)
_________________