SENOVĖS EGIPTAS

AstraliniS · Parašytas: Sk. 12 04, 2005 5:59 pm Rašyti temą: Japonijos Tradicijos

Japonų tradicijos

Kimono ir Jukata – tradiciniai Japonijos drabužiai:

Kimono yra gaminami iš šilko, todėl dažniausiai būna labai brangūs. Šiais laikais, jie dėvimi per oficialius ar tradicinius renginius, kaip laidotuvės, vestuvės, arbatos gėrimo ritualai. Labai retai, kimono gali būti naudojamas paprastame gyvenime. Kimono skiriasi stiliumi ir spalva, priklausomai nuo dėvėtojo amžiaus ir vedybinės padėties. Kimono yra gan sunkiai apsivelkamas, ypač sunku surišti diržą, todėl velkantis kimono reikėtų turėti asistentą. Prie kimono yra reikalaujama dėvėti tradicinius batus, kojines, apatinius drabužius. Taip pat, yra reikalavimas šukuosenai. Jukata yra neoficialus, laisvalaikio drabužis Jis gali būti nešiojamas be apatinių drabužių, todėl yra patogus ir laisvas drabužis, labia tinkantis išlipus iš karštos vonios. Jukata yra gaminamas iš medvilnės, todėl nėra toks brangus kaip kimono. Taip pat, jei apsistosite riokane (Japoniška užeiga), jums taip pat duos jukatą.

Arbatos gėrimo ritualas:

Arbatos gėrimo ritualas (Sado) tai įpatingas arbatos paruošimo gerti būdas.

Šiais laikais, šis paprotys yra daugiau hobis nei tradicija. Dauguma japonų, kurie domisi savo pačių kultūra, atlieka šį ritualą su mokytojų pagalba, tradiciniuose japonų kambariuose.
Ritualas susidaro iš daugumos dalių, kurias reikia išmokti. Beveik kiekvienas judesys turi būti atliktas pagal reikalavimus. Paprastai, arbata paruošiama šeimininko, o tada geriama kartu su svečiais. Dažniausiai naudojama karti Matčos žalioji arbata, sutrinta iš lapų.

Geišos:

Geišos – prfesionalios pramogininkės, įvaldžiusios tradicinius Japonų menus. Geišos dažniausiai dalyvauja puotuose.
Mergaitės, kurios nori tapti Geišomis, turi praeiti sudėtingus apmokymus, tokius kaip grojimas įvairiais instrumentais, dainavimas, šokimas. Taip pat jos mokosi kalbėjimo meno. Kijote, šios mokinės vadinamos Maikomis. Geišos dėvi kimono, o jų veidai nugrimuojami labai blyškiai.

Japoniškieji sodai:

Sodų modeliavimo menas jau senai žinomas japonams. Tradiciniai sodai yra skirstomi į tokius: Tsukijamos (kalnų sodai), Karesansui (sausieji sodai) ir Čanivos (arbatos sodai).

Tsukijamos sodai

Tvenkiniai, upeliai, kalniukai, akmenys, medžiai, gėlės, tilteliai ir keliukai – visa tai naudojama modeliuojant Tsukijamos sodus. Šie sodai vaizduoja tarsi visą pasaulį (nors naudojami tik Japonijos ir Kinijos aplinkų elementai), tik mažesnį.
Tsukijamos sodai skirstomi pagal dydį. Mažesnis sodas apžvelgiamas iš vienos vietos pvz.: iš šventyklos verandos. Didesni sodai pritaikyti pasivaikščiojimams, juose įrengti vingiuoti takeliai.

Karesansui sodai

Karesansui sodai nevaizduoja sumažinto pasaulio, bet yra pritaikyti prie pačios aplinkos. Juose mažiau augalų, bet daugiau akmenų, tvorelių, tiltų, dažnai naudojamas smėlis. Šie sodai dažnai naudojami meditacijoms.

Čanivos sodai:

Čanivos sodai sumodeliuoti arbatos gėrimo ritualams. Viduryje stovi trobelė, skirta šiam procesui. Čanivos sodai nedideli, dažniausiai juos sudaro tik akmenų takelis, keletas akmeninių žibintų ir akmeninė vonia, kurioje svečiai apsiplauna nuo nuodėmių prieš arbatos gėrimą.

Vyšnių pražydimas:

Vyšnių pražydimas (Sakura) Japonijoje švenčiamas jau daug amžių ir užema svarbią vietą Japonijos kultūroje. Japonijoje yra net keletas tuzinų vyšnių rūšių, o patys medžiai žydi tik kelias dienas. Šia šventę japonai vadina Hanami (Grožėjimasis vyšnių žiedais), o ją švenčia ramiai sėdėdami po žydinčiomis vyšniomis.Panašiai švenčiamas ir slyvų pražydimas.

Sumo:

Sumo yra Japonijos grumtynių sportas. Jis atkeliavo iš Senovės Japonijos laikų, kur būdavo rengiamos sumo varžybos, taip pagarbinant Šintoistinius dievus. Tačiau šiais laikais tai vis dar populiarus sportas. Taisyklės paprastos: kuris imtynininkas pirmas paliečia žemę kuonors, išskyrus savo pėdas, arba išeina už ringo ribų – pralaimi. Kovos dažniausiai tęsiasi vos porą sekundžių, bet yra buvę atvejų, kai kova užsitęsdavo net iki minutės ir daugiau.
Per metus, Japonijoje įvyksta 6 Sumo turnyrai. Kiekvienas trunka 15 dienų.Trys vyksta Tokijuje, kiti trys – Fukuokoje, Osakoje ir Nagojoje. Pačioje Sumo viršūnėje yra Jokozuna. Kolkas, yra tik vienas Jokozuna, tai Asašorijas iš Mongolijos. Kartą pasiekęs Jokozunos lygį, kovotojas jo negali prarasti. Bet, gali būti, kad kovotojas bus atstatydintas iš Sumo rungtynių, jei jo rezultatai pradės blogėti.
Dauguma geriausių kovotojų yra gerai treniruoti atletai, maždaug 20 – 35 metų amžiaus. Šie kovotojai valgo labai daug maisto, o miegoti eina iš kart po valgymo, kad gautų papildomo svorio. Imtynininkai gavę specialiai jiems pritaikytose patalpose, kur galioja labia griežtos taisyklės, ypač naujokams.
_________________
Per maldas besikalbėdamas su Dievu pastebėjau, kad kalbuosi......su savimi....

AstraliniS · Parašytas: Sk. 12 04, 2005 5:59 pm Rašyti temą:

Kalėdos

Kalėdos Japonijoje

Nors tarp Japonijos gyventojų yra tik vienas procentas krikščionių, tačiau Kalėdos švenčiamos ir Tekančios Saulės šalyje. Sakoma, kad Japonijoje garbinama apie 8 milijonus dievų ir dievybių. Tolerancija jiems, japonų pomėgis švęsti įvairias šventes bei verslininkų noras pasinaudoti gera proga prekybai suaktyvinti Kalėdas kasmet paverčia vis spalvingesne švente. Ir nors jos niekada neprilygs svarbiausiam metų įvykiui – Naujųjų metų šventei – romantiškumo aura, apgaubianti japoniškas Kalėdas, daro jas panašias į Švento Valentino dieną Vakarų Europoje.

Kieno gimtadienis Kalėdos?

Japonijoje atlikta gyventojų apklausa parodė, kad net 54 proc. šalies gyventojų ši šventė yra reikšminga. Tai - gana daug, nes gruodžio 25-oji yra normali darbo diena Japonijoje, ne taip kaip gruodžio 23, kai švenčiamas dabartinio imperatoriaus gimtadienis.

Parduotuvių vitrinos ir miestų gatvės pasipuošia spindinčiomis lemputėmis jau spalio pabaigoje, o daugelyje prekybos centrų skamba kalėdinės giesmės ir dainos anglų kalba. Metų pabaiga - tai įvairių darbo kolektyvų, profesinių klubų švenčių metas, kai kiekvienas stengiasi įteikti padėkos dovaną vadovui, mokytojui ar šiaip per metus pasižymėjusiam geradariui. Tokios dovanos dažniausiai perkamos didelėse parduotuvėse, kur kiekvienas greitai gali pasitikrinti įteiktos dovanos kainą ir, jei ji pasirodys netinkama, pasikeisti į kitą ar grąžinti.

Dirbtinės eglutės įžiebiamos ir ligoninėse norint praskaidrinti gyvenimo nuskriaustų žmonių nuotaiką. Vis dažniau šventinės lemputės sužiba ir japonų namuose. Kas neįstengia įsigyti dirbtinės eglutės, nuo lubų nuleidžia jos šaką, dažnai padabintą iš popieriaus išlankstytomis gulbėmis.

Japonų verslininkai labai sumaniai naudojasi artėjančių švenčių nuotaikomis. Tačiau apie Kalėdų ištakas žino retas. Ne vienam pastoriui teko išgirsti klausimą: “Ar Kalėdos - tai Senelio Šalčio gimtadienis?“ Todėl pirmą sekmadienį po Kalėdų bažnyčiose laikomos mišios daugeliui tampa ir pirma pažintimi su krikščionybe.

Supažindino misionieriai

Kalėdos į Japoniją atkeliavo šešioliktame amžiuje kartu su jėzuitų, o vėliau pranciškonų vienuoliais. Francis Chavieras iš Portugalijos atkeliavo į Tekančios Saulės šalį 1549 metais ir pradėjo diegti krikščioniškus papročius Pirmosios kalėdinės mišios Japonijoje buvo laikomos 1552 metais. “Kakure“, arba besislapstantys krikščionys, iki šiol yra išlaikę tradiciją kalėdines giesmes giedoti lotyniškai. 1639 metais, kai prasidėjo Japonijos nacionalinė izoliacija, daugelis krikščionių japonų pakeitė savo religiją, bet “kakure“ iki šiol išsaugojo prieš 400 metų įdiegtas tradicijas. 1854 metais Japonijai atvėrus duris Vakarų pasauliui, vakarietiškos švenčių tradicijos vėl tapo populiarios. Tiesa, su japoniškais motyvais. Štai 1875 metais Harajo mokykloje Tokijo Ginzos rajone švenčiant Kalėdas, Kalėdų Senelis buvo apsirengęs kaip samurajus.

Vadinamuoju Taišio periodu (1912-1926) Vakarų Europos šalys pradėjo užsakinėti kalėdinius žaislus iš Japonijos, ir ši šalis tapo savotišku naujametinių žaislų fabriku. Lėlės, stikliniai burbulai bei dirbtinės eglės į Europą keliavo iš Japonijos, kol Honkongas ir Taivanis perėmė šį verslą.

Praėjusio amžiaus viduryje į Japoniją atkeliavo nauji vakarietiški Kalėdų papročiai. Pavyzdžiui, po Antrojo pasaulinio karo Kalėdoms buvo įprasta valgyti mėsainius pamėgdžiojant amerikiečius. Paskui juos pakeitė kalakutas. Atsirado ir Santa Klauso atitikmuo – Hotoiošis, kuris, sakoma, turi akis ir pakaušyje, tad vaikai, norintys gauti dovanų, turi elgtis gerai net tada, kai šis personažas lankosi užsienyje. Tiesa, Kalėdų metu tėvai apdovanoja vaikus, bet nėra įprasta, kad dovanų tėvai gautų iš vaikų.

Bethovenas ir braškių tortas

Ir vis tik Japonija turi savo originalių tradicijų. Pavyzdžiui, L.Bethoveno Devintosios simfonijos klausymasis Kalėdų metu ir specialus kalėdinis tortas su baltu kremu ir puoštas šokoladu bei šviežiomis braškėmis, vadinamas “kurisumasu kehki“. Tokį tortą Kalėdų dieną nuperka tėvas, arba, jei jam tenka dirbti vakare, už jį tai padaro žmona. Jau kitą dieną tortų kainos dramatiškai krenta, tad prekybininkai stengiasi juos visus parduoti iki gruodžio 25 dienos. Ši tortų manija visuomenėje pagimdė ir posakį netekėjusias merginas, kurioms daugiau kaip 25 metai, vadinti “neparduotu kalėdiniu tortu“. Tai reiškia, kad merginos vertė sulaukus dvidešimt penkerių nuotakų rinkoje gerokai krinta. Gal todėl Kalėdos laikomos ypatingai romantišku laiku ir stengiamasi jas sutikti su savo mylimuoju. Ypač merginos stengiasi šią dieną būti pakviestos į kokią ypatingą vietą, nes jos gerai žino, kad iš mylimojo sulauks brangių dovanų – žiedo ar pakabuko. Viešbučiai bei restoranai taip pat siūlo romantiškus vakarus dviem, kurie labai primena Europoje švenčiamą Švento Valentino dieną.

Išties Kalėdos tampa įžanga į Naujųjų metų šventę, kuri yra ypač svarbi japonams. Tą dieną šeima susirenka gausių pusryčių pasipuošusi dažniausiai tradiciniais kimono. Tėvas, lydimas šeimynos, apeina visus namo kampus. Į juos metamos džiovintos pupos, kad pasitrauktų piktosios dvasios ir namus aplankytų sėkmė. Eglutė nupuošiama vasario 2 dieną. Taip išlaisvinamos medžio dvasios, kurios glaudėsi namuose per žiemą. Kitą dieną ant durų pakabinama erelio galva, simbolizuojanti artėjantį pavasarį.
_________________
Per maldas besikalbėdamas su Dievu pastebėjau, kad kalbuosi......su savimi....

AstraliniS · Parašytas: Sk. 12 04, 2005 6:00 pm Rašyti temą:

Origami

Kaip spėjama origami atsirado iš ceremoninio popieriaus lankstymo, tokio kaip noshi, dar Muromachi eroje (1392-1573). Origami konstrukcija gali būti tokia paprasta kaip vakarėlio kepurė ar popierinis lėktuvėlis arba tokia sudėtinga kaip Eifelio bokštas, šoliuojanti gazėlė ar stegozauras, kurio išlankstymui tenka skirti net iki dviejų valandų.
Japonai origami nelaiko meno forma, bet teigia, kad tai yra integruota kultūros ir tradicijų dalis. Joseph'as Albert'as, moderniosios spalvų teorijos ir minimalistinio meno tėvas, mokino origami ir popieriaus lankstymą 1920-30 metais. Jo metodai (spiralės, kampuotos formos) įkvepė tokius modernaus origami menininkus kaip Kunihiko Kasahara. Vienas iš populiariausių modelių yra Jaonijos gervė. Japonijoje gervė yra labai populiarus paukštis. Legenda pasakoja, kad tam, kuris išlankstys 1000 gervių išsipildis didžiausia širdies svajonė. Origami gervė yra laikoma taikos simboliu. Tokia prasmė gervė įgavo dėl mergaitės, vardu Sadako Sasaki. Sadako buvo paveikta radiacijos, kuri labai smarkiai pakenkė jos sveikatai. Dėl šios nelaimės buvo kalta atominė bomba nukritusi ant Hirosimos miesto. Po šio įvykio mergaitė buvo pradėta vadinti hibakusha (išgyvenusioji atominę bombą). 1955, kai jai buvo 12 metukų, ji jau merdėjo nuo leukemijos. Išgirdusi legendą, ji nusprendė išlankstyti 1000 gervių. Iki mirties ji suspėjo sulansktyti 644 gerves. Jos klasiokai išlankstė likusias gerves ir ji buvo palaidota su visu 1000 gervių. Nors jos noras išgyventi ir neišsipildė, tačiau jis įkvepė jos draugus pastatyti statulą, esančia Hirosimos taikos parke: jauna mergaitė iškėlusi rankas į dangų ir skrendanti gervė nuo jos pirštų galiukų. Kiekvienais metais prie statulos yra paliekama tukstančiai gervių. 1000 gervių Japonijoje yra vadinamas senbazuru.
_________________
Per maldas besikalbėdamas su Dievu pastebėjau, kad kalbuosi......su savimi....

AstraliniS · Parašytas: Sk. 12 04, 2005 6:02 pm Rašyti temą:

Japonų raštai

Dauguma pasaulio šaliu turi du savo kalbos raštus -
spausdintinį ir rašytinį. O štai Japonai turi net tris:

1. Katakana - labai "kampuotas" raštas ir turbūt
lengviausiai išmokstamas. Susidaro iš 46 savitų ženklų.
Katakana dažniausiai naudojama išreikšti betkokiems garsams,
užsienietiškiems vardams ir pavardėms, tarptautiniams
žodžiams, kompanijų pavadinimams.

2. Hiragana - daug ramesnis,lygesnis nei Katakana ir daug
sunkiau išmokstamas, nes:
a) Dažnai ženklai būna parašyti labai glaustai;
b) Kilpas ir kreives sunku tiksliai nupiešti, todėl raštas
dažnai gali būti neįskaitomas.
Hiragana taip pat susidaro iš 46 ženklų, kurių dauguma
atitinka Katakan'os, o taisyklės vos ne tos pačios. Šie du
raštai skiriasi tik tarimu.
Hiragana naudojama išreikšti trumpiems žodeliams, ja rašomso
knygos. Taip pat ja žymimi linksniai ir asmenys.

3. Kanji - labiausiai komplikuotas raštas Japonų kalboje. Į
Japoniją atgabentas Budistų prieš daugiau nei 1200 metų.
Kaip ir kinų hieroglifai, šio rašto ženklai taip pat reiškia
atskirus daiktus, o ne garsus, kaip Katakana ar Hiragana.
Vienas Kanji rašmuo gali turėti net iki penkių reikšmių.
Kanji naudojamas parašyti miestų pavadinimams, Japoniškiems
vardams. 1800 ženklai - Japonų kalbos raštingumo minimumas.
_________________
Per maldas besikalbėdamas su Dievu pastebėjau, kad kalbuosi......su savimi....

AstraliniS · Parašytas: Sk. 12 04, 2005 6:02 pm Rašyti temą:

Prievardžiai

Japonai dažniausiai kviečia vieni kitus pavardėmis. Tik artimi draugai ar vaikai yra vadinami vardais. Kad būtų patogiau, Japonijoje yra vartojami atitinkami prievardžiai, skiriami pagal lytį ar socialinę padėtį. Štai keletas:

san: (pavyzdžiui Sato-san)
Tai turbūt plačiausiai vartojamas prievardis. Juo išreiškiama pagarba tam žmogui. Tačiau yra atvejų, kai net "san" nėra pakankamai mandagus prievardis.

sama: (pavyzdžiui Sato-sama)
Tai jau daug madangesnis prievardis nei "san", naudojamas formaliose situacijose ar laiškuose, bet per daug mandagus eiliniuose pokalbiuose.

kun: (pavyzdžiui Yusuke-kun)
Jis vartojamas kalbant su berniuku/paaugliu/vaikinu/vyru, jaunesniu už tave patį.

chan: (pavyzdžiui Megumi-chan)
Naudojamas kreipiantis į mažus vaikus ar į labai artimus draugus, šeimos narius.

sensei: (pavyzdžiui Sato-sensei)
Pridedamas kreipiantis į mokytoją, daktarą ar kitą žmogų, turintį didesnį išsilavinimą nei tu pats.
_________________
Per maldas besikalbėdamas su Dievu pastebėjau, kad kalbuosi......su savimi....

caesar · Parašytas: Sk. 12 04, 2005 6:41 pm Rašyti temą:

Visko neperskaiciau, bet is tikruju idomus straipsniai
_________________
All the world's a stage,
And all the men and women merely players;
They have their exits and their entrances,
And one man in his time plays many parts,

Soldats, [...] songez que du haut de ces monuments quarante siècles vous contemplent