SENOVĖS EGIPTAS

Tutmozis

Tokią perspektyvą, žavinčią ir sukrečiančią, atskleidžia daugybė nuo seniausių laikų iųlikusių pasakojimų ir tyrimų. vienas garsiausių yra pasakojimas apie XVIIIa. Prancūzijos kaime rastą ,,eskimę".

,,Eskimė", klaidžiojusi Šampanėje
1731m. rugsėjo mėnesį Prancūzijos Sonji kaimelyje, netoli Šalono prie Marnos, pasirodė maždaug dešimties metų mergaitė. Basa, prisidengusi kūną žvėrių kailiais, vietoj kepurės užsidėjusi moliūgo žievę. Vargšę mergaitę vienas kaimietis užpjudė šunimi, bet mergaitė užmušė šunį lazda. Sugavę mergaitę kaimiečiai pastebėjo, kad jos labai išsivystę nykščiai, oda, nuplovus purvą, liko balta. Mačiusieji tvirtino, kad mergaitė išvaizda priminė eskimę.
Kurį laiką vaikas nekalbėjo.

(dabartinė eskimė)
Daugiausia maitinosi mažais gyvūnais, juos valgydavo žalius. Ilgainiui išmoko kalbėti ir papasakojo savo ankstesnio gyvenimo detales. Paaiškėjo, kad, gyvendama kaip laukinė, ,,eskimė" turėjo draugę, matyt, negrę, kuriai ginčo metu perskėlė galvą.
Beje, kai kurie kaimiečiai prisiminė ankščiau lyg ir matę juodaodę mergaitę, bet negalėję jos sugauti. ,,Eskimė" papasakojo, kad vienu metu ją buvo priglaudusi moteris, ji davė mergaitei drabužių. Ankčiau ,,eskimė" turbūt gyvenusi nuoga.

Ar įmanoma normaliai grįžti į ,,civilizaciją"?
Civilizacijos ,,privalumai", atrodo, turėjo merginai pražūtingą poveikį. Nuo maisto, kurį valgė jos globėjai, jai ėmė kristi dantys, dažnai kamavo ligos.
To meto gydytojai įžvelgė laukinės prigimties priešinimąsi naujam gyvenimui ir nuleisdavo kraują norėdami jį susilpninti....
Laukinė vos nenumirė nuo tokio gydymo, bet vėliau viskas susitvarkė. Ji buvo išsiųsta į Paryžiau vienuolyną. toks likimas ištikdavo ir kitus pamestinukus. kai padėtis ,,normalizavosi", mergina nustota domėtis...Tai, kad erginai pavyko išlikti gyvai XVIIIa. Prancūzijos laukinėje aplinkoje, rodo jos ištvermę (nelaimė, lydimą protinio atsilikimo), todėl šis atsitikimas negali būti laikomas paslaptimi.

Tikroji mįslė: dviejų vaikų kilmė
Laukininukė negalėjo nieko pasakyti apie savo gyvenimą prieš atsiradant Prancūzijoje, nors, be abejonės, buvo kilusi iš svetur. Ji teprisiminė didelį vandens gyvūną ir tai, kad du kartus perplaukė jūrą. Vandens gyvūnas - papildomas įrodymas, kad mergina galėjo būti eskimė, nes eskimai vertėsi banginių ir ruonių medžioklę. Juodaodė draugė ir pasakojimas apie dukart perplauktą jūrą sustiprino hipotezę, jog laukinukė kilusi iš Šiaurė Amerikos, o ne iš Šiaurės Europos.
Galbūt šios dvi mergaitės buvo kokio nors prancūzų keliautojo, grįžusio iš Naujojo pasaulio, atvežti, o paskui pamesti ,,suvenyrai"...
Nors ir kaip ten būtų, to meto, visuomenė labai susidomėjo Šampanės ,,Eskime". Tas paskatino garsųjį švedų gamtininką Karlą Linėjų ją įtraukti tarp devynių ,,homo sapiens ferus" egzempliorių į jo sukurtą žmonijos porūšį. Jį mokslininkas aprašė 1758m. pasirodžiusiame veikale ,,Gamtos sistema".

(Karlas Linėjus)

Kur riba tarp įgimto ir įgyto?
1797m. kovo pabaigoje rytinėse Averono prieigose žmonės pamatė kokių 12m. berniuką. Vaikas gyveno ,,iš šakų ir lapų pastatytoje lūšnoje", mitinosi gilėmis, šaknimis bei kaštonais. Buvo visiškai nuogas, nekalbėjo, bėgoo nuo besiartinančių žmonių. Jį pavyko sugauti tik 1800m. sausio 8d.
Nugabentas į pasaulietinę prieglaudą berniukas buvo ,,paklaikęs ir išsekęs", kandžiojo visus, kas prie j prisiartindavo, nenorėjo rengtis, nesigulė į vienutėje stovinčią lovą. Be jokios gėdos atlikdavo savo gamtinius reikalus ten, kur tuo metu būdavo.
Vėliau berniukas buvo perduotas Paryžiaus kurčnebylių institutui.

(Viktorą vaidinantis aktorius filme ,,laukinis vaikas")
Psichaitras filipas Pinelis manė, kad nėra jokios vilties išauklėti nuo gimimo protiškai atsilikusį laukinį vaiką idiotą, tačiau gydytojas Žanas Itaras nusprendė bandyti jį lavinti.
Itaras naudojo metodą, kuris galėjo padėti Viktorui įgyti žinių, jei tik pavyktų sužadinti jo mąstymą. Pirmiausia gydytojas įvertino berniuko atsilikimą: jutiminius ir kalbos sutrikimus ir nesugebėjimą ką nors daryti dėl motyvacijos nebuvimo. Atkakliai ir skrupulingai stebėdamas jo namuose gyvenantį berniuką, Itaras nustatė globotinio nesėkmių ir daromos pažangos priežastis. Guvernantė ponio Geren apsiėmė berniuką prižiūrėti. Po tam tikro laiko Itaras sužadino globotinio nevinį jautrumą kontrastišku poveikiu - naudodamas karštas vonias. Gydytojas pastebėjo, kad labai pagerėjo berniuko klausa. Jis akivaizdžiai regavo į garsą ,,o", todėl auklėtojas turėjo pavadinti berniuką vardu, kuris baigėsi šia balse: ,,Išrinkau jam Viktoro (prancūziškai Victor) vardą, jis prigijo. Pašauktas vardu berniukas beveik visada pasukdavo galvą ir atbėgdavo."
Tačiau praktiškai Viktoras liko nebylys. Norą pasivaikščioti, valgyti jis reikšdavo gestais, o pernelyg ilgai užsibuvusius smalsuolius išvarydavo paduodamas kepures ir stumdmas durų link.
Baigiantis pirmiesiams lavinimo metams, Viktoras išmoko susieti daiktus su jų piešiniais ir netgi su juos reiškiančiu parašytu žodžiu, bet ištardavo tik kelis skiemenis.
Itaras dirbo ketverius metus. Pasiekęs tam tikrą lygį Viktoro intelektualinis vystimasis liovėsi, kalbėti berniukas taip ir neišmoko. Po penkerių metų lavinimas buvo nutrauktas.
Viktoras gyveno tik su ponia Geren name, priklausiusiame Kurčnebylių institutui. Mirė 1828m., sulaukęs keturiasdešimties.
Paryžiaus žmogaus stebėtojų drugijos sekretorius pranešė, ,,kad norint gauti daugiau žinių apie žmogų<....> svarbu nustatyti, ar palikto likimo valiai žmogaus gyvenimas labai kenkia jo protiniam vystymuisi", ir patarė siųsti vaiką Paryžiun.

Kiti atvejai
Panelė Leblank (Prancūzija).
Maždaug 14m. paauglė 1731m. rugsėjo mėnesį buvo rasta keturios mylios nuo Šalono, Šampanėje. Mergaitė nekalbėjo, buvo basa, jos kūną dengė skarmalai. Ją priglaudęs ponas Sonji išmokė prancūziškai, ,,gražiai elgits", bet mergaitė nieko negalėjo papasakoti apie save. Po globėjo mirties mažoji ,,Leblank", kaip visi ją vadino, įstojo į Naujųjų katalikų vienuolyną Paryžiuje ir tapo vienuole.

Overeiselio (Olandijos) mergina
1717m. rugpjūčio mėnesį laukinė 19m. mergina aptikta Kranenburgo miške. Šešiolikos mėnesių ji buvo pagrobta iš tėvų ir nuo to laiko tikriausiai gyveno viena miške. Jos oda buvo ruda, šiurkšti, apaugusi šeriais. Ji neišmoko kalbėti, bet galėjo verpti vilną ir dirbo tą darbą iki pat mirties.

Midnaporo (Indija) vaikai vilkai.
1920m. spalio 9d. dvi mergaitės, maždaug aštuonerių su puse ir pusantrų metų, buvo rastos džiunglėse prie vilkės. Jos vaikščiojo keturpėščios ir leido gyvuliškus garsus. Mergaites pavadino Kamala ir Amala. Dvasiškasis tėvas Singas jas priėmė į Midnaporo vaikų namus.
Amala, jaunesnioji mergaitės, mirė 1921m. Kamala išmoko pasakyti kelis žodžius. Mirė 1929m., o jos protinis išsivystimas buvo kaip dviejų trejų metų vaiko.
_________________

Tutmozis · Parašytas: Antr. 08 07, 2007 9:36 pm Rašyti temą:

Kaip galvojate ar išties reikalinga žmogui civilizacija?
_________________