amelli
Žynys
Prisijungė: 2005 11 06
Pranešimai: 1829
Miestas: Vilnius
|
 Parašytas: Tr. 05 17, 2006 2:40 pm Rašyti temą: Atleidimas |
 |
|
Kas yra atleidimas?
Atleidimas emocinis žodis, reiškiantis svarbų dalyką. Hebrajų kalboje atleidimas tiesiogiai kildinamas iš žodžio shuv, kuris reiškia apsisukti ar atsigręžti atgal. Pastaraisiais metais psichologijoje atleidimui skiriama vis daugiau dėmesio. Atlaidumas yra permainingas procesas. Atlaidumo gali mokytis visi nepaisydami, koks jų amžius, kuo jie šiuo metu tiki, kokia jų praeitis ir kokie santykiai su aplinkiniais. Specialiojoje psichologijos literatūroje pirmą kartą atleidimo sąvoka aptikta 1969 metais išleistoje geštalto terapijos pradininko Fritzo Perlso knygoje. Jis rašė, kaip praeities įvykiai mus supančioja ir kad mes galime išsivaduoti iš tų pančių atleisdami tiems, su kuo tai susiję (Perls, 1969, p.42).
Atleisti vadinasi, trokšti išsivaduoti iš skaudžios praeities. Tai sprendimas daugiau nebekentėti, išgydyti savo širdį ir sielą. Tai pasirinkimas atsisakyti neapykantos ir pykčio. Tai išsivadavimas iš noro skaudinti kitus ir save dėl seniai praėjusių įvykių.
Kai aš atleidžiu, praeity patirtas skausmas ir liūdesys, dėl kurių jaučiu kartėlį, nesikeičia, tačiau aš tampu laisvas, manęs niekas nebesieja su žmogumi, kuriam jaučiu pykti ir nuoskaudą. Atleidimo proceso pagrindas yra dinamiškas, nes atleidimas įgalina keistis. Tai pasakytina ir apie dvasinį, ir apie asmeninį bei socialinį keitimąsi.
Atleisti tai pajusti užuojautą, švelnumą ir rūpestį, kurių visada kupina mūsų širdis, kad ir koks tuo metu mums atrodytų pasaulis. Atleisti tai rasti kelią į savo vidinę ramybę ir laimę, kelią į savo sielą. Ši ramybės vieta visada šalia, mes ten visada laukiami. Jei šiuo metu nematome jokių kvietimo ženklų, vadinasi, juos slepia jūsų polinkis pykti. Atleidę gauname tai, ko tik gali trokšti širdis. Išsivaduojame iš baimės, pykčio ir skausmo, patiriame tarpusavio bendrumą ir ryšį su savo dvasios Šaltiniu.
Atleisti tai kelias iš tamsos į šviesą. Tai mūsų tikslas žemėje, įgalinantis mus pažinti save pasaulio šviesoje. Atleidę išsivaduojame iš praeities šešėlių, nesvarbu, ar juos matėme mes patys ar kiti. Atleidę galime išsivaduoti iš baimės ir pykčio kalėjimo, kurį buvome pasistatę savo mintyse. Mes nebejaučiame poreikio keisti praeities. Kai atleidžiame, mūsų žaizdos dėl patirtų skriaudų užgyja.
Neatleisti tai būti įkalintam savoje praeityje. Neatleisti tai leisti kitiems save kontroliuoti ir pasidaryti priklausomam nuo kitų iniciatyvos. Atleidimas išlaisvina atleidžiantįjį, ištraukia jį iš kito žmogaus gniaužtų. Atleidimas tai veiksmas, besiremiantis sąmoningu požiūriu. Paprastai tariant, tai reiškia, kad aš galiu apsispręsti atleisti nepaisydamas to, ką sako mano jausmai. Paprastai negalima greitai apsispręsti atleisti. Daugelis žmonių gali būti taip smarkiai įskaudinti ir taip išgyventi patirtą neteisybę, kad tiesiog negali atleisti. Tuo pat metu jie gali skausmingai išgyventi tai, kad jaučia apmaudą, pyktį ir nuoskaudą. Jie mielai atsikratytų šio skausmingo išgyvenimo. Nelengva būti taip pririštam prie praeities įvykių ir priklausyti nuo kitų iniciatyvos.
Atleidimas gali taip stipriai veikti asmenybę, kad žmogus tiesiog negali atleisti. Žmogus mano ar žino iš patirties, jog nesugebės atleisti, nors atvirumo akimirką to ir norėtų. Tai pripažinti, tuo pat metu prisipažįstant, kad būtina atleisti, gali būti skaudu. Svarbiausia suprasti žmogaus santykį su nuoskauda, pykčiu ir atleidimu. Norėdami tai suprasti, turime pradėti pamažu nuo pradžios.
Atleidimo svarba mūsų gyvenime
Ar atleidimas vis dar aktualus mūsų sekuliarizuotam pasauliui? Niekas iš tiesų nėra apsaugotas nuo apgavysčių, nusivylimų, rūpesčių, meilės kančių, išdavysčių ir t.t. gyvenimo drauge problemų apstu visur : konfliktai tarp porų, šeimose, tarp darbdavių ir darbuotojų, tarp draugų, kaimynų, rasių ir tautų. Visiems tam tikromis akimirkomis tenka atleisti, kad būtų atkurta taika ir toliau gyvenama drauge.
Norėdami suvokti atleidimo svarbą žmonių santykiams, pabandykime įsivaizduoti pasaulį be atleidimo. Kokie būtų sunkūs padariniai? Liktume pasmerkti rinktis iš keturių atvejų: leisti amžiams keroti padarytai klaidai, gyventi su pagieža, likti susietiems su praeitimi, keršyti.
Leisti amžiams keroti padarytai klaidai. Kai pažeidžiamas mūsų fizinis, moralinis ir dvasinis vientisumas, mumyse atsitinka kažkas svarbaus. Viena mūsų esybės dalis paliečiama, užgaunama, net, sakyčiau, sutepama, tarsi tai, kas mus žeidžia, blogis būtų pasiekęs mūsų intymųjį aš. Būname linkę mėgdžioti tą, kuris mus žeidė, tarsi būtume užsikrėtę virusu. Daugiau ar mažiau nesąmoningas, paslaptingas mimezio menas verčia mus pasirodyti blogiems ne tik mus įžeidusiajam, bet ir patiems sau bei kitiems.
Agresoriaus mėgdžiojimas yra psichologams gerai žinomas vyksmas. Išlikimo refleksas verčia auksą susitapatinti su budeliu. Šeimos terapeutai ne kartą nustatė, kad streso situacijose vaikai elgiasi visai kaip jų tėvai. Lygiai taip pat kai kurios tautos prieš kitas tautas griebiasi tos pačios nežmoniškos taktikos, kokią yra patyrusios priespaudos metais. Nepakanka atleisti nekeršijant, reikia turėti drąsos pasiekti iškrypusias agresyvių tendencijų šaknis, ištraukti iš savęs ir sustabdyti naikinančias jų galias, kol dar ne vėlu. Tas nusiteikimas būti priešiškam ir nustelbti kitus iš tiesų kelia grėsmę persiduoti iš kartos į kartą šeimose ir kultūrose. Tik atleidimas gali nutraukti šią grandininę reakciją ir sustabdyti kerštavimus, suteikdamas gyvenimui kuriančių galimybių.
Gyventi su pagieža. Nemažai žmonių kenčia, nes gyvena apimti pagiežos. Apsiribokime išsiskyrusių žmonių atvejais. Atlikti ilgalaikiai skyrybų tyrimai parodė, kad daugelis žmonių, ypač moterys, puoselėja pagiežą buvusiems sutuoktiniams netgi praėjus penkiolikai metų po išsiskyrimo. Apimti pykčio, kad ir nesąmoningo, išeikvojame daug energijos ir leidžiame tapti nesibaigiančiam stresui. Geriau suprasime tai, kas vyksta, jeigu atkreipsime dėmesį į skirtumą tarp pagiežos, kuri gimdo stresą, ir pykčio, kuris jo nesukelia. Pyktis iš esmės yra sveika emocija, kuri pasireiškusi išnyksta, o pagieža ir priešiškumas ilgam įsišaknija mumyse kaip gynybinė elgesio forma, nuolat laukianti kokio nors engiamas ir žeminamas, bus pasiryžęs niekada daugiau neleisti savęs skriausti. Dėl to jis nuolat bus budrus. Be to, jis bus linkęs prasimanyti istorijų apie sąmokslus ir galimus išpuolius prieš jį. Tiktai itin subtilus atleidimo atliktas gydymas gali pagerinti šią vidinės įtampos būseną.
Pagieža, ši užslėpto pykčio rūšis, verčianti pūliuoti blogai užgijusias žaizdas, daro ir kitokį neigiamą poveikį. Ji sukelia įvairias psichosomatines ligas. Pagiežos sukurtas stresas gali paveikti imuninę sistemą. Ji, nuolat būdama parengties būsenos, nebegali aptikti priešo. Ji nebeatpažįsta patogeninių veiksnių. Galų gale ji puola sveikus organus, kuriuos pati turi saugoti. Taip paaiškinama kilmė tokių ligų kaip artritas, aterosklerozė, kraujagyslių sistemos ligos, diabetas ir t.t.
Jampolsky Gerard yra aprašęs įvairius mokslinius negatyvių emocinių būsenų ir vėžio atsiradimo priežastinio ryšio tyrinėjimus (Jampolsky, 2001m). Jis bandė įrodyti, jog atleidimas yra geriausia priemonė iš vidaus griaunančiai pagiežai įveikti. Naudodamas įvaizdžių asociacijoms, jis kviečia vėžio ištiktus žmones linkėti gero visiems, kas jiems yra padaręs bloga. Pasinaudojusieji šiuo metodu pastebėjo didelį streso sumažėjimą. Pasijuto galį geriau kovoti su liga. Yra mažų mažiausiai nuostabu, kad toks paprastas atleidimo supratimas galėjo duoti tokių gerų rezultatų.
Likti susietam su praeitimi. Žmogui, nenorinčiam atleisti, sunkiai pavyksta gyventi dabartimi. Jis atkakliai laikosi praeities ir dėl to yra pasmerktas žlugdyti savo dabartį bei blokuoti ateitį. Dėl nesugebėjimo atleisti gyvenimas sustabarėja. Praeities prisiminimai ir toliau aitrina senas kančias. Ateitis atrodo atkirsta ir grėsminga: jokių naujų planų, jokios stimuliuojančios rizikos. Atleidimas gedint yra svarbiausias ir lemiamas etapas. Kaip tik jis paruošia sielą tolesniam paveldėjimo etapui, kada gedintis žmogus iš mirusiojo perima viską, ką mylėjo.
Kerštas. Ką galime pasakyti apie kerštą? Ar jis siūlo geresnes perspektyvas? Kerštas, be abejo, yra instinktyviausias, spontaniškiausias atsakymas į užgaulę. Kerštas tam tikra prasme yra instinktyvus teisingumas, kylantis iš primityvių pasąmonės klodų. Jo tikslas atkurti lygybę, išplaukiančią iš abiem pusėms primestos kančios. Keršto instinktas apakina tą, kuris jam pasiduoda. Keršto teikiamas pasitenkinimas trunka labai neilgai. Jis negali kompensuoti žalos, kurią padaro žmonių santykiams. Be to, kerštas pradeda prievartos ciklą, kurį sunku nutraukti. Beje, nereikia manyti, kad sprendimas nekeršyti savaime yra atleidimas. Vis dėlto jis yra pirmas svarbus ir lemiamas žingsnis atleidimo kelyje.
Klaidinga atleidimo samprata
Ketindami atleisti, būtinai turime atsikratyti neteisingos atleidimo sampratos. Esame veikiami krikščioniškos kultūros, bet dėl įžvalgumo stokos kai kurios vertybės yra pasmerktos būti interpretuojamos primityviai. Tokios deformacijos neišvengė ir atleidimas.
Atleisti tai nėra užmiršti. Nelaimingo įvykio nugramzdinimas užmarštin, jeigu tarsime, kad jis įmanomas, trukdytų atleisti, nes nebežinotume, už ką atleidžiame. Atleidimas jiems taptų nepasiekiamas. Klaidinga užmarštį laikyti atleidimo įrodymu. Iš tiesų yra atvirkščiai. Atleidimas padeda atminčiai išgyti, palengvina prisiminimus apie patirtą skausmą. Nelaimė tampa vis mažiau reikšminga ir įkyri. Todėl pagydyta atmintis laisvėja ir gali imtis ko nors kito, o ne depresyvaus mąstymo apie patirtą įžeidimą.
Atleisti tai nėra neigti. Po skaudaus smūgio mes dažniausiai tarsi apaugame šarvais, saugančiais nuo kančios ir emocijų. Ši gynybinė reakcija dažnai įgauna nuoskaudos neigimo formą. Jeigu gynybinis refleksas išlieka ilgam, jis galų gale gali tapti patologiškas. Įskaudintas asmuo jaus nuolatinį stresą, bus tarsi sustingęs iš vidaus. Kartais jis visiškai nejaus nei poreikio, nei troškimo pasveikti, o dar mažiau norės atleisti. Akivaizdu, kad atleidimo alchemija negalės duoti vaisių, kol tas asmuo nepripažins įžeidimo su jo kankinančiais padariniais.
Atleidimas reikalauja ne tik valios. Klaidinga atleidimą paversti paprastu valios aktu, užuot padarius jį mokymosi tikslu. Toks virsmas trunka daugiau ar mažiau ilgokai, priklausomai nuo įskaudinimo, įžeidėjo reakcijos ir įžeistojo dvasinių resursų. Valiai, žinoma, tenka didesnis vaidmuo, tačiau ji viena neatlieka atleidimo. Atleidžiant mobilizuojami jautrumas, širdis, protas, nuovoka, vaizduotė, tikėjimas ir t.t.
Negalima atleisti per prievartą. Arba atleidžiama laisva valia, arba atleidimas apskritai neegzistuoja. Tačiau kai kas, ypač kai kurie pamokslininkai, jaučia didelę pagundą įpareigoti žmones atleisti laisva valia. Nepatartina atleidimo, kaip ir kitokios dvasinės praktikos, supaprastinti iki moralinės pareigos. Taip iš atleidimo atimame jo altruizmą ir spontaniškumą.
Atleisti tai nėra sugrįžti į pradinę padėtį. Dažnai atleidimą painiojame su susitaikymu, tarsi atleidimo aktas reikštų atkūrimą identiškų santykių, buvusių iki klaidos. Tačiau atleidimas pats savaime nėra susitaikymo sinonimas, kadangi jis gali turėti savą priežastį, nebūtinai susijusią su susitaikymu. Klaidinga manyti, jog kartą atleidus galimi ankstesni santykiai su skaudintoju. Patyrus neteisybę, atgal sugrįžti nebeįmanoma. Galima arba apsimesti, kad nieko neįvyko, vadinasi, palaikyti melagingus santykius, arba pasinaudoti konfliktu, kad būtų apsvarstyta santykių kokybė ir iš naujo juos užmegzti pradėjus naują, tvirtesnį pagrindą.
Atleisti tai nėra atsisakyti savo teisių. Krikščionims dažnai priekaištaujama, esą jie sutapatina atlaidumą su nuolaidžiavimu neteisybei. Pakanka pasakyti, jog teisingumas rūpinasi objektyviu įžeisto žmogaus teisių atstatymu, o atleidimas visų pirma yra nesavanaudiškas geranoriškumo aktas. Tačiau visai nereiškia, jog atleisdami atsisakome vykdyti teisingumą. Atlaidumas, nekovojantis su neteisybe, nėra stiprybė ir drąsa, o veikiau silpnumas ir apsimestinė tolerancija. Toks atlaidumas padeda plisti nusikalstamumui.
Atleisti kitam tai dar nėra jį išteisinti. Atleisti nėra pateisinti kitą ar atleisti nuo bet kokios moralinės atsakomybės. Jei laikytumės tokių kriterijų, niekas nebūtų atsakingas už savo veiksmus, kadangi niekas nebūtų pakankamai laisvas. Melagingas pateisinimas dažnai tampa patrauklus ir išmoningai apgalvotas savo kančių palengvinimas. Manyti, kad įžeidėjas nėra atsakingas, yra ne taip skaudu, kaip suvokti, jog neteisingai buvo pasielgta sąmoningai ir laisva valia. Tačiau lengvas pateisinimas gali virsti dviašmeniu kardu.
Atleidimas nėra moralinio pranašumo įrodymas. Tam tikros atleidimo rūšys labiau pažemina negu išlaisvina. Atleidimas gali virsti subtiliu moralinio pranašumo įrodinėjimu. Pagunda atleisti, kad nustelbtum aplinkinius, būna labai stipri. Drauge atleidžiantysis pademonstruoja įžeisto žmogaus moralinę didybę ir išryškina jį nuskriaudusiojo žemumą. Tikras širdingas atleidimas randasi iš nusižeminimo ir atveria kelią į tikrą susitaikymą. Tariamas atleidimas, priešingai, tėra skirtas palaikyti valdančiojo ir pavaldinio santykiui. Atleidimą, kuris tėra skirtas parodyti savo moralinį pranašumą, praktikuoja trys atleidimo profesionalų tipai. Visų pirmą neurotikai, kurie kankina savo atleidimais už pačias mažiausias nuodėmes. Antrasis tipas tiesiog užuodžia kaltę. Jie nuodija situaciją dėl malonumo demonstruoti savo iškalbą ir norėdami apstulbinti jus savo atleidimu. Trečiasis tipas tai amžina auka, kurios geriausias pavyzdys prasigėrusio vyro žmona. Tikrasis atleidimas visiškai nėra pranašumo demonstravimas. Tai poelgis, kylantis iš vidinių jėgų. Iš tiesų reikia nemažų vidinių pastangų, kad pripažintum ir susitaikytum su savuoju pažeidžiamumu, nenorėtum paslėpti jo po tariamo didžiadvasiškumo skraiste. Gali būti, kad iš pradžių atleisti skatina poreikis atleidžiant pasirodyti pranašesniems. Atleidimo kelyje pasitaikys įvairių progų, įgalinsiančių apvalyti savo intencijas, kad jos neterštų pastangų taurumo.
Atleisti tai nėra savo atsakomybę suversti dievui. Žmogiškos būtybės nepajėgios nuveikti nieko, kas susiję su atleidimu. Tai geras pretekstas suversti Dievui savąją atsakomybę. Tačiau tai klaida, kadangi Dievas tiek atleidimo, tiek kitose srityse nedaro to, kas privalu atlikti žmogui. Atleidimas lygiomis dalimis priklauso ir nuo žmogaus, ir nuo Dievo. Prigimtis ir malonė viena kitos neatmeta, priešingai, jos dera tarpusavyje ir papildo vienas kitą. Nors kelias į tikrą atleidimą reikalauja didelės drąsos, ne mažiau jos reikia norint atleisti suvedžiojamam netikro atleidimo miražų.
Atleidimas kaip dievo gailestingumo atspindys
Atleidimas iš tiesų priklauso dviem pasauliams: žmogiškajam ir dieviškajam. Stengiantis apibrėžti atleidimą verta vengti dviejų pagrindinių klaidų. Pirmoji yra polinkis jį supaprastinti iki paprasčiausiai žmogiško elgesio, kurio motyvai tėra baimė arba gailestis. Kita klaida, yra atleidimą laikyti tik Dievo prerogatyva. Tokiu atveju paliekame mažai vietos žmogiškai iniciatyvai. Sykiu, nekreipiant dėmesio į niuansus, tvirtindama: Dievas vienintelis gali atleisti arba Atleidimas tai Dievo reikalas. Šios formuluotės palieka mažai vietos žmogaus atsakomybei. Tačiau atleidimas nevyksta be žmogaus dalyvavimo.
Atleidimas yra grandis tarp žmogiškumo ir dvasingumo. Svarbu gerbti abi šias dalis, kad gerai jas sujungtume, nes priešingu atveju rizikuojame atimti iš atleidimo vieną ar kitą pagrindinį elementą. Dvasinė patirtis, įgyta atleidžiant, priklauso kitam gyvenimo ir veiklos registrui. Šiame lygmenyje mūsų aš būna linkęs asmeniškai nebekontroliuoti situacijos. Kitais žodžiais tariant, panoręs įžengti į galutinį atleidimo etapą, jis pradeda lengvai priimti nežinomybę ir nenumatytus dalykus.
Atleidimas sau
Atleidimas sau yra lūžio taškas atleidimo kelyje. Atleidimas Dievui ir kitam pradžioje turi pereiti atleidimą, kurį suteiksi pats sau. Kas nori atleisti, tačiau nesugeba atleisti sau, panašūs į plaukiką, kurį atslūgstančios bangos nuolat nuneša į jūros platumas, tolyn nuo kranto. Visas tavo pastangas atleisti kitam neutralizuos tavo paties puoselėjama neapykanta sau. Net jeigu nesame patyrę ypatingos skriaudos ar įžeidimo, atleidimas sau yra vienas didžiausių psichikos ir dvasios gydymo būdų. Būdamas giliai įskaudintas, privalai nedvejodamas sau atleisti. Gautas smūgis sudrasko tavo vidinę harmoniją. Tada tavyje sukyla priešiškos jėgos. Tiktai nuolankus atleidimas sau sugebės tavyje atkurti taiką ir harmoniją, bei atverti tave glimybei atleisti kitam. Didžiulio nusivylimo paveikti žmonės būna linkę pykti ant savęs. Jie neatleidžia sau, kad patyrė tokių nelaimių ir kad patirta skriauda iškėlė į dienos šviesą jų trūkumus bei silpnybes.
Savęs negerbimo genezė. Galime išskirti tris pagrindinius savęs negerbimo šaltinius: nusivylimą nepasiekus išsvajoto idealo, neigiamus pranešimus iš tėvų bei asmenų, laikomų reikšmingais ir atakos asmenybės šešėlio, kurį didele dalimi sudaro išstumtas, neišnaudotas žmogiškasis ir dvasinis potencialas. Pirmasis priešiškumo sau šaltinis veržiasi iš absoliučios laimės bei tobulybės paieškų. Šis begalinis troškimas mumyse veikia nepaisydamas žmogiškajai būtybei būdingų ribų ir bejėgiškumo. Turime po truputį mokytis priimti savo ribotumą ir toleruoti savo kaltę dėl netobulumo. Antrasis savęs kaltinimo ir niekinimo šaltinis yra neigiami atsiliepimai iš kitų asmenų. Šie pranešimai būna žodiniai arba nežodiniai. Nepalankių pranešimų kaupimasis žmoguje kuria nevisavertiškumo kompleksą, kadangi jis nuolat save lygina su neįmanomu pasiekti idealu. Nusivylęs savimi, nuolat pralaimintis žmogus nugrimzta į liūdesį ir nuolatinę depresiją. Trečiasis galimas kaltės jausmo šaltinis yra asmenybės šešėlis. Jis susideda iš visų asmens aspektų, kurių jis nemokėjo išauginti, kadangi laiko socialiai nepriimtinas.
Savęs priėmimas ir atleidimas sau. Savęs nepriėmimo ir negerbimo kaina labai didelė. Savęs priėmimas yra pati moralės problemos esmė ir apskritai požiūrio į pasaulį sintezė. Reikia pripažinti, jog visi turime sau už daug ką atleisti. Susidūrę su tokiais dideliais iššūkiais kaip atleidimas sau, ar neprarandame drąsos, jeigu tik nepasiduodame nevilčiai? Taip, be abejo. Labiausiai tikėtina, kad jai pasiduotume, jei būtume priversti pasikliauti tik savo iniciatyva ir jėgomis. Atleidimas sau lemia visų kitų atleidimų sėkmę.
Kas bendro tarp meilės ir atleidimo? Atleidimo procesas turi prasidėti nuo paprasčiausio apsisprendimo atleisti. Daugelis nenori žengti šio pirmo žingsnio, nes mano, kad eidami atleidimo keliu taps silpnavaliai, nuolat išnaudojami kitų. Atleidimas, pagrįstas meile, yra visai kitoks. Tikra meilė sukelia gailestingą troškimą atleisti, tačiau kartu išlaiko ir tvirtą įsitikinimą, kad už savo sprendimus ir elgesį abi pusės turi prisiimti visą atsakomybę. Atleidimas, pagrįstas tikra meile, tai ne bevalis ir naivus nuolaidžiavimas, pateisinantis bet kokią mums padarytą skriaudą. Tai ir ne save menkinantis nusižeminimas, leidžiantis kitiems mus trypti. Tikra meilė suteikia mums vidinių jėgų žengti rizikingą žingsnį apsispręsti atleisti ir išsivaduoti iš nuoskaudų, mokantis duoti ir priimti
_________________
 |
|
DUK
Ieškoti
Narių sąrašas
Vartotojų grupės
Registruotis
Aprašymas
Tikrinti asmeninius pranešimus
Prisijungti
kurį dėstytoja perskaičius iškart balu pakėlė semestro pažymį 