SENOVĖS EGIPTAS

Tutmozis · Parašytas: Št. 05 05, 2007 5:00 pm Rašyti temą:

Vilkas Fenris

Vilkas Fenris buvo Lokio sūnus. Dievai bandė jį pririšti, tačiau jis nutraukdavo kiekvieną grandinę. Odinas paprašė dvergus nuvyti stebuklingus pančius, iš kurių vilkas nevaliotų ištrūkti.
Fenris sutiko tik tada, jei vienas iš dievų parodys pasitikėjimą ir įkiš ranką jam į nasrus. Tiūras, kovų dievas, ištiesė savo ranką.
Pabaisą pavyko supančioti, tačiau Tiūras neteko rankos.

Tiūras, mūšių, kovų dievas.
_________________

Tutmozis · Parašytas: Št. 06 09, 2007 4:44 pm Rašyti temą:

Suomių mitologija

Ilmatar

Oro mergelė Ilmatar -tai deivė per tūkstantmečius sukūrusi pasaulį. vieną dieną ant jos kelio nutūpė antis, susisuko gūžtą ir padėjo septynis kiaušinius. Kai kiaušiniai kalėsi, oro mergelė degte degė, tad neiškentusi sukrutėjo ir kiaušiniai įkrito į vandenį. Iš jų išėjo žemė (salos ir žemyno dalys), dangus, sulė, mėnulis, žvaigždės ir debesys.

Apie Ilmataros gimimą ,,Kalevaloje" rašoma:

,,Ilmatarę, oro dukrą,
Prašmatniai gamta sukūrė.
Saugojo jinai skaistybę,
Visą amžių ji mergavo
Oro ilgiuose atšlaimuos,
Lygumų lygiuosiuos plotuos.

Laikui bėgant nusibodo,
Taip gyventi jai įgriso,
Visą amžių vienų vienai,
Skaisčiai ir dorai mergaujant
Oro ligiuose atšlaimuos,
Dykviečių ir plynių plotuos."

Veinemeinas

dainų ir poezijos dievas Veinemeinas suomių mitologijije buvo didis išminčius. Daugiau nei septynis šimtmečius nešiotas Ilmatar įsčiose ir galiausiai pagimdytas, Veinemeinas dažnai vaizduojamas akip senis, skambinantis kanklėmis. Jo dideiji nuotykiai - kelionė į Tuonelą ieškoti stebuklingų užkeikimų ir kova su Louhi.

Kalevala apie Veinemeino gimimą sako:

,, Jau sukurtos buvo salos,
Jūroj uolos padarytos,
Sukalti jau oro ramsčiai,
Pavadinti jau žemynai,
Granite iškaltos raštas
Ir uolienos išraižytos.
Vis negimsta Veinemeinas,
Amžių dainius nesirodo.

Senas, rimtas Veinemeinas
Vaikščiojo motulės įsčiom,
trisdešimt žiemų keliavo,
Vasarų tiek pat klajojo
Po vandens miglotus plotus.
Po švelnių bangų platybę.

Pagalvojo, padūmojo,
Kaip jam būti, kaip gyventi
Prieglobsty tamsiajam savo,
Savo uždingsny ankštajam,
Kur mėnulio dar neamtė,
Kur dar saulės neregėjo.

<......>

Kai mėnulis neišleido,
Kai neišvadavo saulė,
Tai ir gyvata įgriso,
Ir gyvent jau nusibodo:
Tad pilies vartus pravėrė,
Bevardžiu pirštu pravėrė,
Kaulinę atstūmė stūmą
Kojos piršteliu kairiuoju;
Rankom perlipo per slenkstį,
Keliais priemenę praėjo.

O iš čia į jūrą krito,
Į bangas paknopstom nėrė;
Didvyris išnyko jūroj,
Vyras bangose prapuolė.

Penkios vasarps prabėgo,
Penkios šešios ir septynios,
Aštunta aju įpusėjo.
Pagaliau jisai sustojo
Ir prie kyšulio bevardžio
Išplaukė į plyną krantą.

Rankom, keliais pasirėmęs,
Atsikėlė, atsistojo
Į mėnulį pažiūrėti,
Vaiskia saule pasidžiaugti,
Grįžulo Ratus apžvelgti,
Į žvaigždes paspindakiuoti.

Šitaip gimė Veinemeinas,
amžių dainius atsirado,
Oro dukros išnešiotas,
Ilmatarės pagimdytas."

Mitas apie Veinemeiną

Ilgai, labai ilgai šie žodžiai gulėjo šalty, laukdami, kol bus sugiedota giesmė apie Veinemeiną, amžinąjį dainių. Kartą tuščiuose debesyse gyveno oro mergelė, gamtos dukra. Jai nusobodo oro karalystė, ir ji nusileido ant žydrų jūros bangų. Pūstelėjo vėjo gūsis, sukilo bangos, įsisiubavo jūra. Ir pūtė vėjas, įlingavo bangos oro mergelei kūdikį, Veinemeiną.
Septynis šimtmečius ji nešiojo savo įsčiose kūdikį. Galiausiai šaukėsi Senio, kurs laiko padangę, kad gelbėtų ją nuo gimdymo skausmo.
Vieną dieną atlėkė laukinė antis. Skrieja šen, sklendžia ten, ieško gūžtai vietos.
Nusileido paukštė ant oro mergelės kelio, išlindusio virš vandens. Čia susisuko lizdą ir padėjo 7 kiaušinius: 6 aukso, o 7 geležinį.
Kol kiaušiniai kalėsi, oro mergelei atrodė, jog ji visa kaista dega. Papurtė kelį, ir sudužo kiaušiniai krisdami jūron. Iš jų išėjo žemė motina, mėlynas padangių skliautas, saulė, mėnesėlis, žvaigždės ir debesys.
Praslinko dešimt vasarų, oro mergelė sukūrė salas ir žemynus, o jos vaikas vis dar nebuvo gimęs.
Dar dešimt vasarų Veinemeinas spėliojo, kas pasaulyje jo laukia, kai išeis iš motulės įsčių. Tada, saulės ir mėnulio paprašęs jėgų, prasiskynė sau kelią, o jo motina, oro mergelė, grįžo dangun. Aštuonis metus liūliavo sūpavo jūra Veinemeiną, kol jis pasiekė krantą.
Plyną žemė pagimdė sūnų Pelervoiną, ir Veinemeinas paprašė jo apsėti žemę medžiais ir gėlėmis. Kai iš medžių išaugo girios pasiėmė Veinemeinas kirvį ir iškirto skynimą dirvai, pirmiesiems miežiams, tačiau paliko augti vieną beržą, kad apukščiams būtų kur nutūpti.
Pasimeldė Veinemeinas Senei, požemio valdovei, kad sėklas sudaigintų, ir dausų Seniui, kad jas palaistytų. Ir sužėlė sužaliavo pasėliai.
Netrukus panoro Veinemeinas vesti ir nusprendė ieškoti šiaurės žemėse.
Pernešė jį per jūrą erelis, tačiau vėjai vyrą taip smarkiai aptalžė, jog jis po kelionės, be galo pavargęs, gulėjo paslikas ant žemės ir raudojo ilgėdamasis namų. Jo verksmą išgirdo retadantė šiaurės šeimininkė Louhė.
- Ką gi tu žadi man duoti, Veinemeinai, - klausė žiežula, - jei namolio pargabensiu?
Siūlė dainius auksą, siūlė sidabrą, tačiau senė norėjo tik vieno vienintelio daikto.
- Aš pargabensiu tave į gimtąją žemę, kur gegutės gieda, jeigu nukalsi sampą, gausybės malūną. Nukalk jį iš gulbės plunksnos ir karvės pieno, iš geltono miežio grūdo ir vienos avies vilnos. Tuomet leisiu už tavęs savo gražuolę dukterį.
- Aš nemoku kalti sampo,- tarė Veinemeinas, - bet kalvis Ilmarinas tai padarytų.
- Tuomet atgabenk jį, - nekantraudama išsiviepė Louhė, - ir jis gaus mano dukrą į žmonas.
Užgiedojo uždainavo Veinemeinas, paprašė vėją atnešti kalvį Ilmariną į šiaurės žemę, kad šis nuklatų stebuklingą sampą. Tris dienas plušėjo Ilmarinas. Kalė ir kalinėjo, plakė ir plojo, kol nukalė sampą. vienas šonas miltus malė, antras šonas druską, o trečias pinigus pylė.
Patiko Louhei jo darbas. Užrakino ji sampą užu devynių spynų ir kerais įšaknijo jį i žemę. Tačiau išsiuntė ji Ilmarinui namolio per jūras variniu laiveliu, nedavusi savo dukters.
Pasiryžę Louhei atkeršyti, Ilmarinas ir Veinemeinas nusprendė pavogti sampą. Su jais į šiaurę atvyko ir jaunas sumanus jų draugas Leminkeinas. Kanklėmis skambindamas saldžias melodijas, dainius užliūliavo Louhę, o Ilmarinas sutepė devynias spynas sviestu, kad lengviau atsirakintų. Tada pabandė Leminkeinas ištraukti sampą, bet šis giliai buvo suleidęs stebuklingas šaknis. Taigi pasiskolino jaunikaitis šiaurės žemių jautį ir plūgą, perkirto to sampo šaknis ir pavogė jį.
Kai trys draugai plaukė namo, Leminkeinas užtraukė pergalės dainą. Atsibudo Louhė, išgirdo dainuojant ir paprašė ūkanų dukrelę apgaubti laivą rūko skraiste. Tačiau Veinemeinas savo šviesiuoju kalaviju praskynė kelią per miglą. Tada pasišaukė Louhė milžinišką banginį iš gelmių giliausių, tačiau Veinemeinas giesmėmis vėl jį nugramzdino atgal. Tuomet kreipėsi Louhė į dausų Senį, kad šis sukeltų audrą.
Kol Veinemeino laivą daužė šėlstanti jūra, surinkusi kariauną kerštingų vyrų atplaukė Louhė. Tačiau Veinemeinas metė jūron gabalą pinties ir š jo bemat išaugo povandeninė uola. Užlėkė ant jos Louhės laivas ir sudužo. Tada prisitvirtino ragana dalgius prie pėdų, kad būtų jai kaip nagai, prei rankų prisirišo nuolaužas, kad turėtų sparnus, o vairalazdė atstojo jai uodegą: virto ji paukščiu, galingu ereliu. Išskleidė sparnus, nusivijo Veinemeiną ir pavijusi nutūpė ant laivo stiebo.
Suriko Veinemeinas:
-Ei tu, šiaurės šeimininke, ar dalysiesi su mumis sampu?
-Niekada! - sušvokštė senė.
Trenkė Veinemeinas baidyklei irklu ir numušė ją nuo stiebo. Tačiau krisdama ji spėjo sugriebti sampą ir nusitempė jį paskui save.
Pliumptelėjo Louhė su sampu vandenin, ir šis subyrėjo į gabalėlius.
Sudužo miltų ir pinigų malūnai. Louhei teliko tik viena atšaiža - plikos užšalusios šiaurės žemės. Kitas skeveldras Veinemeinas surinko, ir patręšė jomis suomių žemę. Tačiau druskos malūnas vis dar guli jūros dugne ir mals druską, kol ateis laiko pabaiga.
_________________

Tutmozis · Parašytas: Pir. 06 11, 2007 7:32 pm Rašyti temą:

(Veinemeinas ginasi nuo Louhi)

Kulervas

Atskirtas nuo šeimos, Kulervas tapo vienu iš Louhi vergų. Šeimininkė jam buvo bloga, bet jaunuolis atkeršijo senei paversdamas jos galvijus meškomis ir vilkais. Žvėrys senę sudraskė, o Kulervas pabėgo. jis sutiko ir pamilo vergę, tačiau išaiškėjo, kad tai jo seniai prapuolusi sesuo. Iš nevilties pora kartu nusižudė.
_________________

an_xunamun · Parašytas: Tr. 06 13, 2007 8:46 pm Rašyti temą:

Eikit sau... Netingeti tiek prirasyti... Kaip idomu... Cool

_________________
Matau. Plunksniniai debesys melsvoj padangėj. Jie taip greit nuskrido. Nusinešė ir mano laimę, kuri kiauriai lietumi iškrito ant žolės vakare. Ji virto rasa. Ryte po laimę braidžiojau basa. Aš net nepastebėjau, kaip ji vėl išnyko. Praplaukė pro mane...

Tutmozis · Parašytas: Št. 06 16, 2007 12:38 pm Rašyti temą:

Slavų mitai ir dievybės

Slavai turėjo kelias namų dvasias, kurios padėdavo ruoštis. Sakoma, kad viena iš jų kipšienė, padėdavo, jeigu šeimininkė būdavo darbšti. Bet jeigu tingi, kipšienė virtuvėje krėsdavo eibes ir kutendavo tinginės vaikus, neduodavo jiems miegoti.
Norėdama jai prisigerinti, šeimininkė turėdavo išvirti ypatingos paparčių arbatos ir su ja iššveisti puodus.
Kita namų dvasia, Dugnai, padėdavo kepti duoną.

(kipšienė)

Undinės

Našlaičių ar nuskendusių mergaičių vėlės buvo žinomos kaip undinės.
Virtusios patraukliomis mergelėmis, jos gyveno pelkėtose vietose, ir buvo sakoma, kad moka labai gražiai dainuoti; daina jos įviliodavo vyrus liūnan, ir tie žudavo.

Žiežula

Krupi žiežula, mirties deivė, pažvelgdama žmogų paversdavo jį akmeniu.
Nužudžiusi žmogų, kūną parsitemdavo namo, atgaivindavo ir prarydavo.Kaulus žiežula pasilikdavo, iš jų statydavo trobą.
Skraidydavo ji didele piesta, grūstuvu vairuodama per dangų.

Raganos trobelė (apačioje)

Koščėjus Nemirtingasis

(Koščėjus ir Vasilisa gražioji)

Žiaurusi demonas Koščėjus - žiežulos antrininkas. Koščėjus buvo nemirtingas, kol neatsidūrė prie lemtingo ąžuolo.Senis, kurį kartais vaizduodavo kaip gyvatę ar slibiną, savo gyvybę laikė adatoje, o ji buvo kiaušinyje, kiaušinis - antyje, antis - kiškyje, kiškis - skrynioje, o skrynia paslėpta po ąžuolu.
Kai caraitis Ivanas rado ir, sudaužęs kiaušinį, sulaužė adatą, Koščėjus mirė. O Ivanas išgelbėjo Vasilisą Gražiąją, kuri buvo paversta varle.

Sodybos dvasios

Kaimiečiai tikėjo, kad sodyboje gyvena daugybė dvasių. Tarp jų kiemo dvasia, nekenčianti baltų gyvūnų, ypač kačių ir arklių: pirties dvasia, galinti nuspėti ateitį, ir jaujos dvasia, turinti juodos katės pavidalą.
_________________

Tutmozis · Parašytas: Pir. 07 30, 2007 5:22 pm Rašyti temą:

Didvyriai, arba karžygiai, aprašyti senosiose epinėse rusų poemose, yra vieni iš spalvingiausių personažų slavų mitologijoje. Legendos pasakoja apie karžygių stebuklingą jėgą ir kaip narsiai jie gina tėvynę. Vėliau jie tapo krikščionimis.

Sviatogoras

Karžygys Sviatogoras manė galįs pakelti žemę. Vieną dieną jis rado mažulytį ryšulėlį, bet tokį sunkų, kad galėjo ji kilstelėti tik iki kelių. Vos karžygys pakėlė krepšelį, kaipmat prasmego žemėn. Iš visų jėgų stengėsi ištrūkti, galiausiai pravirko kruvinom ašarom, bet išsivaduoti nevaliojo ir mirė badu.

Ilja Muromietis

Liguistas vaikas Ilja Muromietis užaugęs tapo stiprus, kai išgėrė dainių duoto stebuklingo gėrimo. Tarp Iljos žygdarbių paminėtina kova su paukščiagalve baidykle, kėlusią vėtras. Vėliau Muromietis tapo krikščionių herojumi ir gynė krikščionybę.

_________________

Tutmozis · Parašytas: Pir. 07 30, 2007 5:33 pm Rašyti temą:

Perkūnas

Griaustinio ir žaibo dievas Perkūnas buvo kūribinga dievybė, nešanti laukams derlingumą ir gyvybės leitų. Jis sietas su ąžuolu ir vaizduotas kaip medinė statula sidabrine galva ir aukso ūsais.
Kaip karo dievas, jis skriedavo per dangų milžiniškos ožkos traukiamu vežimaičiu, rankose laikydamas žaibų botagą. Perkūną ir pagonybę simbolizavo slibinas.
_________________

Tutmozis · Parašytas: Št. 08 25, 2007 10:56 am Rašyti temą:

Jarilas

Jarilas - seksuolumo ir vaisingumo dievas. Ypač garbintas pavasarį, kai viena iš kaimo mergelių būdavo karūnuojama jo kalaiene viliantis, kad naujai pasėtos sėklos duos gausų derlių.

Vandenis

Gliti vandens dvasia vandenis gyveno rūmuose iš krištolo ir valčių nuolaužų, nugirmzdusių ežero dugnan. Vandenis nakčia išlįsdavo į paviršių ir nusitempdavo neatsargius keliautojus po vandeniu, šie nuskendę tapdavo jo vergais.

(vandenis pagautas LDK karaliaus Jogailos, jis vadintas žuvimi vyskupu ir gyvenąs Baltijos jūroje)
_________________

Tutmozis · Parašytas: Antr. 09 25, 2007 9:39 pm Rašyti temą:

Aina

Joukahainas pakvietė Veinemeiną pasigalynėti žiniomis. kol abu žodžiavosi, švaistėsi užkeikimais, Veinemeinas laplandietį įvarė į balą. Norėdamas ištrūkti, Joukahainas prižadėjo priešininkui savo sesers Ainos ranką. Bet Aina nemylėjo Venemeino, nes buvo jai per senas. Užuot tekėjusi už senio, ji nėrė į jūrą ir virto undine.

Tapijas

Miškų dievas vadintas Tapiju. Jo apsiaustas pasiūtas iš samanų, o barzda ir kepurė iš medžių. Savo vardą jis suteikė Suomijai - ji ankščiau vadinta Tapijola.
_________________