SENOVĖS EGIPTAS

AstraliniS · Parašytas: Sk. 12 04, 2005 7:05 pm Rašyti temą: Baltų laidojimo papročiai

Baltai išskyrė tris laidojimo būdus: laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje ir deginimas. Šie būdai atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais rūbais, papuošalais. Baltai kilminguosius visada sudegindavo, nes manė, kad deginimas yra lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno. Baltai galvojo, kad pomirtinis gyvenimas bus panašus į žemiškąjį, todėl mirusiuosius laidojo su reikalingiausiais daiktais. Bet juos sudaužydavo, nes manė, kad aname pasaulyje viskas bus atvirkščiai- jei šiame pasaulyje indai sudaužyti, tai kitame pasaulyje jie bus sveiki. Kardus taip pat dėdavo ne prie kairio šono,o prie dešnio. Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, sugundyti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis patenka į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas, gyvųjų jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai vieta, kuri labai gerbiama ir jos bijomasi. Įvadas Lietuvoje pirmieji žmonės apsigyveno maždaug X tūkstantmetyje pr. Kr., paleolite, kai atšilo klimatas ir ledynai pasitraukė iš Lietuvos teritorijos į Skandinaviją. Nuo tada prasideda mūsų krašto istorija, besitęsianti maždaug 12 000 metų. Maždaug 2500 m. pr. Kr. taikus gyvenimas rytinėje Baltijos pakrantėje baigėsi. Į medžiotojų ir žvejų gyvenamuosius plotus ėmė skverbtis ateiviai iš pietų. Per kelis šimtmečius, maždaug 2000 m. pr. Kr., mūsų protėviai tapo baltais. Maždaug V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys. Požiūris į mirtį Mirtis buvo pirmoji paslaptis, atvėrusi žmogui kelią į kitas paslaptis. Ji pakėlė jo mintį nuo regimybės į neregimybę, nuo laikinumo į amžinybę, nuo žmogiškumo į dieviškumą. Tačiau kas yra mirtis? Tam tikra prasme mirtis įgalina patirti gyvenimo pilnatvę. Kiekvienoje kultūroje ir kiekvienoje religijoje požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Ten, kur mirties bijoma, įvairiais laidojimo papročiais ir maginiais ritualais stengiamasi apsisaugoti nuo jos, siekiama, kad mirusysis kaip nors nepakenktų gyviesiems. Kultūrose, kur mirties nebijota, ji suprantama kaip neišvengiama gyvenimo proceso dalis ir sutinkama oriai ir drąsiai. Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Daugybė papročių ir kasdienio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela - amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses - “kūną” ir “sielą”. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu “vėlės slankioja kaip šešėliai, jos esančios vaiskios, kaip koks rūkas, ir minkštos, kaip vilna”. Miręs ir aname pasaulyje išlieka to paties amžiaus, kokio sulaukęs mirė: vaikas vaiku, senas senu. Gerų žmonių dvasių pavidalai esti balti, nelabųjų - juodi. Ne tik luomų skirtumą, bet ir kūno ypatybes vėlės išlaiko: kieno koja buvo pritraukta, to ir vėlė raiša. O kur vėlės gyvena, kur jos po žmogaus mirties iškeliauja iš žmogaus kūno? Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų: a) įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; b) keliauja į pragarą, skaistyklą, kitaip vadinamą “vėlių kalnelį”. Laidojimo papročiai Apie tikėjimą pomirtiniu gyvenimu galima spręsti iš laidojimo papročių, būtent, iš kapuose randamų įkapių. Laidoti užkasant į žemę pradėta neolite, o neolito pab. kapuose randama ir įkapių (daugiausia akmeninių kovos kirvuku). Tačiau labiau nusistovėję laidojimo papročiai baltuose pastebimi tik žalvario a. (II-I t-metyje p. m. e.), o paprotys dėti įkapes visuotinai įsigali nuo II m. e. a. Vėliau (VIII m. e. a.) įsigali paprotys laidoti mirusius sudegintus kartu su įkapėmis. Lietuvių tautosakoje skiriami moteriškos ir vyriškos rūšies augalai, medžiai. Vyriškos ir moteriškos augalų simbolikos buvo laikomasi puošiant ir prižiūrint kapus. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams - iš vyriškų. Baltai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindami. Laidojimas medžiuose (“antrinis laidojimas”) buvo mažiausiai paplitęs paprotys. “Kėlimas į medį” buvo siejamas su senovės lietuvių Deivės motinos kultu. Deivės motinos, siejamos su žeme, sakralizacija sąlygojo tam tikrų tabu atsiradimą: lavono užkasimas žemėje imtas suprasti kaip pačios žemės išniekinimas. Mirusiųjų kūnus imta kelti aukštyn, žemėje juos užkasdavo tik tada, kai iš jų telikdavo kaulai. Su Deivės motinos kultu, kiek ankstesne jo forma, siejamas ir laidojimas žemėje. Nuo seniausių laikų žinomas laidojimas žemėje turėjo mirusįjį priartinti prie gyvybę teikiančių Deivės motinos galių, sugrąžinti jį tarsi į embrioninę būklę (ne veltui nuo seniausių laikų mirusieji laidoti suriesti), tikint, kad visa, kas reikalinga žmogaus atgimimui, įvyks savaime. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Tiek įprastų, tiek papildomų įkapių dėjimas į kapą rodo, jog pomirtinis gyvenimas buvo įsivaizduojamas panašus į žemiškąjį – mirtis išskirdavo žmones tik laikinai. Antra vertus, šis paprotys atspindi gyvųjų santykius su mirusiuoju. Įkapių dėjimas, be abejonės, turėjo magiškąją prasmę,, nes tai privalėjo užtikrinti tolesnį “normalų” mirusiojo gyvenimą. Aptariant įkapių dėjimą, reikėtų atskirai pakalbėti apie atvirkštinio pasaulio modelį senųjų lietuvių pasaulėžiūroje, kurią aiškiausiai atspindi įkapės. Anapusinių taisyklių dar neperpratęs mirusysis turėjo būti atitinkamai joms paruošiamas. Į kapą dedami indai buvo specialiai sudaužomi – jei kitame pasaulyje viskas atvirkščiai, tai sudaužytas indas “anoje pusėje bus sveikas”. Ši nuo senų laikų gyva tradicija išsilaikė pakankamai ilgai. Dar XVI a., kaip liudija kapai Vilniaus katedroje, lietuvių didikams į kapą dedamos taurės specialiai buvo laužomos. Dievams gali būti aukojamas prastas, ligotas gyvulys, tačiau tai ne taupumas: anapus jis taps sveiku. Pasikeičia ir kairės dešinės simetrija. Kardas, turįs būti prie kairiojo šono, dedamas prie dešiniojo, nes aname pasaulyje vyrauja veidrodinė orientacija. Galima atsekti ir dar vieną “atvirkštinio” pasaulio požymį. Lietuvoje tarp įkapių randami miniatiūriniai juostų vijimo įrankiai, dalgeliai, keramikos dirbiniai ir pan. Matyt, miniatiūrinės įkapės aname pasaulyje turėtų virsti tikrais, natūralaus dydžio, darbui tinkamais įrankiais. Lietuviai žinojo dar vieną pasaulį su tik jam būdinga laiko samprata. Laikas eina ta pačia kryptimi, kaip ir žemiškasis, tačiau jo santykis su pasauliu ypatingas. Folklore dangiškoji diena prilygsta žemiškajam šimtmečiui arba tūkstantmečiui. Apie XI a. vakarinėje Lietuvos dalyje įsivyrauja kūnų deginimas. XII-XIII a. visoje Lietuvoje kūnų deginimas pasidaro vienintele laidojimo forma. Tuo metu buvo tikima, kad sudeginant kūną išvaduojama siela. Galbūt kaip tik tuo laikotarpiu jau imta labiau atskirti kūno ir sielos sąvokas. Tad deginimas – lengvesnis sielos išlaisvinimas iš kūno, nes mirusiojo siela – vėlė taip artima mirusiojo kūniškam vaizdui ir taip susijusi su pačiu mirusiuoju, kad pomirtinio gyvenimo supratime nežymu jokio skirtumo: ir toliau į kapą dedami tokios pat rūšies priedai. Deginimas pomirtinio gyvenimo nepakeitė, pakeitė tik pažiūrą į mirusįjį. Eilinius žmones laidodavo ir griautiniu būdu, t.y. lavonus užkasdavo į žemę, tačiau didikus, kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo. Sudeginti buvo Mindaugo, Gedimino, kitų kunigaikščių kūnai. Didysis Lietuvos kunigaikštis Algirdas, kaip pasakoja “Livonijos kronikoje” Hermanas Vartbergas, 1377 m. buvo iškilmingai sudegintas su daugybe daiktų ir 18 kovos žirgų. Taip pat iškilmingai, kartu su rūbais, ginklais, kovos žirgu, medžioklės šunimis ir sakalais, aprašo XIV a. kryžiuočių metraštininkas Vygantas Harburgietis “Naujosios Prūsijos kronikoje”, 1383 m. Vilniuje buvo sudegintas kunigaikštis Kęstutis. Mirusiųjų ir jų daiktų deginimas labai stebino Vakarų Europos krikščionis, kur tokio papročio nebūta ir prieš krikščionybės įvedimą. Būdinga, kad šie trys laidojimo būdai (laidojimas medžiuose, laidojimas žemėje, deginimas) atitinka mirusiojo susijungimą su trimis pirmapradžiais gamtos elementais: žeme, oru ir ugnimi, arba, kitaip sakant, žmogaus perėjimas į “kitą pasaulį” įsivaizduojamas šių trijų elementų tarpininkavimo dėka. Rūpindamiesi mirusiojo gerove ir vengdami jo pykčio, baltai jau pačioje laidotuvių apeigų pradžioje didelį dėmesį skyrė mirusiojo palaikams. Baltų ceremonijoje nesunku atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą. Senaisiais laikais Lietuvoje buvo paprotys sodinti mirusįjį prie šermenų stalo. Tokia puota, kaip žinoma, reiškia valgio ir gėrimo dalijimąsi ne tik su gyvaisiais ir mirusiaisiais, bet ir į šermenis sukviestomis dievybėmis. Vaišės mirusiojo garbei buvo keliamos ne laidotuvių dieną, bet vėliau – 3, 6, 9 ir 40 dieną po laidotuvių. Vėlėms būdavo numetama po truputį kiekvieno valgio ir nupilama gėrimo. Tik šitaip pavalgydinus ir pagirdžius vėles, pradėdavo vaišintis gyvieji. Mirusysis taip pat būdavo pagerbiamas per mirties metines, o po to įsiliedavo į visų protėvių būtį ir atskirai minimas nebūdavo. Anglosaksų keliautojas Vulfstanas (IX a.) rašo, kad “aisčiai turi įprotį numirėlį nedegintą palikti giminių ir draugų tarpe 1 mėnesį, kartais - 2 mėnesius. Kunigaikščius ir kitus aukštos kilmės žmones tuo ilgiau palieka nesudegintus gulėti, kuo daugiau jie turi turtų, kartais iki pusmečio, ir jie lieka nesudeginti. Ir visą laiką, gulint lavonui viduje, turi būti geriama ir žaidžiama iki tos dienos, kada jis būdavo sudeginamas. Mirusiojo šarvojimas tai buvo lyg ir paruošiamasis galutinio mirusiojo perkėlimo į pomirtinį gyvenimą etapas. Rengdami puotas su šokiais ir žaidimais, gyvieji tikėjo palengviną perėjimą į pomirtinį gyvenimą. Seniausias ir svarbiausias laidotuvių apeigų tikslas buvo nubaidyti mirusiojo vėlę triukšmu ir gąsdinimu, palenkti ją vaišėmis, dovanomis, tikint, kad vėlė mirusiųjų šalyje gyvenanti taip pat kaip ir gyvas žmogus. Šitaip galima paaiškinti, kodėl prie mirusiojo buvo keliamas triukšmas – šauksmu, giesmėmis, maldomis. Senoji pažiūra buvo paremta tikėjimu, jog mirusiajam reikia aiškiomis foromis pareikšti apgailestavimą dėl jo atsiskyrimo iš gyvųjų bendruomenės, todėl jis bus gerai nusiteikęs pasilikusiųjų atžvilgiu: jiems nekenks, nevilios jų į aną pasaulį. Mirusiojo siela dar kurį laiką pasilieka savo kūno artumoje, numirėlis viską mato ir girdi. Jeigu mirusiojo neaprauda, tai jis pasirodo žmonėms, vaidenasi. Naujoviškesnis aiškinimas, jeigu numirėlio labai verkia, tai pyksta velniai, nes jiems ugnis blogai kūrenasi. Yra įsigalėjęs ir kitas įsitikinimas, susidaręs krikščionybės įtakoje, kad numirėlio nereikia per daug gailėti, nes tatai jį apsunkina (mirusiojo nereikia verkti, nes jo vėlei reikia ašaras nešioti). Jei mirštančiojo labai gailimasi, tai jam sunku mirti ir taip prailginamos jo žemiškos kančios. Aptariant šermenis, reikėtų paminėti paprotį, išlikusį iki mūsų dienų. Tai gedulo drabužiai. Dabar jais norima išreikšti liūdesį dėl mirusio brangaus asmens. Seniau mirusio artimieji norėjo pasikeisti išvaizdą, kad mirusysis jų nepažintų ir greit į aną pasaulį nenusiviliotų, arba buvo norima, kad mirusysis būtų palankiai nusitekęs, matydamas, jog giminės jo gailisi. Laidotuvių papročiuose yra daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Skirtinguose Lietuvos regionuose ir skirtingu laiku jie skyrėsi, tačiau būta ir daug bendra. Štai keli jų: - Kad kuo greičiau nutrūktų ryšys su mirusiojo vėle, per šermenis ir kurį laiką po jų buvo vengiama minėti mirusiojo vardą, nes ypatingu laiku ištartam žodžiui buvo teikiama nepaprasta galia. Tai sąlygojo tikėjimas, kad daiktas, pavadintas vardu, turįs pasirodyti. - Kai numiršta žmogus, tai tos šeimos nariai, netgi iš artimos giminės, negali jo nuprausti, bet turi jį svetimi prausti. Jeigu reikia kas pasiūti, irgi šeimos nariai negali. Duobę iškasti būtinai turi svetimi. - Gedulingas vaišes paprastai ruošdavo kaimynės. Kviečiamos šeimininkauti į svetimus namus, moterys neatsisakydavo: atsisakymas reiškęs nepagarbą mirusiajam. - Numirus tuoj užspaudžia lavonui akis, kad nežiūrėtų ir kitų neviliotų į aną pasaulį. - Jeigu miršta geras žmogus, tai miršta ramiai ir siela atsiskiria nuo kūno lengvai, bet jei miršta blogas žmogus, tai jis smarkiai blaškosi ir siela sunkiai skiriasi nuo kūno, nes žino, kad jos laukia kančios – nori dar gyventi ir pasitaisyti. Buvo svarbu mirusįjį palaidoti “deramai”. Šis paprotys yra kilęs iš senų laikų tikėjimo, kad tinkamai nepalaidotas žmogus neturi kape ramybės: jis vaidenasi ir keršija savo artimiesiems dėl jų neatliktos pareigos. Visais laikais mirusieji laidoti ne kur pakliuvo: kapinynams išrenkamos vietos pakilumoje, dažnai ant kalnelio, upės pakrantėje ar netoli ežero, miške ar netoli miško. Papročiuose tautų, kurių nekrokultui būdinga mirusiųjų baimė, laidojimo vieta atskiriama uždara linija. Lietuviai į kapines žiūrėjo kaip į protėvių bendrijos vietą. Su visomis deramomis apeigomis palaidotas mirusysis įžengia į mirusiųjų pasaulį ir ten būdamas likusiųjų šiapus jau nebebaugina. Kapai baltų tikėjime – tai atskira erdvė, kuri buvo gerbiama ir jos pagarbiai bijomasi. Išvados V-VI a. jau buvo susidariusios visos šiandien žinomos pagrindinės baltų gentys. Baltų požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Tikėjimas,kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia yra labia senas. Labiau nusistovėję laidojimo papročiai baltuose pastebimi žalvario a. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams - iš vyriškų. Baltai mirusiuosius laidojo trejopai: medžiuose, žemėje ir degindami. Laidojimas medžiuose buvo mažiausiai paplitęs paprotys. Mirusieji buvo laidojami su išeiginiais drabužiais ir papuošalais. Baltai manė, kad kitame pasaulyje viskas yra atvirkščiai. Apie XI a. įsivyrauja kūnų deginimas. Kilminguosius ir ypač kunigaikščius būtinai degindavo. Baltų ceremonijoje galima atpažinti tris dalis: šermenis, pašarvojimą, laidojimą. Laidotuvių papročiuose yra daugybė perspėjimų, patarimų, draudimų. Buvo svarbu mirusįjį palaidoti “deramai”.
_________________
Per maldas besikalbėdamas su Dievu pastebėjau, kad kalbuosi......su savimi....

Bastet · Parašytas: Pir. 01 16, 2006 9:32 pm Rašyti temą:

Čia kartasi tu ne G.Beresnevičių cituoji? O kas liečia laidojimo papročius tai patys senieji papročiai atsiskleidžia analizuojant Sovijaus mitą, pateiktas J.Malalos kronikoje berods 1261 metais:

Pasakojimas apie tokį pagonišką paklydimą, kad jie Sovijų Dievu vadina

"Sovijus buvo žmogus.Pagavęs laukinį šerną, išėmęs iš jo 9 blužnis, jis davė jas iškepti savo pagimdytiesiems.Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo.Mėgino jis nueiti į pragarą.Pro aštuonerius vartus negalėjo, pro devintus savo norą patenkino per savo gimdytąjį, tariant sūnų. Broliams supykus ant jo, atsiprašė jų: nuėjęs suieškosiu savo tėvą , ir atėjo į pragarą.O tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje.Rytą paklausė jį, jiedviem atsikėlus: ar gera atilsį turėjai.Tas jam sudejavo: ak!kirminų ir roplių užėstas buvau.Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įdėjo į medžio kamieną (medį), ir paguldė jį.Rytą paklausė jį, ir tasai tarė: bičių ir daugybės uodų suėstas buvau, aiman kaip sunkiai miegojau.Vėl rytojaus dieną padarė didžiulį ugniai laužą ir užkėlė jį ant ugnies.Rytą paklausė jį : ar gerai pailsėjai, o tasai jam tarė: kaip lopšy saldžiai miegojau.

O didis šėtoniškas paklydimas, kuris įvestas į lietuvių giminę,ir jotvingius,ir prūsus,ir jemą,ir lybius,ir daugelį kitų kalbų(giminių), kurios sovica vadinamos ir (kurios) melecho laikais, ir šiandien savo mirusius kūnus degina laužuose, kaip Achilas ir Eantas ir visi kiti helenai.Šitą paklydimą Sovijus įvedė, kad jis aukotų nelabiems dievams Andojui ir Perkūnui, tariant griausmui, ir Žvorūnai, tariant kalei, ir Teliaveliui kalviui, nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia žemėje, ir užkėlusiam jiems ant dangaus saulę.Šitas nelabas paklydimas atėjo jiems iš helenų.O metų nuo Abimelecho ir nuo nelabojo Sovijaus gausios giminės iki šių metų,kuriais pradėjome rašyti šią knygą, yra 3000 ir 400 ir 40 ir 6 metai."

Pagal "Baltų relijos ir mitologijos šaltiniai"
_________________
As the sun sets beyond the pyramid
To greet me with its rays
I place my hand on my forehead
To see your chariots' flames...

Bastet · Parašytas: Antr. 01 17, 2006 3:06 pm Rašyti temą:

Senieji laidojimo ritualai: Lietuvių senojoje mirusiųjų laidojimo tradicijoje galima atsekti du laidojimo būdus, susijusius su skirtinga pasaulėžiūra. Tai laidojimas žemėje ir mirusiųjų deginimas.

Mirusiųjų deginimas sietinas su “ugnine” religija. Laidojimas žemėje - su žemės religija. Tam tikrai religijos formai vyraujant, įsigalėdavo ir atitinkamas mirusiųjų laidojimo būdas. Greičiausiai tam tikru metu (ar tam tikromis aplinkybėmis) buvo praktikuotinas ir laidojimas medyje, bei galbūt, laidojimas vandenyje.

Laidojimas žemėje (nedegintinis) :Žemėje laidota nuo seniausių laikų. Nuo paleolito laikų mirusieji laidoti suriesti. Toks laidojimo būdas buvo paplitęs ir mezolite, neolite, ankstyvajame žalvario amžiuje beveik visose kultūrose.

Kai kurių tyrinėtojų nuomone (pz, M.Gimbutienės), suriesta mirusiojo padėtis priminė embriono padėtį gimdoje, o tai simboliškai liudijo atgimimo viltį. Tai gali būti (ši hipotezė daug labiau įtikinama) sietina ir su miegančiojo žmogaus poza. Apskritai labai daug senojo tikėjimo niuansų (užfiksuotų folklore) tapatina miegą ir mirtį. Miegančiojo poza galėjo simbolizuoti ir būsimą pabudimą.

Suriestų mirusiųjų laidojimas žemėje siejamas su metempsichozine ar reinkarnacine pasaulėžiūra.

Ilgainiui vėlesniais laikais grįžus prie mirusiųjų laidojimo žemėje, mirusieji laidoti jau ištiesti.

Deginimas : 1300 – 1000 m.pr.Kr. Lietuvos teritorijoje plinta pirmoji mirusiųjų deginimo papročių banga. Manoma, kad tradicija deginti mirusiuosius plito iš Vidurio Europos, Padunojo srities. Šis paprotys pirmiausia apėmė Vakarų Lietuvos teritoriją, kiek vėliau išplito visoje Lietuvoje.

Ilgainiui geležies amžiuje mirusiųjų deginimo tradicija nunyksta. Vėl pereinama prie mirusiųjų laidojimo žemėje tradicijos. Tai apskritai tam tikru mastu visai to meto Europai būdingas reiškinys.

Antroji mirusiųjų deginimo papročio banga pradėjo plisti rytinėje Lietuvos teritorijos dalyje maždaug V-VI a., o ilgainiui (iki X-XI a.) įsigalėjo beveik visoje Lietuvos teritorijoje. Galbūt tai vyko dėl pietvakarinių kaimynų įtakos. Vėliau, dėl krikščionybės įtakoje, šis paprotys pamažu išnyko.
Mirusiųjų deginimas dažnai minimas ir rašytiniuose šaltiniuose. Pirmasis šį laidojimo būdą aprašė IX a. Wulfstanas. Šermenys esą keliamos labai didelės, trunkančios vieną arba du mėnesius, o mirus aukštos kilmės žmogui, - net iki pusės metų. Per šermenis mirusysis guli ant žemės įšaldytas, o susirinkusieji puotauja ir žaidžia. Paskutinę šermenų dieną visą likusį velionio turtą pasidalija žirgų lenktynėse, o velionis sudeginamas.

Vėlesni rašytiniai šaltiniai nurodo, kad mirusysis buvo deginamas gražiai aprengtas, su ginklais, žirgais, gyvuliais, kitomis brangenybėmis. Kartu su kilmingu mirusiuoju buvo deginami tarnai arba vergai.

Su mirusiųjų deginimo ritualo įvedimu, jo mitologiniu įprasminimu tradiciškai siejamas Sovijaus mitas. [pateiktas žinutėje prieš šią]
Sovijus migdomas (laidojamas) trimis būdais : kasamas žemėn, keliamas į medį, galiausiai sudeginamas. Pastarasis laidojimo būdas jam pasirodo pats geriausias. Sovijus tampa vėlių vedliu ir įveda mirusiųjų deginimo paprotį.

Taip pat esą šį paklydimą Sovijus paskleidė, kad lietuviai, prūsai ir kitos gentys “aukotų nelabiems dievams Andajui ir Perkūnui, tariant griaustiniui, ir Žvorūnai, kitaip tariant kalei ir Teliaveliui, nukalusiam jiems saulę, kuri šviečia danguje, ir įmetusiam jiems saulę į dangų”. Šitas nelabas paklydimas esą atėjo pas lietuvius iš graikų.

Tyrinėtojai sutinka, kad mitas pagrindžia mirusiųjų deginimo paprotį, tačiau įvairiai aiškino pavienius Sovijaus mito elementus (pvz., šerno, sūnų, devynių pragaro vartų vaidmenį). Jau XX a. pr. išryškėjo dvi Sovijaus mito interpretavimo versijos : viena siekė mitą aiškinti per tolimesnes ar artimesnes religines realijas, kita mito atitikmenų ieškojo pačioje baltiškoje tradicijoje.

Pastebėta, kad Sovijaus mite išdėstyti ”migdymo” būdai visiškai atitinka Lietuvos teritorijoje ir aplinkiniuose kraštuose gyvenusias laidojimo formas – tiek laidojimą žemėje, tiek kėlimą į medį, tiek deginimą. V.Toporovas atkreipė dėmesį, kad Sovijus laikytinas pirmu mirusiuoju, išmėginusiu tris laidojimo būdus ir kaip geriausią išsirinkęs sudeginimą ant laužo, o vėliau tapęs šios laidojimo apeigos pagrindėju ir platintoju. A.J.Greimas, G.Beresnevičius atkreipė dėmesį į tai, kad Sovijus drauge laikytas ir religiniu reformatoriumi. G.Beresnevičiaus teigimu, Sovijaus religinė reforma mėgino atstatyti indoeuropietiškos tradicijos pagrindinį vektorių, kuriam grėsė Senosios Europos Deivės Motinos reliktinės tendencijos.

Skirtingos ir paties Sovijaus vardo interpretacijos. Populiaresnės hipotezės yra sieti su žodžiu savas (N.Vėlius, W.Manhardt ir kt.), sava (kiaulė) (A.Bruckneris), šauti, šovėjas (V.Toporovas, A.J.Greimas).

Artimu savo reikšme Sovijaus mitui laikyta ir Šventaragio mito nuotrupa, įterpta į Lietuvos metraščius. Jame pasakojama kaip buvo įvestas mirusiųjų Lietuvos kunigaikščių ir kitų kilmingųjų žmonių deginimo paprotys Šventaragio slėnyje, kur Vilnia įteka į Nerį. G.Beresnevičius šiame mite (kaip ir Sovijaus mite) taip pat įžiūri religinės reformos atspindį.
_________________
As the sun sets beyond the pyramid
To greet me with its rays
I place my hand on my forehead
To see your chariots' flames...